Apie Lietuvos gamtininką, zoologą Jurgį Elisoną (1889-1946) ir jo kapitalinį veikalą „Mūsų šalies žinduoliai“, išleistą 1932 m., rašėme „Medžiotojo ir medžioklės“ 2012 metų 6 numeryje. Šiame straipsnyje spausdiname ištraukas iš minėto veikalo apie šerną.
Šerno Buveinė ir Gyvenimo Būdas
Gyventi šernas apsirenka sunkiai prieinamas vietas didelėse giriose, ypačiai šiluose, pavyzdžiui: klampias tankynes, lieknus ir raistus, šlapius slėnius girios gilumoje. Patinka jam ir didelės ganyklos arti balų ir kitų pelkėtų vietų, nes šernai, kaip minėjome, mėgsta pasivolioti baloje arba liekno purvynėje.
Pataikę rasti kurioje nors klumpynėje ramią ir nepavojingą gyventi vietą, šernai visa banda įsitaiso čionai savo guolį, kurį kitaip kiniu vadiname. Prasiknisa jie tuomet bendromis pajėgomis duobę, iškloja ją samanomis, lapais ir kita minkšta medžiaga: kinis jau paruoštas, šernams beliekti rūpestis visa gauja galvomis vidurin sugulti ir giliau į patogų patalą, ypačiai žiemos šalčių metu, įsiknisti. Vasaros metu šernai kinio nereikalauja: kiekvienas pabalys jiems tuomet patarnauja vėsiu minkštu kiniu pasivolioti.
Dienos metu šernų jų gyvenamoje vietoje paprastai nesimato: jie ilsisi savo slapynėse nuo nakties žygių nuovargio.
Šerno Mityba
Minta šernas mišriu maistu, nes jam dera tiek įvairūs augalai, tiek lygiai įvairūs gyvuliai. Vienodai gardus esti jam gyvas grobis ir dvėseliena; supurto jisai net tokių pat šernų lavonus.
Pavasarį ir vasarą jisai ėda girioje įvairias žoles, jų šaknis, kremblius (budis, arba grybus), laukuose javus, kurių ypačiai mėgsta soras, grikius ir kt. Nutveria šernas naktiniuose žygiuose ir vieną kitą vabzdį arba jo vikšrą, žemės paviršiuje beperintį paukštį, pelę arba jauniklytę stirną ir kt. Pasakoja, kad vietomis išalkę šernai puldinėją ir smulkius naminius gyvulius, pavyzdžiui: aveles ir ožkas.
Rudeniop šernas miške susilaukia prinokusių gylelių, riešutų, laukinių obuoliukų ir kriaušių, laukuose ropučių ir žirnių. Ateina jisai tuomet ir į sodiečio daržą, kuriame paragauja burokų ir kitų daržovių. Žinoma, susilaukęs gausaus maisto, šernas nepatingi jo paėsti, ir gerokai nusipeni. Visų labiausiai riebus šernas esąs apie šv. Martyną.
Žiemą ir šernui pasidaro striuka, nes šaltis visa, kas gyva nušluoja nuo žemės paviršiaus arba suvaro į gilesnius žemės sluoksnius; šernas tuomet minta jaunomis šakelėmis, sudžiūvusiais lapais, samanomis ir įvairiomis sultingomis požeminėmis augalų dalimis, kurių visų daugiausia suėda paparčio šakniastiebių. Dera tuomet badą vargstančiam šernui ir dvėseliena, kurią jis drasko bet tiktai radęs.
Ėdžio šernui susiieškoti padeda du dalyku: geras uodimas ir stiprūs sprando raumenys. Beknisdamas žemes, šernas jautria savo snukio viršūne pajunta menkiausią maisto gabalą, pavyzdžiui, kokį požeminį augalo stiebą, ramiai žemėse besirausiantį vabzdžio vikšrą ir kt.
Sprando raumenis šernas turi stiprius: vienu galu jie priaugę prie liemens slankstelių ašakos ataugų, o kitu įsikabinę stačiai pakaušio kaulan.
Šernų Dauginimasis
Žiemą kiaulės pradeda smarkiai kvepėti, ir tasai jų kvapas iš tolo justi. Pajunta tą jųjų kvapą ir tekiai, kurie pradeda ieškoti kiaulių. Jų rasti netrunka, ypačiai tokiose vietose, kuriose šernų užtinkama daugėliau, nes kiaulės tuo metu pameta jau paūgėjusius jauniklius ir buriasi ištisomis bandomis.
Vienoje vietoje keli tekiai nesugyvena, ypačiai, jei tarp jų pasisuka tekis atsiskyrėlis; tuomet prasideda meilės vardu įnirtusių priešų kautynės, kurios pasibaigia tuo, kad stipresni seniai tekiai pavaro jaunesniuosius. Didelių malonių jų išsirinktoms kiaulėms tekiai nesuteikia, nes visa jų meilė apsireiškia tuo, kad tekis, dideliu mandagumu nepasižymėdamas, be jokių atsiprašymų stumdo kiaulę snukiu, daužo jai šonus arba kandžioja dantimis sprandą. Kiaulės šitas tekio malones prielankiai priima ir jokio nepasitenkinimo jam nereiškia.
Praslinkus penkiems mėnesiams, vadinasi, pavasariui gerokai įpusėjus, šernienė apsiparšiuoja, kitaip tariant, paturi keletą šerniukų, kurių skaičius esti ne menkesnis kaip naminės kiaulės: nuo 5 ligi 10 ir daugiau. Susilaukusi gražios šeimynos, šernienė darosi labai atsargi, rūpestinga ir pikta. Be didelio reikalo niekur nesirodo, o jauniklius laiko kinyje, kuris išklotas minkštomis žolėmis, lapais ir samanomis.
Pajutusi savo jaunikliams pavojų, šernienė atkakliai juos gina ir esti baisiai įnirtusi. Jaunikliai šerniukai skiriasi nuo senių spalva: jų kūnas esti pagražintas pilkai raudoname dugne išilginiais pogelsviais ruožais, kurie paskui išnyksta (panašiai išmargintų paršiukų atsiveda kartais ir naminės kiaulės). Be to, šerniukų šereliai esti minkšti, ir tiktai rudeniop, po tais šereliais, pradeda augti pūko plaukai, kurie kartu su šeriais netrunka šerniukams nuo pat mažens įsisakuoti.
Jaunikliai iš pradžių žinda savo motiną, o paskum, kokiom dviem savaitėm praslinkus, jinai ima juos vedžioti naktimis į artimesnes apylinkes minkštoje žemėje vabzdžių vikšrų pasiieškotų arba javuose pasiknistų. Pajutusi pavojų, šernienė žviegdama paduoda jaunikliams ženklą, kurie tuojau išsislapsto: vieni lenda į žoles arba ramiai gula po lapais, kiti nudumia į artimesnę tankynę; šernienė tuo metu puola priešą ir stengiasi jį nuveikti arba mažų mažiausiai nuvyti tolyn. Praslinkus pavojui, jinai vėl paduoda ženklą ir susišaukia savuosius vaikus.
Galop šerniukai galutinai sustiprėja ir virsta paaugliais. Senė kiaulė jų nepameta, nuolatos vedžioja ir tiktai, krėkimosi metui prisiartinus, kurį laiką palieka vienus. Paskum jinai vėl sugrįžta prie paauglių šerniukų. Panašiai dedasi antraisiais ir trečiaisiais jų amžiaus metais; šernienė spėja susilaukti naujų jauniklių, kurie taip pat nepameta jos ir kartu su vyresniaisiais savo broliais ir seserimis sudaro pusėtinas šernų bandas. Pastebėta, kad našlaičius šerniukus priima kitos kiaulės, kurios jais ir rūpinasi.
Šerno Elgsena ir Būdas
Jutimų šernas turi gerą klausą ir apygerę uoslę; jo regėjimas menkas. Besiartinantį pavojų, medžiotoją arba kurį nors priešą iš plėšriųjų gyvulių, šernas pajunta stačiomis savo ausimis arba užuodžia uosle; uodimu jisai susiieško rausiamoje žemėje ir maisto.
Daugelis mano, kad šernas didžiausias pikčiurna, kuris tuojau puoląs kiekvieną, kas tiktai jam pakeliui pasipainiojąs. Toksai manymas klaidingas, nes šernas turi ramų, nors, kas teisybė, griežtą būdą. Be priežasties žmogaus jisai niekuomet pirmas neužpuola. Neužkliudyk šerno, ir jisai, net didele banda sutikęs žmogų, visiškai nekreips į jį dėmesio arba pasuks tiesiog iš kelio, leis žmogui ramiai toliau keliauti.
Šerno būdui suprasti paminėsime dar tai, kad jisai, apskritai, nemėgsta žmogaus ir įvairių kitų gyvulių kaimynystės. Tad, pajutęs, kad jo nuolatinė buveinė - kinis žmonių jau apeitas, jis tuojau kraustosi gyventi kitur. Panašiai jis pasielgia, jei jo gyvenamą mišką ima kirsti arba pamėgtąją balą sausinti, - išsikelia į ramesnę vietą gyventų.
Baisus ir bjaurus šernas esti, kai jį kas nors užpykdo, paliečia jauniklius arba, saugok Dieve, sužeidžia. Visu griežtumu parodo jisai tuomet savo drąsumą, piktumą ir stiprumą: puola be jokios atodairos skriaudėją, net ginkluotą žmogų, ir ima darbuotis baisiomis savo iltimis.
Nebijo šernas ir nuolatinių savo priešų: vilko arba meškos, nes apsigina nuo jų savo iltimis. Atsiminkime, kad šernai dažniausiai gyvena pusėtinomis bandomis, kurias sudaro keletas kiaulių su priaugančiąja jųjų karta ir jaunais tekiais (seniai tekiai valkiojasi atskirtui).
Pataikė keletas vilkų tokią bandą užpulti, ir užsigeidę paragauti šernienos pilkieji smaliūgai gerokai tuomet nukenčia, nes šernai atkakliai ima gintis ir dažnai vilkus nuveikia. Šernai šiuo atsitikimu taip daro: sustoja apskritimu, į vidurį suleidžia paršiukus, o aplinkui lieka stiprios kiaulės ir tekiai, kurie griebia vilkus priešakiniais dantimis arba iltimis paleidžia jiems vidurius.
Kitų šerno būdo privalumu paminėtinas būtų jo palinkimas bėgti tiesiai prieš save. Panašiai bebėgdamas pro kniūpsčią žmogų, šernas tekis niuktelia jį snukiu ir dumia toliau. Pajėgu šernas turi daug, jam bepigu laužtis pro krūmus ir draskytis kitomis panašiomis aplinkybėmis.
Šernų Mitybos Ypatumai
Šernai yra visaėdžiai, tad iš principo neatsisako nieko - nei kiškučio, nei gentainio gaišenos… Labai paprasta: juos pritrauks kviečiai, kukurūzai, žirniai, ypač - kmynai. Kartais žiemą pravečia ir žuvis, tačiau tada viliojimo vietoje sumedžioto šerno mėsa taip smirda, kad nesuprasi, ką su ja daryti. Vis dėlto šernienos skonis labai priklauso nuo sumedžiojimo metų laiko ir jam prieinamo maisto.
Mūsų platumose tai ąžuolo gilės, o Vakarų Europoje itin svarbūs bukų riešutai, kai kuriuose regionuose - kaštonai. Vokiečių medžiotojai pastebėjo, koks svarbus gilių derlius šernų migracijai, todėl net turi posakį „geri gilių metai“.
Šernai mielai smaguriauja lazdynų riešutus. Pastebėta, kad rudenį jie sistemingai apvaikšto ir patikrina lazdynus, ieškodami sunokusių riešutų. Aišku, šernai mėgsta ir visas miško uogas. Kartais galima pastebėti ir smaguriaujančių avietes.
Augalų ir krūmų šaknis šernai ėda priklausomai nuo regiono ir sezono, jie mėgsta dygiakrūmių šaknis ir dažnai gyvena vietose, kur šis augalas plačiai prieinamas. Mėgstamos laukinės morkos, kiaulpienės, kaip tikriems feinšmekeriams patinka ir petražolių šaknys, švieži krūmų lapai. Žodžiu, ieškok šernų ten, kur yra šių skanėstų.
Šalia gerai žinomų kultūrų, pavyzdžiui, bulvių ar avižų, vokiečiai rekomenduoja sėti dobilus. Pavasarį ir vasaros pradžioje šernus labiau domina jauni ūgliai, jauna žolytė - trumpai tariant, viskas, kas šviežia ir žalia, todėl šiuo laikotarpiu į viliojimo vietas jie per daug nevaikščios.
Įrenginėjant šėrimo laukelius, galima sodinti bulvines saulėgrąžas, kurių šakniagumbius (topinambus) šernai mielai kapstys rudenį. Topinambai žiemoja dirvoje ir būna prieinami ištisus metus, tačiau tik tada, kai žemė neįšalusi.
Šernų Populiacija ir Medžioklė Lietuvoje
Šernų Lietuvoje daugiausiai buvo devinto dešimtmečio pabaigoje - apie 24 tūkst., 2001 2002 m. medžioklės sezone sumedžiota apie 10 tūkst.
Dėl afrikinio kiaulių maro, siekiant sumažinti populiaciją ir ligos plitimą, nuo 2014 pradžios šernai intensyviai medžiojami visus metus.
Šernus medžioti MT leidžia visus metus. Jie medžiojami tykojant, sėlinant, varant. Iš lygiavamzdžio šautuvo šaunama stambiomis (8-9 mm) grankulkėmis arba kulkomis, bet draudžiama šauti iš didesnio kaip 45 metrų atstumo. Iš graižtvinio šautuvo draudžiama šaudyti ištisai dengtomis kulkomis ir šoviniais, kurių kulkos energija 100 metrų atstumu yra mažesnė kaip 2500 džaulių (jei šaunamas suaugęs šernas) arba mažesnė kaip 2000 džaulių (jei šaunamas antrametis šernas arba jauniklis).
Prieš naudojant sumedžiotų šernų mėsą maistui, medžioklės vadovas privalo pateikti veterinarijos specialistui patikrinti visus sumedžiotus šernus, ar šie nėra užsikrėtę trichinelioze.
Selekcinis šaudymas turi būti taikomas visų amžiaus grupių šernams, kurių kailis yra kitokių nepageidaujamų spalvų: šviesiai rudos, baltai margos, juodos. senesnius patinus reikia visiškai iššaudyti. Atsargiau derėtų elgtis su vyresnėmis kaip 3 metų patelėmis, ypač tokiomis, kurių spalva netinkama, nes net ir dėmėta patelė gali atsivesti normalios spalvos šerniukų.
Šernų daroma žala
Šernai, maitindamiesi žemės ūkio naudmenose, gali padaryti nemažą žalą. Mat jie nuniokoja kviečių, avižų, mišinių, žirnių, kmynų, kukurūzų pasėlius, išknisa pasodintas bulves, pievas, ganyklas. Norint atitraukti šernus nuo žemės ūkio kultūrų, įruošiami padariniai sklypeliai. Miške šernai laikytini naudingais. Nors ėda sliekus, išknisa skruzdėlynus, bet sunaikina ir daug miško kenkėjų.