Šiaurės jūra, būdama svarbi ekosistema, yra namai įvairioms žuvų rūšims. Tačiau daugelis jų susiduria su išteklinių iššūkiais dėl pergaudymo ir taršos.
Baltijos jūra - mūsų namai
Akvariume įrengta ekspozicija „Baltijos jūra - mūsų namai“, kur pasakojama Baltijos jūros formavimosi istorija, demonstruojami čia žiemojantys paukščiai. Smėlėto dugno akvariume gyvena plekšninės žuvys: upinė plekšnė, paprastasis otas, jūrų liežuvis, dėmėtasis otas. Akvariume galima pamatyti akmeninę lūpažuvę, jūrgaidį, auksaspalvę doradą, vilkešerį, dygiąją rają, vėjažuvę, jūrų adatą ir kitas žuvų rūšis.
Žuvų išteklių nykimas
Pasaulinė maisto ir žemės ūkio organizacija apskaičiavo, kad pereikvoti 52 proc. pasaulio žuvies išteklių, dar 28 proc. - ženkliai sumažėję. Prognozuojama, kad jei dabartinės žvejybos ir žuvies vartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų vandenynuose neliks jau 2048 metais.
Pagrindinės priežastys, dėl kurių nyksta žuvys, - pergaudymas ir tarša. Net 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti. O dar trečdalis - pereikvoti. - Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti iki tokio lygio, kad ji vos gyvuotų, galima.
Baltijos jūros problemos
Baltijos jūros silkė yra strimelė. Tai lygiai ta pati silkė, kuri gaudoma Norvegijoje, tik Baltijos jūroje dėl apysūrio vandens ir nepalankių sąlygų ji užauga daug mažesnė, todėl ir vadiname ne silke, o strimele. Tačiau lašiša ir šlakys - žuvys, dėl kurių abejojama.
Su menkėmis vyksta įdomūs dalykai - jos pasidarė liesos ir ilgos. Menkės tiek laiko buvo labai intensyviai gaudomos, kad greičiausiai įvyko kryptinga atranka ir išliko tik tos, kurios sugebėdavo išlįsti pro tinklo akis. Nerimą kelia ir dar vienas dalykas - anksčiau buvo leidžiama gaudyti 38 cm ilgio menkes, o šiais metais jau - 35 cm.
Pergaudymas ir tarša - dvi pagrindinės priežastys. Poveikį daro ir intensyvi laivyba, nes deginamas kuras nėra toks švarus, koks naudojamas automobiliams. Gauname įvairių sieros ir azoto oksidų, kurie aplinkoje jungiasi su organinėmis medžiagomis ir patenka į žuvis. Dėl to švedai nėščioms moterims ir vaikams nerekomenduoja per dažnai valgyti Baltijos jūros žuvį.
Žuvų rūšys, kurių rekomenduojama atsisakyti
Pateikiame dešimties žuvų ir jūros gėrybių sąrašą, kurių rekomenduojame atsisakyti, nes jų ištekliai sparčiai nyksta arba jų vartojimas daro didelę žalą aplinkai.
Jūros ešeriai
Jūros ešeriai panašūs į gėlavandenius ešerius, bet priklauso kitam žuvų būriui. Tai giliuose vandenyse gyvenančios žuvys, sutinkamos nuo 50 iki 1000 m gylyje. Jūros ešerius galima atpažinti iš raudonos spalvos, taip pat išsiskiria didelės akys ir į priekį išsišovusi apatinė žiočių dalis.
Jūros ešerys gali užaugti iki metro ilgio ir sverti iki 15 kg. Ši žuvis subręsta tik 10 - 12 gyvenimo metais, kai užauga iki 30 - 40 cm ilgio. Venkite pirkti šias giliuose vandenyse gyvenančias žuvis, nes jų ištekliai yra pereikvoti.
Jūros lydekos
Jūros lydekos yra giminingos menkėms. Tai dugninės žuvys, gyvenančios 50 - 1000 m gylyje. Jos užauga truputį ilgesnės nei metras ir gali sverti apie 15 kg. Jūros lydekos paplitusios Šiaurės bei Pietų Atlante. Po pavadinimu jūros lydeka parduotuvėse ir kitose prekyvietėse dažniausiai slepiasi ne viena žuvų rūšis.
Būkite atidūs rinkdamiesi jūrines lydekas - visų jų mažėja, tik europinių paprastųjų jūrinių lydekų (Merluccius merluccius) ir ilgųjų jūrinių lydekų (Merluccius productus) yra likę kiek daugiau. Jūros lydekų ištekliai sparčiai nyksta.
Jūros lydeka (dar vadinama heku arba merlūza) - tai jūrinė plėšri žuvis, kuri pelnytai sulaukia vis didesnio dėmesio. Ji priklauso menkinių žuvų šeimai ir nėra artima gėlavandenei lydekai, nors pavadinimas gali klaidinti.
Lietuvos parduotuvėse dažniausiai sutinkamos šaldytos argentininės arba europinės jūrinės lydekos. Visos jos panašios išvaizda ir skoniu, tad prekyboje nėra griežtai atskiriamos.
Paltusas
Paltusas - itin plėšri žuvis, mintanti menkėmis ir kitomis žuvimis. Paltusai savo dydžiu išsiskiria iš visų plekšninių žuvų. Kai kurie milžinai gali užaugti iki 3 - 4 m ilgio ir sverti 300 kg.
Paltusai sugaunami prie Grenlandijos, Niūfaundlendo, Airijos, Škotijos krantų, Barenco jūroje ir palei Norvegijos krantus. Paltusai yra smarkiai pergaudyti, nes dėl lėto augimo ir brendimo jie yra itin jautrūs intensyviai žvejybai.
Beveik visur šių žuvų sugavimai šiuo metu yra smarkiai sumažėję. ES įstatymai reglamentuoja, jog etiketėse turi būti nurodyta, ar ši žuvis užauginta, ar sužvejota.
Jūrų velnias
Jūrų velnias yra lėta ir vangiai judanti dugninė žuvis, plaukiojanti 20 - 1000 m gylyje. Pilnai užaugusi gali pasiekti 2 m ilgį. Pirmieji trys nugarinio peleko spinduliai su odos skiaute viršuje yra virtę savotiška „meškere“, kurią virpindamas virš savo didžiulės burnos jūrų velnias vilioja grobį - žuvis, vėžiagyvius ir kitus didesnius jūrinius gyvūnus, retkarčiais jų skrandžiuose randama net paukščių.
Jūrų velnias paplitęs visose Atlanto vandenyno pakrantėse, Viduržemio ir Juodojoje jūrose, taip pat Baltijos jūros pietvakarinėje dalyje, Skagerako, Kategato ir Orezundo sąsiauriuose. Jūrų velniai lėtai auga, o lytinę brandą pasiekia gana vėlai, todėl jų populiacija yra jautri žvejybos poveikiui.
Derėtų atsisakyti pirkti šią žuvį, kadangi esamos žinios apie išteklių dydį ir kasmetinius sugavimus yra ribotos.
Unguriai
Ungurių gyvenimo ciklas yra ganėtinai neįprastas, apie jį vis dar mažai žinoma. Unguriai gyvena labai ilgai, yra duomenų, jog kai kurie jų yra pasiekę 100 metų amžių. Visi unguriai neršia Sargaso jūroje (skalaujančioje Karibų salas ir Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę), o lervutės į Europą sugrįžta pasinaudodamos Golfo srove.
Jos pasiekia Europą tik po 3 metų kelionės ir tuo metu jau yra vadinamos stikliniais unguriukais, kadangi jų kūnas būna visiškai permatomas. Ungurių ištekliams yra iškilusi grėsmė, kadangi stiklinių unguriukų skaičius, pasiekiantis Europos krantus, kasmet vis mažėja.
Viena iš priežasčių - nelegali jų žvejyba. Stikliniai unguriukai tiekiami žuvininkystės ūkiams, auginantiems ungurius, mat unguriai nelaisvėje nesidaugina.
Tilapijos
Tilapijomis vadinama ne viena žuvų rūšis, o apie šimto rūšių žuvų grupė. Dažniausiai parduotuvėse ir kitose prekyvietėse galima nusipirkti nilinės tilapijos (Oreochromis niloticus), auksinės tilapijos (O. aureus), taip pat mozambikinės tilapijos (O.
Tilapijos kilusios iš Afrikos, ūkiuose auginamos jau daugiau kaip 3000 metų. Jos gyvena gėlame ir apysūriame vandenyje ir yra visaėdės. Tilapijos auginamos Afrikoje ir Azijos tolimuosiuose rytuose, siekiant patenkinti vietines bei smarkiai augančias užsienio rinkas.
Tropinėmis sąlygomis šią rūšį auginti gana paprasta, o auginant atšiauresnėmis - vanduo turi būti šildomas, tam dažnai panaudojama įvairių jėgainių ir fabrikų sugeneruojama šiluma.
Natūraliai gyvenančių tilapijų žvejyba šiuo metu nebeneša pelno, todėl kuriasi vis daugiau smulkių žuvininkystės ūkių, kuriuose, siekiant kuo didesnio pelno, žuvys su pašarais gauna augimo hormonų ir antibiotikų.
Tunas
Tunas - viena populiariausių žuvų parduotuvėse. Šios rūšies žuvys gyvena nemažais būriais, nuo 50 iki 1000 žuvų viename. Tunai - greiti ir ištvermingi plaukikai, todėl labai daug laiko praleidžia ieškodami mažesnių žuvų ir kalmarų būrių.
Didžiausi užaugantys tunai yra paprastieji tunai (Thunnus thynnus). Didžiausias sugautas paprastasis tunas svėrė 900 kg ir buvo 5 m ilgio. Įvairios tunų rūšys yra paplitusios Atlanto vandenyne, Viduržemio jūroje, taip pat Indijos ir Ramiajame vandenyne.
Paprastasis tunas intensyviai žvejojamas, nors jo ištekliai jau senokai pergaudyti. Pirkdami tuną pasidomėkite, kokia tai rūšis. Nepirkite paprastojo tuno, gelsvauodegio tuno - jų ištekliai maksimaliai išnaudojami, o kai kuriais atvejais yra net ir pereikvoti.
Priklausomai nuo naudojamos žvejybos įrangos kaip priegauda sugaunama daug kitų rūšių žuvų, taip pat delfinų ir vėžlių.
Riebžuvė
Ši žuvis ne veltui yra vadinama riebžuve. Ji nesugeba suskaidyti vaško esterių - gempylotoksinų, kurių gausu šių žuvų mityboje. Jie kaupiasi raumenyse ir sudaro 14 - 25 proc. žuvies svorio.
Labai dažnai visame pasaulyje ji yra painiojama su taukine skumbre (Ruvettus pretiosus), kurios mėsa akivaizdžiai nusileidžia riebžuvės mėsai. Žmonėms, turintiems silpną virškinimo sistemą, nepatartina valgyti riebžuvės. Riebžuvė gimininga tunui.
Krevetės
Tiek laukinių krevečių žvejyba, tiek krevečių auginimas ūkiuose yra susiję su neigiamais padariniais gamtai. Laukinės krevetės yra gaudomos tralais, kurie pažeidžia dugno bendrijas, kenkia koralams ir kitiems dugno gyvūnams.
Į tralus kaip priegauda pakliūva vėžliai ir daug kitų rūšių organizmų. Tuo tarpu specializuotos krevečių fermos yra viena iš pagrindinių grėsmių ir taip mažėjantiems mangrovių miškams.
Paprastoji šiaurinė krevetė gyvena ant minkšto dugno 50 - 500 m gylyje, Šiauriniame Atlante. Krevetės poruojasi rudenį, patelė apvaisintus kiaušinėlius tarp savo galinių kojų nešiojasi visą žiemą. Užaugusi krevetė gali pasiekti 16 - 17 cm ilgį.
Įdomu tai, kad šios krevetės vienu metu yra ir patelės, ir patinėliai. Šiaurinės krevetės gaudomos labai intensyviai, todėl jų ištekliai sunkiai atsikuria. Be to, jų žūklė tralais daro didelę žalą dugno bendrijoms ir pasižymi didele priegauda.
Atsakingas vartojimas
Baltija dabar tikrai geriausiai pagal visas rekomendacijas valdomas regionas, todėl, vertinant pagal tvarios žvejybos mastą, Baltijos žuvį rinktis galima. Kitais atvejais jau reikia domėtis, iš kur žuvis atkeliavusi. Jei parašyta „menkė“, reikia pasidomėti daugiau. Taip pat yra ir su jūros lydeka. Jei parašyta „jūros lydeka“, už šio pavadinimo gali slėptis bent septynios verslinės rūšys, kurios gali būti atvežtos.
Kartais geriau rinktis žuvį, užaugintą žuvų ūkiuose. Vienas iš pavyzdžių turbūt yra karpis. Dažniausiai ten net ne vien karpiai, o visa polikultūra: vienos žuvys (plačiakakčiai) filtruoja dumblius, kitos (amūrai) išėda žoles, o karpiai rausia dumblą.
Atsargiai rinktis arba vengti rekomenduojame ir lašišas, nes jos maitinamos kitomis žuvimis. Tačiau turiu ir gerų naujienų. Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Jei neklystu, per kelerius metus 20 didžiausių Norvegijos žuvų ūkių nori sertifikuotis ir pakeisti savo veiklą taip, kuri poveikis būtų minimalus, tad žuvį iš tokių ūkių bus galima rinktis drąsiai.
Ženklinimas
Jūrų valdymo taryba (angl. MSC) užtikrina, kad priegaudos yra minimalios arba iš viso nėra, kad gaudomos žuvys yra sveikos, kad užtikrinamas jų išteklių valdymas ir kontrolė. Jei tokia žvejyba tame regione neegzistuoja, šio ženklo niekaip neįmanoma gauti.
Lietuvoje esu matęs iki 20 produktų. Dažniausiai tai žuvis skardinėse. Ant skardinės šono būna nedidelė mėlyna emblemėlė MSC. Tokią žuvį galime rinktis drąsiai.
Visų pirma - ungurys. Tai rūšis, kuri nyksta gana sparčiai, bet nėra bendro šalių sutarimo, kad jos žvejyba būtų visiškai uždrausta. Būsiu gana nepopuliarus, bet tikrai reikėtų vengti visų tunų.
Kita žuvis - Lietuvoje dažnas jūrų ešerys, paprastai parduodamas šaltai rūkytas. Visi mano, kad tai Baltijos žuvis, bet iš tikrųjų ji dažniausiai sugaunama prie Norvegijos arba Islandijos krantų. Ši žuvis gyvena gana giliai, o visos giliai gyvenančios žuvys subręsta labai lėtai, todėl dažnai pagaunamos nespėjusios išneršti.
Jos ir neršia ne kiekvienais metais. Tokią žuvį labai lengva pergaudyti.
Plekšnės
Baltijos jūroje yra ne viena plekšnių rūšis. Plekšnė yra upinė ir jūrinė. Prie savo krantų mes turime upinę plekšnę (kad ir kaip keistai tai skamba). Ją būtų galima rinktis drąsiai, tačiau ji dažnai papuola į tinklus kaip netikslinė žuvis. Vis dėlto ji bent ne išmetama, o sunaudojama.
Bet tikrai reikėtų nesirinkti jūrinės plekšnės, pagautos pietų Baltijoje arba Šiaurės jūroje.
Įsivaizduokite didelį maišą, kurio šonuose pritvirtinti po kelias tonas sveriantys svarmenys. Po visu tinklu, priklausomai nuo laivo galingumo ir naudojamo tinklo, irgi - 20-50 didelių svarmenų. Tai tempiama dugnu ir dažniausiai po tokio tempimo ant dugno faunos nebelieka - ji arba priverčiama bėgti, arba žūva.
Taip sunaikinama natūrali buveinė, kur ta žuvis maitinasi, galbūt net neršia. Todėl siūloma dugniniais tralais pagautos žuvies iš viso nesirinkti.
Baigti norėtųsi optimistiškesne gaida, kad dar yra žuvų, kurias galima valgyti be sąžinės graužaties. Tai - visiems žinomi šprotai.
Apýsūrių vanden fáuna, gyvūnų rūšių visuma, paplitusi vandenyse, kurių druskingumas 0,5-30 ‰: kai kuriose jūrose (pvz., Baltijos), apysūriuose ežeruose, normalaus druskingumo (apie 35 ‰) jūrose ties upių žiotimis, fjorduose. Apysūrių vandenų fauną sudaro trys gyvūnų ekologinės grupės: gėlavandenės rūšys, prisitaikiusios gyventi didesnio druskingumo vandenyse, jūrinės rūšys, gyvenančios sumažėjusio druskingumo vandenyse, ir specifinės, tik apysūriuose vandenyse prisitaikiusios gyventi rūšys.
Tokios specifinės rūšys Baltijoje yra: vėžiagyviai Limnocalanus grimaldii ir Pontoporeia affinis, iš Kaspijos jūros kilę hidroidiniai polipai Cordylophora caspia, moliuskai Dreissena polymorpha ir amfipodai Corophium curvispinum. Tolstant nuo atviro vandenyno ir mažėjant vandens druskingumui rūšių įvairovė mažėja.
Jūrų gyvūnai, patekę į apysūrius vandenis, sumažėja, gėlavandeniai - padidėja (žiobriai, patekę į Baltijos pakraštį); kai kurių rūšių pakinta kūno forma ir veisimosi ypatybės (Baltijoje daugelio rūšių žuvys subręsta ir neršia 1-2 m. anksčiau negu Šiaurės jūroje). Palyginti su jūrų ar gėlųjų vandenų gyvūnija, apysūrių vandenų fauna biologiškai daug produktyvesnė.
Šiaurės jūrą užplūdo tropiniuose vandenyse gyvenančios gigantiškos žuvys, vadinamos mėnulžuvėmis (angl. - „sunfish“). Disko formos mėnulžuvės (lot. - mola mola) - vienos iš stambiausių kaulinių žuvų pasaulyje. Neretai jos sveria 1000 kg ir daugiau, o kūnų išmatavimai - 4,5 metro aukštis (nuo peleko iki peleko), 3,6 metro ilgis (nuo žiaunų iki uodegos).
Dažnai šios žuvys plaukioja jūros paviršiuje ant šono ir „gaudo“ saulės spindulius - būtent todėl jos ir gavo tokį anglišką pavadinimą (sunfish - liet. Viršutiniai ir apatiniai mėnulžuvių dantys suformuoja savotišką snapą. Jo viduje ši žuvis turi iltis primenančius dantis, kuriais smulkina pagrindinį savo patiekalą - medūzas.
Mėnulžuvių odą dengia storas gleivių sluoksnis - jose yra tiek ant odos besidauginančių parazitų, kiek neturi joks kitas jūros gyvis.
Atlanto vandenyno vakarinėje dalyje ir Viduržemio jūroje gyvena europinis sparnapelekis (Dactylopterus volitans). Ši žuvis išauga iki 30-40 cm ilgio. Ilgais į sparnus panašiais pelekais ji vaikštinėja po dugną ir ieško vėžiagyvių.
Taip vadinamas jūrų arkliukas (Phycodurus eques) panašiais į lapus pelekais. Jis užauga iki 30 cm. Paplitę vakarinėje Australijos pakrantėje. Pasak mokslininkų, jūrų arkliukai yra vieni lėčiausių iš mums žinomų vandens gyvūnų, bet sugeba pagauti grobį, kuris juda nepaprastai dideliu greičiu.
Jūrų gyviai aksolotliai vadinami meksikietiškosiomis salamandromis (Ambystoma mexicanum). Jie yra "vaikščiojančios žuvys", priskiriamos uodeguotųjų varliagyvių šeimai. Aksolotlis - lervinė būsena, kuri sugeba daugintis nesuaugusi. Deja, populiacijai gresia išnykimas. Aksolotliai auginami ir akvariumuose.
Jie ramūs ir nereiklūs, dažniausiai guli ant dugno arba kabo viršutiniuose vandens sluoksniuose, lėtai irstydami letenėlėmis. Raguotoji dėžiažuvė (lot. Acanthostracion) - tropinė stipinpelekė žuvis, priklausanti dėžiažuvinių (Ostraciidae) šeimos genčiai. Šios žuvys paplitusios Indijos, Ramiajame ir Atlanto vandenyne, tarp koralinių rifų, taip pat gyvena lagūnose, įlankose, kur ramus vanduo.
Šis jūrų angelas (Clione limacina), dar vadinamas jūrų drugeliu, gyvena ne mažesniame nei 500 metrų gylyje šaltuose vandenyse - Arkties vandenyne, Ramiojo vandenyno šiaurėje ir Šiaurės Atanto vandenyne. Jo dydis - apie 4 cm. Tai pilvakojų rūšies moliuskas.
Klounžuvės (lot. Antennariidae), priklausančios velniažuvių šeimai, yra paplitusios vandenynų atogrąžų srityse. Slepiasi priedugnyje tarp koralų. Nugaros pelekas virtęs savotiška meškere, kuria privilioja auką. Plaukuotoji klounžuvė (Antennarius striatus) užauga iki 25 cm, gyvena 300 metrų gylyje, vaikšto pelekais dugnu tarsi keturkojis gyvūnas. Kūnas padengtas ataugomis, kartais primenančiomis kerpes, kartais - plonytes gijas arba mažus lapelius.