Valgomasis kaštainis (Castanea sativa) yra vienintelė vietinė šios genties (Castanea) rūšis Europoje. Jis yra neabejotinai vienas iš naudingiausių medžių žmonijai, kuris teikia vertingą medieną, maitina ir gydo.

Kaštainių gentis

Kaštainių (Castanea) gentyje yra 13 rūšių. Jos aptinkamos Šiaurės Amerikoje (auga 7 rūšys), Pietų, Pietryčių ir Rytų Europoje (1-a rūšis), Centrinėje ir Rytų Azijoje (Kinija, Japonija, Korėja - auga 5-ios rūšys). Kaštainiai priklauso bukinių (Fagaceae) šeimai ir yra artimi bukų, ąžuolų giminaičiai.

Apibendrinant galima sakyti, kad pasaulyje yra keturios pagrindinės kaštainių rūšys: amerikinis (C. dentata), kininis (C. mollissima), japoninis (C. crenata) ir valgomasis (C. sativa). Iš šių rūšių yra išvesta daugybė veislių ir hibridų.

Valgomojo kaštainio aprašymas

Tai vidutinio stambumo lapuotis, užaugantis iki 30-35 m. Vidutiniškai gyvena 500-600 m. Pavieniais atvejais - iki 1000 metų ir daugiau. Europoje dar aptinkami egzemplioriai augantys nuo XII amžiaus, kurių kamieno skersmuo siekia 4-5 metrus. Seniausias egzempliorius auga Sicilijoje (Italija). Manoma, kad jo amžius - virš 2000 metų.

Pagrindinis paplitimo arealas apima Viduržemio jūros regioną. Didžiausi savaiminiai valgomųjų kaštainių miškai yra Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje (Apeninų ir Pirėnų pusiasaliai). Kadangi ši rūšis žmonių eksploatuojama nuo labai senų laikų (2000-4000 m,. pr. Kr.), todėl sunku atsekti jos tikrąjį natūralų paplitimo arealą.

Lietuvoje pirmieji valgomieji kaštainiai pasodinti apie 1950 m. Kauno botanikos sode. Privačiose kolekcijose dažniau pradėti sodinti apie 1980 m. Tačiau ir šiais laikais jis mūsuose yra dar labai retas. Miškininko dendrologo S. Šimulio dėka rūšis sėkmingai introdukuota Klaipėdos rajone. 1980 m. jo pasodinti trys medeliai jau dideli ir kasmet gausiai dera. Sėklų kilmė- Astrachanė (Kaspijos jūros regionas).

Šiuo metu medžiai jau yra 7, 12 ir 15 m aukščio, o jų kamienų skersmenys 21,39,48 cm. Mūsų pajūryje kaštainiai sulapoja gegužės gale. Ši savybė labai gera, nes dažniausiai jau būna praėjusios pavasarinės šalnos. Lapai pilnai užauga iki birželio pabaigos.

Rūšis priskiriama 5-7 klimato atsparumo zonai (pagal USDA metodiką). Žydi liepos pradžioje kartu su mažalape liepa. Augalas vienanamis (turi vyriškus ir moteriškus žiedus). Vyriški žiedai - baltos, blyškiai gelsvos 10-20 cm ilgio šluotelės (žirginėliai). Žydintis medis atrodo labai puošniai, bet skleidžia savotišką aromatą. Smulkūs moteriški žiedai telkiasi vyriškų žirginėlių apatinėje dalyje. Žieduose gausu žiedadulkių ir nektaro. Augalai yra kryžmadulkiai, todėl gausiai dera kai šalia auga dar bent vienas žydintis medis.

Spalio 1-ą savaitę subrandina labai dygliuotus vaisius („ežiukus“), kurių viduje būna 1-3 kaštoninės spalvos sėklos (vidutinis svoris 9-10 gr.). Saldžius riešutus labai mėgsta kėkštai ir pelės. Sėjinukai mūsų sąlygomis derėti pradeda anksti, apie 7-10 m., todėl geriausia juos dauginti sėklomis. Dauginti skiepijimo būdu verta tik žemaūges vaisines formas, kurios skiepijamos pavasarį į valgomųjų kaštainių sodinukus.

Medžiai gerai auga lengvose, rūgščiose smėlio, priesmėlio ir priemolio dirvose. Panašu, kad jiems tinka visi rūgštūs ir gerai nusausinti dirvožemiai. Formuoja gilią liemeninę šaknį ir puikiai atlaiko vasaros sausras. Jiems patinka karštos vasaros. Kaštainis, priešingai nei graikinis riešutmedis, nemėgsta šarminių dirvožemių. Ant kalkakmenių ir karbonatinguose dirvožemiuose jie auga, bet nežydi. Prieš sodinant patartina pasitikrinti dirvožemio rūgštingumą.

Valgomojo kaštainio panaudojimas

Mediena

Kieta, gražios tekstūros ir prilygsta ąžuolo medienai. Dėl atsparumo puviniui labai tinka lauko baldams, lauko dailylentėms, tvoroms gaminti. Kaštainio mediena - skali ir tinkama stulpams, grebėstams. Nuo senų laikų naudojama statyboje ir baldams gaminti.

Maistas

Riešutai yra labai maistingi ir saldūs. Jų sudėtyje krakmolas sudaro 38- 80 % , riebalai tik apie 1%, baltymai (didelės biologinės vertės) - iki 5 %. Vaisiuose yra vitaminų E, C, B1, B2, B3, pantoteno rūgšties, piridoksino ir folio rūgšties. Jie taip pat yra mineralų tokių kaip Ca, P, K,Mg, S, Fe, Cu, Zn ir Mn šaltinis. Nuo seniausių laikų kaštainių riešutai buvo džiovinami ir malami miltai, kurie plačiai naudojami maisto pramonėje.

Kaštainių miltuose yra aukštos kokybės baltymų su nepakeičiamomis aminorūgštimis (4-7 g/100 g), daug cukrų (20-30 g/100 g), krakmolo (50-60 g/100 g), maistinių skaidulų (4-10 g/100 g) ir nesočiųjų riebalų (2-4 g/ 100 g). Kaštainio miltai yra geras fenolio junginių, mineralų ir vitaminų šaltinis.

Pasaulio rinkoje didžiausia kaštainių riešutų tiekėja yra Kinija. Po jos seka Bolivija, Turkija, Korėja ir Italija. Italai iš kaštainių miltų kepa saldžius blynus, o vaisius naudoja makaronų patiekaluose, įdaruose, mėsos troškiniuose, desertuose.

Kaštainius galima valgyti žalius, bet paprastai Europoje jie skrudinami ant ugnies arba kitaip kepami. Valgomi vieni kaip užkandis arba su pasūdyto sviesto griežinėliu (Prancūzija). Konservuoti kaštainiai sirupe - populiarus prancūziškas delikatesas vadinamas „Marrons glaces“. Japonijoje kaštainius verda su druska kaip mes bulves. Ypač vertinamas kaštainių medus dėl unikalaus skonio.

Vaistai

Valgomasis kaštainis (lot. Castanea sativa), toliau CS, dėl savo ekonominės svarbos yra pripažintas vienu svarbiausių medžių pasaulyje. Be valgomų saldžių vaisių, visos valgomojo kaštainio dalys buvo tirtos ir turi vaistinių savybių. Atlikta (ir vis dar atliekama) daug mokslinių tyrimų apie veikliąsias medžiagas bei jų poveikį žmogaus organizmui. Gydymui naudojami kaštainių lapai, žievė, sėklų goželės-dėžutės, žiedai ir pumpurai, vandeninės ištraukos bei tinktūros.

• Citoprotektoriai (antinavikinis poveikis, žievė). Buvo atlikti tyrimai su prostatos vėžiu, gimdos kaklelio, skrandžio, storosios žarnos, krūties ir kepenų vėžiu sergančiais. Pastebėta, kad buvo slopinamas skirtingų vėžio ląstelių gyvybingumas. Tirtas kaštainių žievės ekstrakto poveikis leukemijos ląstelėms. Rezultatai rodė, kad žievės ekstraktas gali sukelti ląstelių apoptozę (patvirtintas specifnis vėžio ląstelių mirties mechanizmas).
• Antibakterinis poveikis (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė), kurio tyrimas atskleidė slopinimą prieš septynias bakterijų padermes. Jautriausios bakterijos buvo Enterobacter aerogenes ir Staphylococcus aureus (auksinis stafilokokas), Proteus vulgaris (tam tikro mikrobo rūšies gebėjimo sukelti ligą laipsnis), Pseudomonas aeruginosa ir Enterobacter cloacae.
• Neuroprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda apsaugoti nervų ląsteles nuo žalos ar mirties. Sustabdo ir riboja smegenų audinio žalą, atsirandančią dėl ūminės išemijos.
• Kardioprotektoriai (lapai, žievė, sėklų goželės) padeda atnaujinti ir reguliuoti deguonies aprūpinimą miokarde.
• Antioksidantai (lapai, žiedai, sėklų goželės, žievė, pumpurai) mažina laisvųjų radikalų susidarymo riziką ir padeda organizmo antioksidacinei sistemai neutralizuodami jau susidariusius laisvuosius radikalus ir atitaisydami jų sukeltus pažeidimus. Juose yra taninų (didelės molekulinės masės polifenoliniai junginiai), įskaitant kastalagino, veskalagino ir fenolinių junginių (suriša laisvuosius radikalus bei aktyvina antioksidacinių fermentų sintezę, tokiu būdu apsaugodami nuo lipidų sukelto oksidacinio poveikio (pvz.
• Fungicidinis poveikis (žiedai, lapai) turi polifenolių, kurie stipriai paveikė Candida rūšis. Žiedų ekstraktas atskleidė fungicidinį Candida glabrata poveikį.
• Sėklų goželės taip pat turėjo hidratacijos savybę ir apsaugą nuo kolageno skilimo keratinocituose (odos ląstelės, sudarančios apie 90 % epidermio, pagrindinė keratinocitų funkcija - sudaryti barjerą tarp organizmo ir aplinkos).
• Turi fotoprotektoriaus savybę (lapai), kuri apsaugo nuo saulės spindulių daromos žalos.
• Palaiko veninę ir limfinę cirkuliaciją (pumpurai), padeda esant įvairioms problemoms: išsiplėtusioms venoms, hemorojui, dubens venų varikozė, limfodema, limfos sąstovio atvejais, gerina sunkiai gyjančių žaizdų gijimą, limfinės kilmės edemai, bendro silpnumo atvejais. Didina veninę cirkuliaciją ir malšina spazmus.

---