Visų pirma, susiaurinkime geografinį regioną iki Lietuvos laukų ir klonių, nes gamtinės bei socialinės sąlygos leido senovės lietuviams sukurti daug stereotipų apie nacionalinę virtuvę.
Bene labiausiai paplitęs iš jų - stiprūs vyrai sunkiems darbams ir šaltoms žiemoms įveikti stiprinosi riebiais patiekalais, o cepelinai, bulviniai blynai (žinoma, tik atkeliavus bulvėms), lašiniai, mylima juoda duona - visa tai vadinama žemdirbio racionu.
Tuo tarpu didikai mėgavosi žvėriena, laikydami miltinius ir bulvinius patiekalus mužikų maistu. Neseniai teko lankytis viename restorane, kur maistas meniu sudėliotas būtent tokia tvarka - ponų stalo patiekalai (žvėriena) ir norintiems pasmalsauti, vargetų valgiai (virtinukai, bulvės). Įdomus sprendimas tikriausiai, sulaukiantis ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių lankytojų susidomėjimo.
Vis dėlto, cepelinų restorane nerasi ir nepristatysi draugui iš už jūrų marių. Tam žymiai geriau tinka Rumšiškės ir ten įsikūręs liaudies buities muziejus, kur svečiai ten gali pavalgyti žemaitiškoje karčemoje ir pajusti tą tikrą agrarinę ir nesumeluotą Lietuvą.
Žinoma, maisto istorija visada nublanksta prieš jo skonį, tad galime į Viduramžių virtuvę nebesigilinti. Turime tam tikrą paveldą ir jį, bent jau kol kas, puikiai vertiname ir saugome.
Daug įdomiau būtų pažvelgti į tai, kaip dabar lietuviai renkasi maisto produktus, kas juos labiausiai veikia, kur ieškoma įkvėpimo. Mano manymu, atsakymas į visus šiuos klausimus didžiąja dalimi užkoduotas po žodžiu mada.
Pirmiausia, maisto produktų pasirinkimą reguliuoja tai užliejanti, tai atslūgstanti ekologijos banga. Ekologiškų daržovių turgeliai ir miesto turgūs, anksčiau sulaukę tik prisiekusių gamtos mylėtojų apsilankymo, dabar puikiai laikosi. Juose daržoves perka įžymybės, močiutės renkasi morkas sriubai, o vidutinis namų ūkis randa kiaušinių ir medaus (vaikams nematant - į jų arbatą).
Ir visi jie gali pasigirti, kad neperka apdorotų chemikalais produktų prekybos centruose, kad asmeniškai pažįstą mėsininką Joną ir žino, kokiu karvių mėšlu tręšti jų perkami kopūstai. Ir populiariame žurnale galima atsidurti bevaikštant ekologinių prekių turgelyje, neva slepiant akis po prabangiais tamsiais akiniais.
Žinoma, sveikintina iniciatyva, nes neapdorotų chemiškai daržovių ir kitų produktų vartojimas tikrai pagerina savijautą ir prailgina gyvenimą, tačiau net ir turgeliuose ar romantiškais pavadinimais žavinčiose ekologinių prekių parduotuvėse galima aptikti nesertifikuotų produktų, atsirandančių nežinia iš kur. Taip pat ši mada kol kas dar verčia patuštinti pinigines.
Palyginimui: druskos ir kitų maisto priedų kupina užpilama sriuba prekybos centre kainuoja iki lito, o ekologiškų prekių lentynose galima rasti tokio pat pobūdžio sriubą už beveik septynis litus. Kaip ir kiekviena mados banga, šioji turi dvi puses - viena vertus potvynio metu galimybė pasipelnyti verslui, kita vertus, sveikatos ir ilgaamžiškumo propagavimas niekada nebuvo smerktinas. Tad tiek lietuviškos žvaigždės, tiek šeimininkės iš seno devynaukščio gali būti laikomos maisto kultūros mados kelrodėmis tarp cepelinų su spirgučiais.
Kaip jau buvo galima suprasti iš ankstesnių minčių, yra vieta, kur visos idėjos tarsi hiperbolizuojamos, užkeliamos ant pjedestalo. Mano manymu, tai masinio informavimo priemonės. Šiuo atveju pasirinkau dvi sritis - televiziją ir spaudą. Šiuose sektoriuose maisto kultūra turi savo vietą ir yra dėmesio nestokojanti žvaigždė.
Televizija ir šiaip lietuvio kasdienybėje užima svarbią vietą (iškart atsiprašau tų, kurie neturi televizoriaus ir jo nežiūri, jūs šaunuoliai). Maistas ir televizija, bent jau man, dabar yra labai glaudžiai susiję. Į Lietuvą atkeliavo daugybė laidų apie maisto ruošą, kurios užsienyje populiarios buvo jau ilgą laiką. J. Oliver‘is, G. Ramsey ir kiti paskatino žiūrovus kitaip pažvelgti į valgio reikšmę, rinktis kokybiškus produktus ir davė paskatą šeimininkėms didžiuotis, kad gamina namuose.
Turime pavyzdžių, kaip lietuviškoje televizijoje tariamos žvaigždės gamina su virtuvės šefais, turėjome virėjų kovas, virėjų apsilankymus žiūrovų namuose, žiūrovų kovas virtuvėje vertinant šefams ir kitos puikios medžiagos, atspindinčios maisto kultūros mastą šalyje. Lietuvoje turime kokybišką laidą su charizmatiška vedėja, viskas paprasta, šviesu, nuotaikinga, o rudenį išvysime ir tamsiąją virtuvės pusę: lietuviai bandys kurti realybės šou pagal G. Ramsey „Pragaro virtuvę“. Vien pažiūrėjus į televizijos programas galima rasti ir daugiau įdomių pavyzdžių kaip naujovės atsiranda ir lietuviškoje virtuvėje.
Neatsilieka ir spauda. Nė vienas moteriškas žurnalas neapsieina be receptų, kokybiškų maisto nuotraukų, gurmanų restoranų apžvalgų ar publikacijų apie sveiką mitybą. Dėkingas žurnalo žanras leidžia pateikti medžiagą žaismingai, spalvotai ir šalia kitų užkabinančių temų, taip maisto rubrikos nelieka neskaitytos ir kaip tik moterims pakelia ūpą gaminti. Populiariausias lietuviškas savaitraštis išnaudoja savo taikinius - įžymybes - tam, kad jos pasidalintų savo receptais ir keliomis pikantiškomis paslaptimis iš asmeninio gyvenimo su gausiu skaitytojų būriu.
Būtent tai paskatino išleisti receptų knygą, kuri stojo greton su dešimtimis kitų prastesnių ar geresnių. Vėlgi kartojasi mados motyvas. Turėti vardinę receptų knygą tapo norma tarp žvaigždžių. Originalūs ar pasiskolinti receptai, nemokšiški ar profesionalūs aprašymai, kokybiškos maisto nuotraukos ar pasimaivymai prieš objektyvą, aistra ar noras pasipuikuoti. Tarp šių knygų rasite visokių motyvų, apipavidalinimų ir turinio.
Mada dovanoti tokias knygas, kaip ir turėti keletą tokių savo lentynoje, gali būti ne tik tuštybė, bet ir dar vienas kelias nuo burokėlių sriubos ir karbonado tradiciškai, iki virtuvės mitų griovėjų pasiūlymų ir interpretacijų. Maisto gamyba tapo beveik lygiaverte suknelių dizainui proga pasipuikuoti. Valgio ruošimo kultūros atspindžiai istorijos, kasdienybės ir žiniasklaidos veidrodžiuose vis dar mirguliuoja. Greitu metu turėtume išsirinkti, ką kramtysime kasdien - peršamą produktą ar savitą, pačių suformuotą, profesionalaus skonio vyšnią ant torto.