Blynai įvairiose pasaulio šalyse yra vienas populiariausių valgių. Blynų ruošimas yra ganėtinai paprastas, o didelis įvairių receptų pasirinkimas visuomet leidžia atrasti mėgstamiausius patiekalus.
Blynų Istorija
Manoma, kad blynai buvo kepami dar neolito laikotarpiu, kuomet jau buvo auginami kviečiai. Tuo laikotarpiu blynams skirti miltai buvo sutrinami tiesiog akmenimis, o tuomet į tešlą buvo įmušama laukinių paukščių kiaušinių bei įmaišoma šiek tiek ožkos pieno. Pirmieji blynai buvo kepami ant įkaitintų akmenų, o šiandien tai yra atliekama gerokai paprasčiau.
Įvairiose šalyse populiarių blynų receptai labai skiriasi, tačiau visų jų pagrindą sudaro krakmolinga tešla, kuri kepama ant lygaus įkaitinto pagrindo. Nors blynai buvo kepami gerokai seniau, tačiau seniausias užrašytas receptas buvo rastas Prancūzijoje (manoma, kad šis receptas buvo užrašytas 1540 metais). Pirmasis angliškų blynų receptas buvo užrašytas 1588 metais namų šeimininkėms skirtoje knygoje.
Mūsų šalyje blynai kepami nuo seno. Šio patiekalo paruošimui reikia vos kelių nebrangių maisto produktų, iš kurių labai greitai galima paruošti puikaus skonio patiekalą. Sklindžiai - tai blynai, kurie kepami iš tirštos, mielėmis kildinamos tešlos. Bulviniai blynai Lietuvoje kepami nuo tada, kai septynioliktajame amžiuje Radvilos savo dvare ėmė auginti bulves. Lietiniai - tai skystos tešlos blyneliai, kurie liejami per visą keptuvę. Amerikietiški blyneliai Lietuvoje taip pat labai populiarūs. Jie kepami su kepimo milteliais, todėl dažniausiai yra kiek storesni už kitų rūšių blynus.
Pesto Padažo Istorija
Pesto - vienas labiausiai pasaulyje pamėgtų tradicinių itališkų padažų iš baziliko ir sūrio, taip pat praturtintas kedro riešutais, česnakais ir aukščiausios kokybės alyvuogių aliejumi. „Pesto padažas yra paprastai pagaminamas, sveikas ir gaivus pagardas, padėsiantis nesunkiai leistis į kulinarines improvizacijas. Šis padažas puikiai dera valgant pačius įvairiausius patiekalus. Italijoje jis mėgstamas su makaronais, juo gardinami sumuštiniai, salotos, o kartais netgi sriubos. Šis padažas itin pamėgtas ir Lietuvoje. Pastebime, kad pirkėjai ne tik dažnai jo ieško parduotuvių lentynose, noriai ragauja klasikines ir neįprastas šio padažo variacijas, ieško naujų skonių, bet ir patys eksperimentuoja savo virtuvėse“, -pasakoja V.
Kaip pasakoja maisto ekspertė, pesto padažas pradėtas gaminti Genujoje, Ligūrijoje, šiaurės vakarų Italijoje. Jo receptas pirmą kartą pasirodė 1860 metais, Giovan Battista Ratto kulinarinėje knygoje „Genujos virtuvė“. Originaliame recepte šio padažo sudėtį sudarė trinti česnakai, kedrinės pinijos, baziliko lapai, parmezano ir pekorino kietieji sūriai, jūros druska bei alyvuogių aliejus. Tačiau įvairūs istoriniai šaltiniai rašo, kad pesto padažas iš tiesų atsirado dar viduramžiais. Legenda pasakoja, kad viename šalia Genujos įsikūrusiame vienuolyne gyveno vienuolis, kuris mėgdavo rinkti vaistažoles.
Vieną dieną eksperimentuodamas jis baziliką sumalė kartu su kitais keliais ingredientais. Kad ir kaip ten bebūtų: pesto padažas visuomet buvo siejamas su Genujos miestu ir jo kultūra. Šiame mieste kas dvejus metus netgi vyksta pasaulio pesto čempionatas.
Pesto ne tik skanus, bet ir sveikas padažas, jame galima rasti daug vitamino A, vitamino C, kalcio ir geležies. Ekpertė pasakoja, kad alyvuogių aliejuje yra nesočiųjų riebalų, kurie gali padėti sumažinti blogojo cholesterolio kiekį kraujyje. Pesto padaže taip pat galima rasti ir baltymų, kurie yra svarbūs formuojant stiprius kaulus ir raumenis bei yra būtini sveikai imuninės sistemos veiklai palaikyti. Ir nors klasikinis pesto padažo variantas yra gaminamas iš bazilikų: šio padažo, kaip ir dažno patiekalo receptas patyrė įvairiausių transformacijų. Šiuo metu yra daugybė pesto padažo variantų.
Jis gaminamas su saulėje džiovintais pomidorais, alyvuogėmis, petražolėmis, mėtomis, kale kopūstais ar netgi žaliaisiais žirneliais. Sicilietiškame pesto vietoj bazilikų naudojami pomidorai, o kedro riešutai pakeičiami migdolais.
Neįprasti Pesto Padažo Receptai
V. Juodkazienė siūlo ir kelis neįprastus pesto padažo receptus, kurie nustebins ne tik jūsų namiškius, bet ir svečius. Į smulkintuvą sudėkite česnaką, jūros druską, tuomet įberkite kedro riešutų, sudėkite alyvuoges, petražoles ir viską sutrinkite. Galiausiai į padažą atsargiai sumaišykite alyvuogių aliejų ir smulkiai tarkuotą parmezaną ir vėl viską gerai išmaišykite. Į smulkintuvą sudėkite česnaką, druską, pipirus, rozmarino lapelius, migdolus bei saulėje džiovintus pomidorus ir viską sutrinkite. Galiausiai į padažą atsargiai sumaišykite alyvuogių aliejų.
Desertų Istorija ir Patiekimo Būdai
„Pirmiausia desertai skirstomi į šaltus ir karštus, - pasakoja Rūta Šiušienė, LRVVKA tarybos narė, UAB „Beatričės saldumynai“ gamybos vadovė. - Karšti gali būti kepami orkaitėje, verdami riebaluose ar ruošiami ant grotelių. Prie jų priskiriami ir kompotai, kisieliai, saldžiosios sriubos. Užšaldytų desertų grupei priklauso ledai, šerbetai, granitos - sušaldyti vaisių ar net daržovių skanumynai. Man net pačiai keistai skamba, bet desertai dar skirstomi į smulkiuosius (šiai grupei priskiriami net torto gabalėliai, pyragaičiai) ir išskirtinius. Pastarieji - tai lėkštėje patiekiami desertai, kuriuos turi sudaryti mažiausiai trys dalys: pagrindinë (dažniausiai kepinukas), vaisiai ir padažas.
Serviruojant desertinį stalą, galima ir pažaisti, pasiduoti fantazijai ir koketiškai nuotaikai. „Desertams patiekti sugalvota įvairiausių būdų, - pasakoja Vaida Valikonytė, viešbučio „Le Meridien Vilnius“ restoranų gamybos vadovė, kaip konditerė atstovavusi Lietuvai XXII virėjų olimpiadoje IKA (International Culinary Exhibition), vykstančioje kas ketveri metai Vokietijoje, Erfurte. - Desertai serviruojami mažuose porcijiniuose indeliuose, lėkštėse, taurėse, „bufeto stiliumi“ (kai svečias pats renkasi iš gausaus asortimento). Padavėjas prie jūsų priveža vežimaitį, kuriame sudėti įvairiausi gardūs desertai, tad belieka tik apsispręsti. Porcijiniuose indeliuose dažniausiai patiekiami maži pyragëliai, kremai, putësiai, kompotai, pjaustyti vaisiai, o didelėse lėkštėse - įvairių skonio deriniai.
Per furšetus dabar ypač mėgstama vaišinti desertais, patiektais mažuose indeliuose. Tai įvairiausių skonių maži pyragëliai ar vaisiai, suverti ant iešmelių ir pagardinti desertiniais padažais. „Supratimą, kaip patiekti desertus, formuoja indų pramonė - kuria nepaprastai puošnias lėkštes, į kurias tiesiog norisi sudėti gražius saldžius „daiktelius“, - teigia Rūta Šiušienė. - Didelėse lėkštėse vyrauja minimalizmas.
Desertą populiaru patiekti ir su papildomu indeliu pačioje lėkštelėje - jis gali būti įvairiausių formų: žiedo, laivelio, ovalo, pagamintas iš stiklo, keramikos ar krištolo. Papildomas deserto akcentas gali būti patiektas specialiame šaukšte. Furšetuose derinamos mažo indelių formos ir desertų spalvos. Be abejo, labai smagu serviruoti desertinį stalą, smagu kurti įvairiausius desertų stebuklus, tačiau reikėtų nepamiršti ir valgančiojo.
Kartais gardumynai būna patiekti taip įmantriai, su tokiais nenusakomais bokšteliais, kad svečiai net nebežino, kaip valgyti, o padavėjas tokio torto net negali gražiai atpjauti, kad gabalėlis nesuirtų ir visi ant jo esantys bokšteliai nesugriūtų. Renginiui pagyvinti desertai kartais baigiami ruošti stebint svečiams. Pavyzdžiui, prie atskiro staliuko uždegami paruošti vaisiai užpylus alkoholio („flamber“ išvertus iš prancūzų kalbos reiškia „degti, liepsnoti“).
Žodis „konditeris“ kilęs iš itališko veiksmažodžio „candire“, kuris reiškia „virti cukruje“. O lotyniškai žodžiu „conditor“ (meistras) romėnai vadindavo virėjus. Šis sutapimas ir nulėmė, kad XVII a. Europoje saldumynų gamintojus pradėta klaidingai vadinti ne kandirais, o kanditoriais, arba konditeriais, mat virėjams jau kiekviena tauta buvo suradusi nacionalinį žodžio atitikmenį. Konditerijos menas gimė Italijoje, Venecijoje, kai pasirodė cukrus, - XV a. pabaigoje. Iki to laiko europiečiai saldumynus pirkdavo iš arabų, seniausių pasaulio konditerių, kurie cukrų naudojo jau nuo 850 metų.
Tad Europos konditeriai labiausiai plėtojo pyragaičių ir sausainių gamybą, o arabai pirmieji atkreipė dėmesį į tai, kad verdant cukrų galima paruošti įvairiausių saldžių, desertinių, konditerinių gaminių. Pirmieji produktai, kuriuos pradėta virti cukruje, buvo uogų ir vaisių sultys, taip pat uogos ir vaisiai. Kai kurios tautos uogas ir vaisius virė maltus, kai kurios - tik susmulkintus, o dar kitos - visiškai sveikus. IV a. pr. m. e. Persijoje buvo išrastas bûdas, kaip visą vasarą išsaugoti žiemą surinktą sniegą.
Kai tik į tą patį verdantį cukrų buvo įdėti nauji produktai - krakmolas, miltai arba tragakantas (į klijus panašios natūralios augalinės terpės), atsirado naujų konditerinių gaminių - nuga, chalva ir t. t. Kai kurie mums įprasti desertai apipinti įvairiausiomis legendomis. Sakoma, kad ledais jau buvo smaližiaujama prieš 4000 metų karštojoje Mesopotamijoje. Egiptiečių faraonams ledus atplukdydavo Nilo upe jau V a. pr. m. e. Jie mėgo sniego kamuolėlius gardinti medumi ir uogomis. Neronui rinkdavo sniegą nuo kalnų viršūnių ir patiekdavo su medumi, riešutais ir vaisiais.
Vienas garsiausių itališkųjų desertų - tiramisu, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „pakylėk mane“. Pasakojama, kad pirmą kartą jis buvo pagamintas XVII a. vieno Toskanijos hercogo garbei ir tuo metu vadintas „hercogo sriuba“. „Ir tik XX a., kai į šį desertą buvo pradėta dėti espreso kavos, pavadinimas pasikeitė, - šypsosi Rūta Šiušienė.- Lietuvos restoranuose nepastebėjau, bet lankydamasi Prancūzijoje ir Vokietijoje skanavau klasikinio ledų deserto „Melba“, pavadinto australų operos dainininkės garbei. „Tartin“ - tai garsus obuolių pyragas, ypač populiarus Paryžiuje. Patys prancūzai pasakoja, kad čia praėjusio šimtmečio pradžioje seserys Tartin turėjo labai gausiai lankomą restoranėlį.
Vieną vakarą, kai buvo didžiulis žmonių antplūdis, vienai iš seserų nešant pyragą jis iškrito iš rankų ir apsivožė tešla į viršų, tad ji nusprendė patiekti apverstą kepinį. „Mano mėgstamiausias desertas - Napoleono torto gabalėlis, - prisipažįsta Rūta. - Belgai, italai, austrai, rusai savinasi šio torto sukūrimo istoriją. Šiandien žinome daug receptų, tačiau jie gerokai nutolę nuo originalo. Pasakojama, kad Nicolia Aperas paklausė savo tėvo, garsaus kulinaro patarimo, kad skanios naujienos - tai tiesiog užmiršti seni geri dalykai.
Taigi Nicolia pagal seną karališko pyrago receptą (La galette des Rois) pagamino tešlą, pagardino konjaku, pertepė lakštus plikytu kremu ir supjaustė trikampėliais, primenančiais Napoleono kepurę. Smetoninėje Lietuvoje šis tortas taip pat buvo labai populiarus (ypač Kaune) ir visur laikytasi originalios receptūros. Dabar tortą pradėta puošti ir uogienėmis, ir šokoladu. „Kaip mes, konditeriai, juokaujame - koks čia „Napoleonas“, tai jau „Bonapartas“, - šypsosi pašnekovė.
Tradiciniai Ispaniški Desertai
Tradicinius ispaniškus desertus prisimena ir virtuvės meistras ispanas Javieras Lopezas Ruizas, atvykęs iš Barselonos ir dirbantis restorane DOMM. Trijų karalių šventei ispanai kepa tradicinį pyragą Rosco de Reyes („reyes“ - isp. „karaliai“.) Jis primena „išsipūtusį riestainį“ su švelniu kremo įdaru. „Į pyrago vidų mes įdedame mažą siurprizą, - sako Javieras. - Kas randa šią dovaną, bus laimingas visus metus. Kiekvienai dienai skirtas kvapnus ir tirpstantis burnoje churros. Šis pyragaitis primena lietuviškas spurgas, tik yra kitokios formos, o įdarui dažnai naudojamas šokolado kremas.
Šiuolaikinės Tendencijos Desertų Gamyboje
„Žinoma, dabar labai madingi molekulinės gastronomijos akcentai, - sako V.Valikonytė. - Tekstūros, kurios jau daugelį metų naudojamos kulinarijoje, perkeliamos ir į konditeriją. Daug įspūdžių parsivežiau iš Vokietijoje vykusios virėjų olimpiados. Ten eksponuojami desertai buvo patiekti mažuose porcijiniuose indeliuose ir atrodė tokie mažučiai, kad juokavome, jog greit reikės naudoti didinamąjį stiklą. Be to, nereikia pamiršti, kad kai kurie desertai, sveriantys vos 10 g, buvo pagaminti bent iš 10-ies sudedamųjų dalių. Desertai, patiekti didelėse lėkštėse, buvo papuošti cukruota žaluma, tai yra cukruotais čiobreliais, petražolėmis, mėtomis, kalendromis. Tai galima išskirti kaip tendenciją - kulinarijos akcentai pradėti naudoti ir konditerijoje.
Nebeliko gausių papuošimų - cukruotos žalumos šakelės visiškai užtenka bet kokiam desertui. Vadinasi, didžiausias dėmesys skiriamas pačiam skanumynui, o ne jo puošybai. Taigi išskirčiau dar vieną - minimalizmo tendenciją. Labai madinga, nors tai ir ne naujiena - naudoti aukso ar sidabro foliją arba šių tauriųjų metalų miltelius. Vokietijoje vykusioje olimpiadoje apsilankiusi konditerė R.Šiušienė taip pat parsivežė naudingų atradimų. „Tokiuose konkursuose pamatai, kaip galima naujai patiekti desertus, atrandi netikėtų vyniotinių spalvų, be galo gražiai pagamintų įvairių užpiltinių, įdomių produktų derinių. Vėliau tai bandau pritaikyti kasdienybėje.
Konkursas ir kasdienis gyvenimas šiek tiek skiriasi, - šypsosi pašnekovė. - Įdomi naujiena - saldainių gamybos technologija, panaudota ruošiant pyragaičius. Prisimenate šokoladinius saldainius su alkoholiu? Juose būna gardus cukruotas sluoksnis. Labai nedaug šalių pristatė pyragaičių, kuriuos gaminant panaudotas šis cukruotas sluoksnis, primenantis kristalus. Spalvos - gelsvos ir baltos. Tai šokoladiniai biskvitėliai, pagardinti riešutais - paragavus burnoje maloniai išsilieja alkoholis. Tačiau išklausti gamybos būdo nepavyko.
Gamindami „Napoleono“ tortą nepamirškite, kad į tešlą būtina įpilti alkoholio - susidarys daugiau sluoksnių, ir ji bus traškesnė. Remiantis tradicine prancūziška receptūra, rekomenduojama naudoti konjaką. Medaus tortas - vienas paprasčiausių. Jį gali išsikepti visi ir tiesiog nėra ką sugadinti. Anot virtuvės meistro ispano Javiero Lopezo Ruizo, lietuviai labiau mėgsta įvairiausius keptus desertus: torto gabalėlius, pyragaičius, pyragus.
O Ispanijoje populiaresni desertai, gaminami vien iš vaisių ar uogų. Jam pritaria ir mūsų pašnekovės konditerės. Vaida pastebi, kad restorano svečiams labai patinka šilti desertai - pyragai, patiekiami su ledais. Nelabai paklausūs vaisiniai desertai ir kremai. „Šiuo metu labai madinga gaminti padažus iš vaisių tyrių - nuo paprastų vaisių iki pačių egzotiškiausių. Ir, žinoma, kaip minėjau, populiarus vaisių karpačas (carpaccio). Tešla išlieka tokia pati, tik kulinarija skverbiasi ir į konditeriją: čiobreliai, bazilikai - tai jau įprasti pyragaičių prieskoniai. Desertai (įvairiausi putėsiai, padažai) gaminami iš burokėlių, pomidorų.
Lietuvoje rasime ir molekulinės virtuvės akcentų. žinoma, nepralenkiami virtuozai - ispanai, juk jie ir išrado šią virtuvę, - šypsosi Vaida. - Rasime ir šokoladinių papuošimų - grakščiai išsuktų plauko plonumo spiralių. Ar lietuviai pageidauja naujovių? „Taip, dažnai pasiteirauja naujienų ir jas išbando, bet ne visos prigyja. Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai mėgstami kepti kaštonai čia nepopuliarūs. Daugelis noriai paragavo, o vėliau vėl sugrįžo prie „Napoleono“ gabalėlio. Arba marcipaninis tortas - iš dešimties kavinukėje apsilankiusių svečių gal tik vienas paragauja. Dabar gausu vaisių tyrių, patiekiamų prie desertų. Tačiau dažnai išvardijus visas, pasirenkama įprastinė - braškių.
Ragaudamas jau žinomus valgius žmogus jaučiasi drąsiau. Naujienų pasiūlyti būtina, bet dažnai jos keičia viena kitą. Taip ir turi būti, - mano konditerė Rūta. - Pavyzdžiui, kai manęs paprašo pasiūlyti skanų tortą vaikams, pirmiausia rekomenduoju medaus - jį tikrai mažieji mėgsta. Nors mums, suaugusiems, jis šiek tiek pabodęs, tačiau 3-4 metų vaikas dar jo neatsivalgęs. Tai sveikas natūralus skanumynas. Grietinė, citrinos, medaus paplotėliai. Skanu ir paprasta. Arba grietinėlė, braškės, baltas biskvitėlis su citrinomis. Iš patirties galiu pasakyti, kad užsakovai pageidauja desertų priklausomai nuo sezono. „Man pačiai labai patinka dar nuo vaikystės mamos kepti plikyti pyragaičiai, kitaip vadinami „vėjo maišeliais“, - prisipažįsta R.Šiušienė - Jie labai gardūs.
Pagrindas neutralaus skonio, todėl jiems tinka įvairiausi įdarai. Galima keisti - tarkim, vasarą gardinti vaisiniais kremais su lengva grietinėle ar paruošti su vaisiais. Tinka perpjauti per pusę ir daugiau įdėti ledų ar šerbeto. „Puikiausius desertus galima paruošti iš sūrių, - pataria Javieras Lopezas Ruizas ir pristato savo mėgstamą gardumyną. - Tai ispaniškasis nedidelis apvalus sūris „Torta del Casar“, gaminamas iš karvių pieno.
Iš išorės atrodo kietas, tačiau nupjovus viršūnėlę ir valandą palaikius šiltai viduryje sūrio susidaro kremas. V.Valikonytei labiausiai patinka skanauti vaisinius desertus ir pyragus su vyšniomis, braškėmis, obuoliais. Nors nelabai mėgsta šokoladinių tortų, bet vieno negalėtų atsisakyti - su šokoladiniu ir vaniliniu biskvitu bei su mangų ir kokosų kremais. „Man šis skonių derinys tiesiog puikus“, - šypsosi pašnekovė ir šaltą darganotą vakarą rekomenduoja pasilepinti šiltu migdoliniu vyšnių pyragu, kurį galima pagardinti ledais.
Žinomų Pasaulio Viešbučių Kulinariniai Šedevrai
Žinomi pasaulio viešbučiai yra garsūs ne tik žvaigždutėmis vertinamais statusais, kvapą gniaužiančiais vaizdais, atsiveriančiais pro ne mažiau įstabių interjerų kambarių langus ar juose apsistojančiomis asmenybėmis. Tačiau prie jų istorijos ir vardo išgarsinimo ne mažiau prisideda ir juose užgimstantys nauji kulinariniai šedevrai. Tobulinant viešbučių virtuvių meniu, buvo sukurti nepakartojamų skonių tortai bei pyragai.
Šokoladinis „Ritz-Carlton“ pyragas
Norint papasakoti šio pyrago atsiradimo istoriją, nereikia keltis į tolimus praeities laikus. Grįžkime vos keliais metais atgal ir trumpam apsistokime viename iš prabangiųjų „Ritz-Carlton“ viešbučių. 2014 m. viešbučių tinklas ėmėsi kurti šio vardo firminį pyragą. Ieškodami išskirtinio skonio, meistrai nusprendė jį pagardinti prancūziško likerio „Grand Marnier“ bei „Valrhona“ šokolado deriniu. Įdomu yra tai, kad „Grand Marnier“ ir „Ritz-Carlton“ išties sieja glaudus ryšys. XIX a. gyvenusį likerio išradėją Luisą Aleksandrą Marnierį Lapostolį ir viešbučio tinklo valdytoją Cezarį Ritzą siejo artima bičiulystė.
Raudonojo aksomo „Waldorf Astoria“ tortas
Raudonasis aksominis pyragas (Red Velvet) yra itin populiarus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tad ir „Waldorf Astoria“ torto receptas, manoma, buvo sukurtas ne bet kur, o Niujorke esančiame šio tinklo viešbutyje. Istorija primena žavų kino filmą: viešbučio viešnia, paragavusi šio skanėsto, paprašė virtuvės šefo recepto. Tačiau šio recepto sudedamąsias dalis jis laikė paslaptimi ir nenorėjo išduoti. Nors atkakliai moteriai ir pavyko sužinoti torto paslaptį, tačiau džiaugsmas šioje istorijos vietoje truko neilgai - „Waldorf Astoria“ šefas jai kartu su receptu atsiuntė ir 300 dolerių sąskaitą. Pasipiktinusi tokiu akibrokštu, moteris nusprendė torto paslaptis išduoti ne tik artimiesiems, bet ir visai Niujorko aukštuomenei.
Kuo šis pyragas yra toks ypatingas? Tobulas raudonojo aksomo tortas privalo būti minkštas, o biskvitas - perteptas itin plonais kremo sluoksniais, saikingai išlaikant jo drėgnumą ir saldumą.
„Zacherio“ tortas iš Vienos
Pasilikime XIX a., tik persikelkime į 1832-ųjų Austriją, o, tiksliau, jos sostinę Vieną. Čia gyveno jaunuolis, vardu Francas Zacheris. Šešiolikametis jau tuo metu darbavosi virtuvėje. Tiesa, reikėtų paminėti, kad jis buvo viso labo mokinys, o pats tortas pirmą kartą buvo iškeptas ne viešbutyje. Francas gavo vieno iš Austrijos diplomatų užsakymą - sukurti prabangiu ir išskirtiniu skoniu pasižymintį tortą. „Zacheris“ išties buvo ypatingas: jis gamintas naudojant juodąjį šokoladą, o skanėsto sluoksniai pagardinti pertepant juos persikų džemu. Ypatingas ir privalomas akcentas - prieš valgant tortą būtina jį patiekti su puriu baltu kremu.
Žinoma, paklausite, o kaip „Zacherio“ tortas yra susijęs su viešbučiu? Istorija byloja, kad Franco sūnus Eduardas Zacheris Vienoje atidarė viešbutį, o tėvo sukurtas tortas tapo firminiu jo desertu, kuriuo buvo vaišinami svečiai. Visgi Antrasis pasaulinis karas sumaišė visas kortas ir Eduardui teko ne tik atsisveikinti su viešbučiu, bet ir parduoti tėvo sukurtą receptą. Tam, kad „Zacherio“ tortas neprarastų savo vardo ir sugrįžtų teisėtiems šeimininkams, prireikė net kelių dešimtmečių.
Pyragas „Pie à la Mode“
Koks pyragas galėtų drąsiai būti vadinamu populiariausiu, o jo receptas tapti klasikos ir universalumo sinonimu? Keičiantis amžiams, žmonių įpročiams ir madoms, ko gero, obuolių pyragas su ledais vis tiek išliko vienu trokštamiausių desertų. „Pie à la Mode“ - taip skambiai jis buvo pavadintas Džeimso Rolinso ir jo žmonos Nikolos, kurie lankėsi Vašingtone esančiame „Cambridge“ viešbutyje. Viešbučio restorane jie nusprendė pasivaišinti obuolių pyragu. Paklausti, kaip vadinasi šis desertas, Nikola spontaniškai atsakė, kad tai yra „Pie à la Mode“ arba paprasčiausiai madingas pyragas.