Katalikiškos LDK santvarkos centro, trijų apeigų katalikų apgyventos sostinės - Vilniaus - ašis: Pilies-Didžiosios gatvių linija nuo pilies - katalikiško valstybingumo tvirtovės - bokšto.
Žvelgdama į barokinius Vilniaus bokštus, dr. I. Vaišvilaitė išskiria dabartinei lietuvių tautai svarbią gilią problemą, kad Vilniuje niekas neturi tęstinumo išskyrus krikščionybę: „Vilniaus miestas, galima sakyti, turi nedaug ką bendra su Lietuva, kokią dabar turime. Lietuva be Vilniaus būtų visai kitokia valstybė, visai kitokia visuomenė. Tas miestas mums dažnai yra per didelis, žmonės atvažiavę iš Lietuvos į Vilnių dažnai nesijaučia čia savi, jiems daug kas čia svetima, keista, nepatinka. Jie turi romantinio Vilniaus vaizdą, kuris nebūtinai atitinką realybę“.
Iš kur ši problema? Kur jos šaknys?
„[Protestantų] M. Mažvydo, K. Donelaičio vieta lietuvių supratime yra labai svarbi, o subtilus kalvinizmas lietuvių mentalitete yra labai stiprus. Dar XVIII a. iki tol buvę labai pamaldūs ir didžiąją dalį pamaldumų perėmę iš lenkų, lietuviai ėmė išsiskirti netikėtu inteligentišku pamaldumu. Slaviškasis pamaldumas yra labiau fizinis, apčiuopiamas, o lietuviškasis pamaldumas išsiskiria inteligentiškumu, santūrumu, nefiziškumu. Politinės ir kultūrinės įtampos tarp Lenkijos ir Lietuvos lėmė, kad lietuviai pokariu norėjo labiau atsiskirti nuo lenkų.
Būtent kalvinizmas ir katalikybė labai aršiai grūmėsi dėl lietuviškos tapatybės, dėl to, kokia bus Lietuva. Be to, vienu metu (XVI a.) Lietuva buvo faktiškai kalvinistinė. Tik XVII a. prasideda grįžimas į katalikybę, o dar ir vėliau įtakingi istorikai, perėmę kalvinistų diskursą, teigė, kad katalikybė yra nutautinanti, o reformacija yra tautinė, atstovaujanti lietuviškumui. J. Basanavičius taip pat gali būti priskiriamas šiai mokyklai, perimdamas čekų kalvinistų diskursą. Taigi mūsų tautiškumas yra iš principo nekatalikiškas. Šiuo metu - kalvinizmo vietą siekia užgrobti sukurta pagonybė“[1], - kalbėjo dr. I.
Nors ir teisėtai norėję atgaivinti skirtingą nuo lenkų lietuvių savastį, nekatalikiškos Atgimimo srovės veikėjai „perlenkė lazdą“ ir (bent jau didele dalimi) atmetė tikrąją - katalikišką - lietuvių ir Lietuvos tradiciją, realiai klestėjusią LDK katalikišką civilizaciją.
Nors galima ir reikia įžvelgti ir katalikišką XIX-XX a. Lietuvių savastį XVIII-XXI a. žaloja „pusiau kalvinistinės“ kilmės liberalusis revoliucinis judėjimas. Todėl jei norime, kad dabar galbūt prasidėsiantis Lietuvos atgimimas pavyktų, būtina grįžti prie tikrųjų šimtmetinių - katalikiškų - lietuvio savasties šaknų, realiai nuo Vladislovo Jogailos ir Aleksandro Vytauto Didžiojo laikų LDK kurtos civilizacijos.
Giliai apmąstydami savo tautos ir Tėvynės sostinės istoriją pamažu suvoksime, kas iš tiesų buvome - kuo vėl turime būti.
Kadaise didžiausios Europos valstybės - Lietuvos istorija susiklostė taip, kad tarsi atsirado dvi sostinės - Vilnius ir Trakai. Taip įvyko todėl, kad Lietuva per savo istoriją gyvena dviejų pasaulių sandūroje. Tai ne tik ir ne tiek Romos ir graikų apeigų krikščionių pasauliai. Veikiau Lietuva buvo katalikiškos civilizacijos „Rytų tvirtovė“, kurios sienose gyveno ir daugybė rytų krikščionių, ilgainiui tapusių graikų apeigų katalikais.
Ši paskutinė katalikiškos civilizacijos tvirtovė - LDK ribojosi su pasauliu, nusidriekusiu nuo Vietnamo iki Suomijos - dalis mokslininkų jį vadina mongolosfera. Tai didysis mongolų ulusas ir mongolų valstybės, šio uluso paveldėtojos. Viena iš jų, vadinamoji Aukso orda apėmė ir savo vasalines valdas - didelę dalį Rusios, kurios LDK nepavyko išvaduoti iš mongolų valdžios. Taip mongolosferos gelmėse gimė Rusija, ilgainiui ėmusi dominuoti mongolosferoje ir beveik atkūrusi ją senosiose ribose, tik jau su krikščionių stačiatikių vadovybe.
Todėl atsirado ir „dvi sostinės“ - visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius, tvarkiusi „Rytų fronto“ reikalus ir, pagal seną tradiciją, „antroji sostinė“ Trakai, koordinavusi dar pagoniškos Lietuvos gynybą nuo „Vakarų fronto“ - teutonų ordino, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos atakų. Dar nuo pagoniškų ir Vytauto Didžiojo laikų šie du miestai, kaip didžiulių Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių centrai, sudaro galingą didvalstybės branduolį. Būtent jos 1413 m. Horodlės aktu tampa vienintelėmis LDK vaivadijomis.
Trakų vaivadija XV a. ir XVI a. pr. driekėsi nuo dab. Latvijos per V. Baltarusiją iki dab. Ukrainos ir per Palenkę su Augustavo giriomis iki pat Vengrovo (70 km nuo Varšuvos). Vilniaus vaivadija XV a. užėmė beveik visą likusią Baltarusiją (tik be gana mažų Polocko ir Vitebsko žemių). Trečioji katalikiško LDK branduolio dalis - autonominė Žemaičių seniūnija.
Jau nuo Lietuvos krikšto per visą XV a. Vilnius ir Trakai, šių didžiulių vaivadijų centrai, iš tiesų buvo LDK katalikiškos santvarkos veidrodis ir jos karūna.
Atkuriant katalikišką Lietuvos istorijos modelį kyla klausimas: su kuo palyginti Lietuvos sostinę pasaulio istorijos kontekste?
Jau mažiausiai 30 metų, o iš tiesų - nuo seniau - kuriamoje liberalioje mitologijoje Vilnius neretai lyginamas su Jeruzale, net vadinamas „Šiaurės Jeruzale“, nes... jame buvo daug konfesijų.
Taip sudaroma iliuzija, kad LDK laikų Vilnius buvo „vos ne liberalus“ miestas „vos ne suteikęs lygias teises“ visoms religijoms ir net klaidingiausioms idėjoms. Ne - sostinėje, kaip ir visoje LDK veikė katalikiška santvarka, nugalėjus laikiną XVI a. protestantizmo revoliucijos laikų betvarkę sugrįžome prie Vytauto kurtos katalikiškos santvarkos. Neskaitant protestantizmo revoliucijos sumaišties laikų LDK laikų Vilnius gali būti lyginamas nebent su katalikiška Jeruzale - kai Jeruzalėje valdė savo santvarka katalikiška Romos imperija, o po 395 m. valstybės skilimo jos rytinė dalis - vad. Rytų Romos arba, kaip vadino patys jos gyventojai, Romėjų imperija (nuo XVI a.
Po 132 m. Bar Kochbos žydų (t. y. judaistų) sukilimo žydams buvo uždrausta patekti į miestą - kitaip baudžiama mirties bausme, išskyrus vieną dieną per metus - Tisha B'Av šventę. Visos šios priemonės[2] (pagonių laikais taikytos net ir judaistų sukilimo nerėmusiems žydams katalikams[3]) padarė miestą „miestu be žydų“[4] Daugumą miesto katalikų sudarė atsivertę pagonys - sugraikėję sirai iš kitų Judėjos provincijos dalių ar gretimų provincijų bei galbūt 5-jo makedonų legiono veteranų[5]. Draudimas žydams apsigyventi buvo išlaikytas iki VII a.[6], o nežydams katalikams jis iš esmės netaikytas - jau IV amžiuje Romos imperatorius Konstantinas I įsakė mieste statyti bažnyčias katalikų šventosiose vietose, įskaitant Šventojo kapo bažnyčią, graikiškai vadinta Anastasis - Prisikėlimo - bažnyčia.
Į Romėjų imperijos laikotarpio Jeruzalę Vilnius panašus ta prasme, kad abiejuose šiuose daugiataučiuose miestuose veikė katalikiška santvarka - visuomenės teisinė tvarka, pagrįsta valstybine katalikų religija, su tuo skirtumu, kad į Vilnių buvo leidžiami apsigyventi žydai (tai buvo draudžiama Romėjų laikų Jeruzalėje) ir jiems leidžiama likti judaistais.
Juk ir katalikiškos santvarkos pamatas ir jos valdovas - Kristus Karalius nori katalikiškos Jeruzalės.
Tai užrašyta gausiausiai išlikusiame antikos pasaulio istorijos šaltinyje - Naujajame Testamente: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus tarsi višta savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! Ir aš sakau jums: jūs manęs nebematysite, kol ateis laikas, kada tarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Lk 13, 34, 36) - o juk galutinai priimti Dievo Sūnų, kuris ateina Viešpaties vardu ir reiškė tapti Jo įkurtos Visuotinės - gr.
Taigi Vilnius gali būti vadinamas „katalikiška šiaurės Jeruzale“ arba „Šiaurės Roma“ - pastarasis pavadinimas plačiai naudojamas nuo XVI a. iki šių dienų. Jį įkvėpė daugybė katalikų bažnyčių bei vienuolynų ir senamiestyje tvyranti erdvės šventumo atmosfera.
Šį vardą naudojo ir tebenaudoja ne tik užsieniečiai, bet ir vietos gyventojai, pavyzdžiui, Dionizas Poška Vilnių vadino „Šiaurės Roma“, nes, pasak jo, Vilnius yra „senasis religinis centras, kuris iš pagoniško miesto virto krikščionybės bastionu“[8].
Vilnius - daugiatautė ir katalikiškos valstybės bei visuomeninės santvarkos vienijama sostinė, kaip Jeruzalė ir Roma tada, kai jas valdė katalikiškos santvarkos valstybės.
Tikroji Vilniaus savastis - katalikiškos santvarkos šalies sostinė, diktavusi savo didingą civilizacinę dvasią katalikiškai Lietuvai, kuri iki XIX a. Graikų-slavų apeigų katalikų Kijevo ir visos Rusios metropolijos centras - Vilnius.
Metropolito rūmų (dab. Jau nuo pagonio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio laikų Vilniuje, vadinamame „rusinų mieste“ (civitas ruthenica) kūrėsi rusinai. Jų bažnytinių struktūrų atsiskyrimas nuo Katalikų Bažnyčios nebuvo visai aiškus ir galutinis, bet vis dėlto gilėjo.
XV a. II p. plačiu mastu įgyvendinant Jogailos ir Vytauto Didžiojo pradėtą katalikiškos Rusios atstatymo darbą, šis rusinų miestas ima tapti, o po 1596 m. Brastos unijos suklesti kaip graikų katalikų miestas, užėmęs ištisą pusę senojo Vilniaus.
Tuo Vilnius unikalus Europoje: net dabartinėje pasaulio rutenų apeigų katalikų „sostinėje“ Lvove nėra atskiro „rusinų miesto“ arba Visos Rusios metropolito miesto, kaip buvo Vilniuje.
XV a. II p. ir 1596-1839 m. pasaulio rutenų apeigų katalikų „sostinė“ buvo Vilnius.
Minėtoje istorinėje konferencijoje[9] pateikėme savo papildytą prof. A. Bumblausko sudarytą Vilniaus planą (12 pav.), kad būtų ryškiau matoma, jog iš tiesų Vilnius turėjo 3 apeigų katalikų zonas ir kad po 1596 m. „graikų“ (rutenų) miestas buvo ne stačiatikių, kaip daug kur skelbiama, o graikų apeigų katalikų miestas. A. Bumblausko schemoje Šv. Onos ir Bernardinų bei Šv. Mykolo bažnyčios lieka „lotynų (Romos apeigų katalikų) miesto“ teritorijoje.
„Lotynų“ ir „graikų“ miestų riba eina, regis, Rusų ir Literatų gatvelėmis iki Pilies-Didžiosios gatvių ašies, toliau ta ašimi - iki Rotušės aikštės, o vėliau - Rūdninkų gatve iki Pylimo g., buv. miesto sienos. Stačiatikiai XVII-XVIII a. Vilnius - 3 apeigų katalikų valstybės sostinė, kurioje Romos ir graikų apeigų katalikai turi atskirus „miestus“ - Vilniaus dalis, kurias skiria (jungia) miesto ašis didžioji gatvė, o armėnų apeigų katalikai gyveno ar dirbo aplink šios ašies pagrindinį tašką - Rotušės aikštę.
Mūsų papildyta prof. A. Vilniaus Rotušės aikštės apylinkės įkvepia sukurti terminą: „armėnų miestas“ ar bent jau „armėnų rajonas“. Trūkstant žinomų tyrimų, sunku pasakyti, ar terminas civitas armenica buvo kur nors vartotas šaltiniuose. Vienas negausių LDK armėnų tyrėjų Juozas Laurušas rašo: „Rekonstruodami senojo Vilniaus vaizdą, istorikai paprastai mato armėnus pačioje judriausioje ir gyviausioje miesto vietoje - pagrindiniame Vilniaus turguje (Rotušės aikštėje). Visas plotas aplink aikštę (ir aplinkinės gatvės) jau XIV a.
Kur dar pasaulyje rasime tokią nuostabią harmoniją: trijų katalikiškų apeigų tikinčiųjų apgyventus rajonus, sutariančius bendroje miesto urbanistinėje ir teisinėje struktūroje? Trijų apeigų katalikų rajonus skiria, o gal tiksliau harmoningai jungia, Didžiosios gatvės ašis, besidriekianti nuo jos aukščiausio taško, Lietuvos Karalienės „rūmų“ - Aušros Vartų Dievo Motinos šventovės.
Juk Aušros Vartų Mariją garbina visų apeigų katalikai ir net atskilę stačiatikiai. Įdomu, kad ši didžiausia Vilniaus šventovė prof. Beje, į „graikų katalikų miestą“ įsiterpia ir kita „lotynų sala“: Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Augustinų vienuolyno) bažnyčia Savičiaus g., o taip pat „lotynų pusiasaliai“: jėzuitų vienuolyno kompleksas su Šv. Kazimiero bažnyčia ir Visų šventųjų bažnyčia Rūdninkų g.
Iš priešingos nei „lotynų miestas“ pusės „graikų“ (rusinų) miesto ribas „draugiškai apglėbia“ nuo „lotynų miesto“ ribų bene labiausiai nutolusios Šv. Dėl ribotos apimties čia spėsime aptarti tik šį mažiau žinomą pastatą. Bene gražiausias ir tipiškiausias nuo Lenkijos iki Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos pakraščių nusidriekusio lieknabokščio Vilniaus baroko pavyzdžių - Viešpaties Dangun Žengimo (Misionierių) bažnyčia ant Išganytojo kalno.
Ilgai manyta, kad dabartinį nuostabų vaizdą jai suteikė garsusis Vilniui barokinį vaizdą suteikęs Jonas Kristupas Glaubicas iš Silezijos; dabar linkstama prie nuomonės, kad tai padarė kitas Vilniaus „barokintojas“ italakalbis šveicaras Antonio Paraka, o yra versija, kad šio pasaulinio lygio perlo dangiško lengvumo fasadą su bokštais kūrė etninės Lietuvos sūnus - gimęs Ilguvoje prie Ukmergės - domininkonas Liudvikas Grincevičius.
Ant Išganytojo kalno Gediminaičių kilmės Smolensko vyskupas jėzuitas Jeronimas Vladislovas Sanguška - karaliaus ir dLk Vladislovo IV sekretorius, Vilniaus sufraganas (vyskupo vietininkas) nuo 1644 m., Smolensko vyskupas nuo 1654 m. - prasidėjus Rusijos okupacijai 1655 m. per „Tvaną“ pradėjo statyti rūmus (net per „Tvaną“, tarp kraujo ir griuvėsių jis drįso išvykti ganyti sielų į Rusijos okupuotą Smolenską) ir perdavė bernardinų vienuolynui.
Jie pardavė rūmus Vilniaus vaivadienei Kotrynai Radvilienei, o ši - padovanojo misionieriams lazaristams arba vincentiečiams (šv. Vincento Pauliečio įsteigtiems), kurių misijos pasiekė daugelį Azijos šalių, įskaitant Persijos ir Osmanų valstybes, Afriką - Egiptą ir Etiopiją.
Lazaristas šventasis Justinas de Jakobis tapo pirmuoju Etiopijos apaštališkuoju vikaru ir suvaidino svarbų vaidmenį įveikiant Etiopijos priešiškumą Katalikų bažnyčiai. Čia nuo kalno iki pat Vilnelės driekėsi gražiausias Vilniaus sodas - vysk. Sanguškos sumanytas grandiozinis parkas su centrine parterine dalimi, sodais bei tvenkiniais.
Einant žemiau Didžiąja gatve - ne tik Vilniaus, bet ir visos LDK bei Lenkijos graikų apeigų katalikų dvasingumo sklaidos centras: Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynas. Jis stūkso už dailios barokinės bazilijonų arkos su balkonėliu, iš kurio unitų kunigai sakydavo ugningus pamokslus dar likusiems stačiatikiams, stengdamiesi juos grąžinti į katalikybę.
Čia 13 metų dirbo ir daugybę nusidėjėlių atvertė „graikiškasis“ LDK globėjas - būsimasis Polocko arkivyskupas šv. Taigi Aušros Vartų su šv. Teresės bažnyčia, stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno ir unitų Švč. Trejybės su Bazilijonų arka „bažnyčių grandinė“ yra ne dabar populiariai vadinamas „3 konfesijų trikampis“, o veikiau dviejų apeigų katalikų šventovių linija, „rodyklė“ rodanti į trečiųjų - armėnų apeigų katalikų apsuptą Rotušės aikštę, atskleidžianti Vilniaus tikrąją esmę - trijų apeigų katalikiškos valstybės sostinė.
Juk unitai irgi katalikai - tik graikų apeigų. Iš šios linijos „iššoka“ tik stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno katedra, pastatyta 1597 m. iš karto po 1596 m. Brastos bažnytinės unijos - katalikiškos Rusios pergalingo atkūrimo pradžios - kaip pasipriešinimo tam bažnytinės vienybės judėjimui žid...
Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia kelionę po Kauno maldos namus. Šįkart lankomės Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedroje, stūksančioje Ramybės parko pietinėje dalyje (Vytauto pr. 38). Joje nuo XX a. pr. Visai prie pat Kauno autobusų stoties stūkso dveji ortodoksų maldos namai: minėta Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra (pastatyta 1935 m.) ir Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvė (pastatyta 1862 m.). Cerkvėje dažniausiai vyksta šarvojimas ir klasikinės muzikos koncertai, o Katedroje - Šv.
Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra./R. Diakonas Konstantinas lankytojus pasitinka su plačia šypsena ir pradeda pasakoti Katedros istoriją. Šventovė pastatyta per trejus metus ir 1935 m. balandžio 22 d. pašventinta. „Daugelis klausia: kodėl dvi cerkvės šalia? Buvo laikas, kai ortodoksų bendruomenė sumažėjo ir negalėjo išlaikyti Soboro.
Anksčiau, kaip žinia, Ramybės parkas buvo kapai, ten stovėjo Kristaus Prisikėlimo cerkvė - kapų koplyčia, galėjusi talpinti apie 200 maldininkų. Tuomet ortodoksų buvo apie 3 tūkst., tad mums ji buvo per maža, o Soboras per didelis, todėl pasiūlyta pasistatyti antrą. Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedros projektą rengė žinomas architektas - Edmundas Alfonsas Frykas.
Teigiama, kad Katedros statyba atsiėjo 170 tūkst. litų (apie 50 tūkst. Diakonas Konstantinas./R. Baltoje, bizantiško stiliaus katedroje dominuoja kupolinė kompozicija. Katedra turi penkis kupolus, puoštus paauksuotais kryžiais.
Žvelgiame į ikonostasus - ikonų sienas, atskiriančias altorių nuo maldininkų. Žmonėms vartai į altorių atveriami tik per mišias, vigiliją. Altoriaus erdvėje įrengtas centrinis Švč. Dievo Motinos altorius ir dešinysis - stačiatikių Vilniaus kankinių šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus garbei. Pastarasis altorius sudarytas iš ikonų, gautų iš buvusios Telšių Šv. Nikolajaus cerkvės.
Kairėje pusėje esantis ikonostasas atgabentas iš Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro). „Surdegio Dievo Motina”./R. Anot diakono, šventas paveikslas, prie kurio prisėdame, žinomas visame pasaulyje, o Kauno tikintieji šį paveikslą, esą, pažįsta senų seniausiai.
Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra saugo įspūdingą relikviją - iš Surdegio Šv. Dvasios vienuolyno (Panevėžio r.) atkeliavusią ikoną „Surdegio Dievo Motina”. Ikona vienuolyne saugota 1530-1915 m., Kaune ji yra nuo 1935 m., su pertrauka vėl nuo 1956 m. iki dabar (per karus evakuota į Rusiją).
Pasak diakono, 1530 m. Surdegyje, šalia vyrų ortodoksų vienuolyno, vienuoliui apsireiškė Dievo Motina, sakanti: „Ateik prie versmės šalia vienuolyno ir rasi mano, Marijos, paveikslą“.
„Ši ikona - šventas stebuklingas paveikslas, toks, kaip ir Aušros vartų, Kauno katedros ar Pažaislio vienuolyno. Žmonės ateina, meldžiasi, prašo ir išgyja. Štai viena parapijietė dėkodama šiam paveikslui išgijo nuo onkologinės ligos ir gyvena jau daugiau kaip 20 m. Aš šioje bažnyčioje dirbu jau 30 metų, žinau ir girdžiu, žmonės patys pasakoja.
„Kai kurie šventi paveikslai ypatingi, žmonės eina prie jų šimtus metų. Didžiausias antplūdis būna rugpjūčio 28 d., kai ortodoksai mini Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę ir šio paveikslo dieną. Tuomet paveikslą su procesija neša aplink bažnyčią.
„Surdegio Dievo Motina”./R. „Dabar ikona yra labai gražiuose rėmuose, tačiau iš pradžių šių apkaustų nebuvo. Seniau prie ikonos žmonės kabindavo tiek daug votų, kad ilgainiui nebeliko, kur dėti. Jie buvo išlydyti ir taip atsirado apkaustai, kaip pagražinimas ir apsauga nuo šviesos, vėjo bei - žmonių.
Pašnekovas paminėjo, kad žmonės neretai daug prašo, o gavę - pamiršta ateiti ir padėkoti. „Yra tokia istorija: ant debesies sėdėjo du angelai - vienas pastoviai skraidė aukštyn - žemyn, o kitas daugiausiai sėdėdavo, tik retkarčiais nuskrisdavo.
Pastarasis kartą paklausė nuolat skraidančiojo: „Ko tu ten duodiesi?”. Jam atsakė: „Nešioju prašymus pas Dievą. O kodėl tu taip retai skraidai?”.
Šv. Panteleimono ir Šv. Keliaujame prie kitų ikonų, pasak diakono, irgi garsėjančių malonėmis. Dešinėje katedros pusėje kabo kentėtojo ir maloningojo daktaro šv. Panteleimono ikona. Pasakojama, kad šį daktarą jauną nukankino, netrukus ant jo kapo užaugo medis, žmonės skindavo jo lapus, dėdavo prie žaizdų ir imdavo gyti. Šv.
Luko ikona./ R. Kairėje katedros pusėje pasitinka kitas gydytojas - šv. Lukas stebukladarys. „Jis ypatingai žino mūsų problemas, bėdas, kas slegia šiuolaikinį žmogų. Iš pradžių jis buvo daktaras, sukūrė šeimą, paskui tapo vyskupu. Teigiama, kad šiai ikonai besimeldžiantieji pagyja nuo sunkių ligų. Keturi vyskupai.
Pažvelgus į ketvirto vyskupo akis atidžiau, matyti korekcija, kurios prireikė po vagių apsilankymo./R. „Sovietmečiu, kai bažnyčios buvo uždaromos, viskas imta niokoti, tačiau kažkodėl, kai ateidavo apvogti bažnyčios ar suniokoti - ikonoms iškabindavo akis.
Norėjo ir šią vogti, tačiau negalėjo išnešti, tad iškabino akis. Kodėl? Pašnekovas teigė, kad reikia patiems analizuoti, iš kur nelaimės gyvenime atsiranda. „Dievulis visą laiką duoda tiesų kelią - karališką, bet žmonės vis žiūri į kairę, į dešinę, pirmyn, atgal, kam geriau sekasi.
Gauni gėrį ar blogį - priimk tai. Du stalai: pirmasis skirtas dėti maisto aukoms, o tolėlesnis - degti žvakes už mirusiuosius./R. Galiausiai žvilgtelime į kairėje Katedros pusėje stovintį stalą - čia meldžiamasi už mirusiuosius, o visoje likusioje bažnyčioje - už gyvuosius. Matome ant stalo esančias žvakes, kiek atokiau stovi kitas stalas, ant jo padėtas tikinčiųjų atneštas maistas. Malda./R.
Diakonas aiškino, kad ortodoksai maldos metu naudojamą žvakę supranta, kaip ne kraujo auką Dievui, dar aukoti galima maistą, gėlių.
„Žvakė dar simbolizuoja, kad ortodoksai meldžiasi stovėdami, kaip matote, pas mus mažai suolų. O mišios pakankamai ilgos: liturgija - apie 2,5 val., vakarinės mišios - apie 3 val., beje, dažniausiai sėdi jaunimas, o vyresnieji stovi. Stovėjimas - auka Dievui, nors jam nereikia stovėjimo, jam reikia, kad mes mylėtume ir dėkotume už kiekvieną nugyventą dieną, už gautą dosnumą ir gerumą. Dievas supranta bet kokią maldą: meilės, prašymo.
Katedroje galima įsigyti ikoną./R. Katedros pašonėje prekiaujama ikonomis, žvakėmis, knygomis, kryželiais. Pasiteiraujame, kodėl ortodoksų kryžius turi papildomą lentelę ir pakrypimą.
Katalikai žegnojasi pilnu delnu, tai simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas, ortodoksai žegnojasi kitaip: 3 pirštai suglausti stačiai (Šventoji Trejybė) ir 2 užlenkti (simbolizuoja, kad Dievas buvo ir žmogus ir Dievas). Diakonas Konstantinas./R. Kaune ortodoksų bendruomenė sudaro apie 200-250 žmonių.