Muilas yra ta nepakeičiama priemonė, be kurios sunku įsivaizduoti kasdienybę. Turbūt dėl šios priežasties muilo pasirinkimas rinkoje yra toks platus: nuo saldžiai kvepiančių iki sodrių aromatų, nuo spalvotų iki neutralių spalvų.
Švara ir grožis yra svarbus higienos klausimas, o tuo pačiu kultūros, rūpesčio ir svetingumo ženklas. Jau Senovės Babilone buvo žinomi pirmojo muilo gamybos receptai, aprašomi romėnų ir graikų pirčių ritualai, kurie buvo skirti ne tik išvalyti kūną, bet ir pagerinti savijautą. Laikui bėgant, iš muilo funkcionalumo gimė estetinė patirtis - kvapai bei tekstūros tapo neatskiriama kasdienybės higienos ir pojūčių dalimi.
Muilas - kasdienė priemonė, be kurios nė vienas neįsivaizduoja nei ryto, nei vakaro. Tačiau ar žinote, kada ir kaip jis buvo atrastas? Kokią kelionę muilui teko nueiti nuo pirmųjų gabalėlių iki sintetinės šiandienos priemonės? Kodėl vėl populiarėja natūralaus muilo gamyba? Galbūt užsigeidėte patys pasigaminti muilą?
Muilo Istorijos Pradžia
Ankstyvosiose civilizacijose, kuomet dar nebuvo išrastas muilas, praustis ir skalbti buvo naudojami vaistiniai putokliai. Pasak romėnų legendos, natūralus muilas buvo atrastas ir pavadinimą gavo nuo Sapo kalno, ant kurio dievams aukodavo gyvulius. Lietus, plaudamas gyvulių taukus, sumaišydavo juos su nuokalnėje augusių medžių pelenais ir atnešdavo iki Tiberio upės, kurioje moterys skalbdavo skalbinius.
Pirmasis rašytinis šaltinis apie muilo gamybą nukelia į 2800 m. pr. Kr., į Babiloną, kurio gyventojai atrado pagrindinį muilo gaminimo principą - riebalus, verdamus su pelenais ir vandeniu. Čia muilas daugiausia buvo naudojamas tekstilės pramonėje. Babiloniečiai bene pirmieji įvaldė jo gamybos meną. Tai buvo maždaug 2800 m.pr.Kr.. Tuo metu jo receptas buvo gana paprastas - buvo naudojami riebalai ir pelenai.
Eberso papiruse, kuris parašytas Egipte 1550 m. pr. Kr., pasakojama, kaip riebalai maišomi su šarminėmis druskomis tam, kad būtų išgauta į muilą panaši medžiaga, naudojama nuo skausmo, odos ligų profilaktikai ir praustis. Senovės egiptiečiai purvą nutrindavo alyvuogių aliejumi.
Senovės graikai mokėjo praustis ir be muilo: jie naudodavo vandenį, molio gabalėlius, pemzą, smėlį, pelenus ir tik nusiprausę kūnus išsitepdavo aliejumi. Vis dėlto Klaudijus Galenas, žymus II a. gydytojas, rekomendavo prausiantis naudoti muilą kaip patikimą priemonę, apsaugančią nuo odos ligų. Senovės romėnai prausdavosi kūnus trindami abrazyvinėmis medžiagomis, tokiomis kaip smėlis arba pemza, vėliau specialiomis lazdelėmis nubraukdavo visus nešvarumus. Neilgai trukus visoje Romos imperijoje išpopuliarėjo muilas - Pompėjos miesto, kuris 79 m. buvo užlietas lavos po Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo, liekanose rasta visa muilo gamykla.
Muilo Gamybos Raida
Arabų chemikai pirmieji muilo gamybai pradėjo naudoti augalinės kilmės riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių aliejų, aromatinius aliejus, tokius kaip čiobrelių, ir šarmą. Nuo VII a. pradžios toks muilas buvo gaminamas Nabluse, Kufoje ir Basroje. Muilas buvo kvepiantis ir spalvotas, taip pat buvo siūlomas kietas arba skystas muilas, specialus muilas skustis. VII amžiuje po Kristaus muilas buvo gaminamas šiek tiek didesniu mastu Italijoje, Ispanijoje ir Prancūzijoje.
VIII a. Italijoje ir Ispanijoje buvo plačiai gaminamas ir naudojamas muilas iš ožkų taukų ir bukų medžių pelenų, o prancūzai pirmieji pradėjo naudoti alyvuogių aliejų. 1200 m. Nuo XVI a. jau visoje Europoje buvo visuotinai pereita prie muilo gamybos iš augalinių aliejų, o ne gyvulių taukų. Tačiau visuomenę vis dar reikėjo šviesti ir aiškinti, kad nuo higienos sąlygų ir švaros priklauso sveikatos būklė, taip raginant žmones dažniau praustis ir tam naudoti muilą.
I amžiuje geriausias muilas buvo gaminamas iš ožkos riebalų ir buko pelenų. Germanų muilo pasta Romoje buvo pageidaujama kaip plaukų pomada. IX amžiuje muilo gamybos centru tapo Marselis Prancūzijoje. Po 500 metų didžiausio muilo eksportuotojo laurus skynė Venecija. Pramoniniu būdu Vakarų Europoje muilas pradėtas gaminti XV amžiuje. Pirmosios didžiosios dirbtuvės įkurtos Sevilijoje ir Malagoje, kiek vėliau - Venecijoje. 1688 m. Liudvikas XIV išleido dekretą, draudžiantį naudoti dažus ir gyvulinius riebalus. Todėl to meto muilas buvo alyvuogių aliejaus, palmių aliejaus ir kokosų aliejaus mišinys, o jo gamyba užsiėmė tik nedidelės amatų grupės.
XIX a. pabaigoje muilo gamyba padidėjo atradus pigesnį sulfatinį sodos gavimo būdą. Lietuvoje XIX a. Štai kas rašyta apie muilo gamybą Kupiškio rajone XX a. pirmoje pusėje: „Muilo virimas vaikams labai patikdavo. Pjaustydavome lašinius, virdavome muilą prie šulinio iškastoje duobėje ant rinkių bidone. Pirmosios muilo dirbtuvės įsteigtos tik XIX a. 1927 m. Aut.
XVIII a. pabaigoje, kai rankų darbą ėmė keisti mašinų pramonė, muilas tapo prieinamesnis ir vargingiau gyvenantiems žmonėms. Deja, norint išgauti pigesnių ir paprasčiau pagaminamų muilų, jų gamybai pradėta naudoti daug sintetinių medžiagų ir chemikalų, kurie produktams suteikia tokį aromatą, kokiam sunkiai atsispiria vartotojai.
Alyvuogių Aliejaus Muilas
Alyvuogių aliejus, naudojamas muilo gamybai ne vieną tūkstantį metų, yra puikus muilo pagrindas ir šiandien. Ir ne veltui. Toks muilas yra labai švelnus, ilgai išlaikantis drėgmę ir elastingumą, tinkamas visų tipų odai. Intensyvus drėkinimas itin veiksmingas jautriai, pleiskanojančiai, net varginamai dermatito odai. Alyvuogių aliejuje gausu vitaminų E, A, D, kurie stabdo odos senėjimo procesus bei mažina uždegimus.
Prieš 17 metų gimus sūnui, EVERGETIKON kosmetikos kūrėjas, medikas Ioannis Skrafnakis nenorėjo prausti vaiko su įprastu muilu. Jis prisiminė, kad jį vaikystėje mama prausdavo kitaip. Nukeliavęs į Kretos kalnus pas senolius, jis surinko senąją receptūrą, ją atgaivino ir sukūrė autentišką alyvuogių aliejaus muilą.
EVERGETIKON muilas gaminamas pasitelkus natrio hidroksidą (šarmą) su vandeniu, kurie maišomi su alyvuogių aliejumi (ir kitais, jį papildančiai aliejais) bei įdedant eterinių aliejų. Į tam tikrus muilus dedame ir natūralių bei naudingų dažiklių, pavyzdžiui, molio. Konsistencija supilama į specialias formas, kuriose ji per 24 valandas tampa muilu. Bet ne viskas taip paprasta! Sustingusią masę išimame iš formos, supjaustome atitinkamais gabalėliais ir dedame juos į lentynas. Būtent šiuo momentu prasideda tikrasis veiksmas. Per kitas 6-8 savaites muilas „gyja“: visas šarmas sunaudojamas aliejams suskaidyti į valymo grandines, o vanduo lėtai išgaruoja, paliekant švelnų, tvirtą muilą. Muilą gaminame šaltuoju būdu, jis nėra kaitinamas. Tiesa, šis gaminimo būdas reikalauja daug kantrybės, tačiau tik taip išlieka visos gerosios aliejų ir augalų ekstraktų savybės, labai naudingos odos puoselėjimui.
Kretos žolelės yra unikalios, jos auga itin derlingoje ir švarioje žemėje. Ramunėlių, rozmarinų, levandų, medetkų ir kitų vertingų žolelių ekstraktai praturtina muilą papildomomis savybėmis odos puoselėjimui: gali padėti esant plaukų slinkimui, pleiskanoms, pigmentacijos mažinimui, odos ligoms ir dar daugiau. Eteriniai aliejai ir kitos botaninės esencijos maloniai kvepia bei efektyviai veikia per kvėpavimo takus. Šių dėka paprasta atsipalaiduoti, nuraminti mintis, gerinti bendrą savijautą.
Natūralaus Muilo Renesansas
Šiandien natūralūs muilai išgyvena renesansą. Natūralūs muilai yra papildyti augalų, vaisių ir medaus aromatais bei ekstraktais. Jie gaminami pagal senovės receptą, o aktyvus cheminis šarmas pakeičiamas švelniais komponentais, gautais iš gyvulinių riebalų ir augalinės žaliavos. Dažnai šios priemonės vadinamos "muilu be muilo". Kažin ar su tokiu muilu gerai nušveisite visus nešvarumus. Tačiau muilas, turintis vaisių rūgšties, naudojamas kaip viena iš priemonių, padedančių kovoti su celiulitu.
Natūralus muilas turi mažai ką bendro su gamykloje gaminamu muilu. Tai produktas, kurio sudėtyje yra daug ingredientų, gautų iš gamtos. Jis nesukelia dirginimo, nesausina odos ir dėl to nesukelia seborėjos. Natūralus muilas taip pat pasižymi dideliu kiekiu glicerino, kuris yra vienas iš muilinimo reakcijos produktų. Dėl to oda yra gerai drėkinama, nes būtent glicerinas yra atsakingas už drėgmės sulaikymą. Kitaip yra gamyklinių muilų atveju. Iš jų glicerinas pašalinamas perpardavimui kaip atskiras vertingas produktas, kuris greitai matomas ant odos.
Šiandien, kai vėl atsisukama į gamtą, žmonės namuose pradėjo ne tik dažniau gaminti maistą ir kosmetikos priemones, bet ir lydyti savo muilą. Muilo bazę išlydyti ir supilti pasirinktus aliejus.
Parduotuvių vitrinos lūžta nuo įvairių girdėtų ir negirdėtų rūšių muilų. Nereikėtų susivilioti akį rėžiančia spalvinga etikete ir stipriu muilo aromatu. Kuo ryškesnė muilo spalva ir įmantresnė forma, tuo labiau tikėtina, kad muilas nebus efektyvus.
Muilo Rūšys
- Higieninis muilas - pats paprasčiausias, todėl neturi jokių papildomų priedų ir nežada stebuklų. Jis tinka nuplauti prakaitui ir paruošti odą kitoms higieninėms procedūroms - odai valyti, kaukei ar kremui tepti. Paprastu higieniniu muilu nerekomenduojama kasdien plauti veido, mat jis greitai džiovina odą, todėl gali paskatinti raukšlių atsiradimą. Muilas šalina nuo odos riebalus, o būtent jie ir suteikia odai sveiką ir gražią išvaizdą.
- Vaikiškas muilas - higieniniams muilams priskiriami visi vaikiški muilai. Jie tinka ypač jautriai odai. Specialistai vaikišką muilą pataria naudoti tiems, kam reikia itin dažnai plauti rankas. Į vaikiško muilo sudėtį įeina patys lengviausi antiseptiniai augaliniai ekstraktai (ramunėlių, ąžuolo žievės, medetkų ir kt.).
- Valomasis muilas - be natūralių komponentų, turi dar ir valomųjų dalelių, kaip ir šveičiamasis kremas. Ši priemonė - puiki valomosios odos procedūros dalis. Tokių muilų sudėtyje yra šiek tiek augalinės kilmės fermentų - natūralių antibakterinių medžiagų.
- Parfumerinis muilas - turi psichologinį efektą. Tačiau pernelyg nesižavėkite kvapiais muilais ir netikėkite reklama, kad jų suteiktas aromatas ilgai lyg šleifas seks paskui jus. Jau po 30 min. jo neliks.
- Kosmetinis muilas - yra įvairių medžiagų, kurios minkština odą. Šios priemonės su glicerinu ir kremu ne tik valo, bet ir drėkina odą. Tai vieninteliai muilai, su kuriais rekomenduojama kasdien prausti veidą.
- Skystas muilas - ne tik natūralus ir higieniškas, bet turi daug kosmetinių savybių.
Sintetiniai plovikliai, tokie kaip indų ploviklis, skystas rankų muilas ir šampūnai, labai gerai pašalina riebalus. Tiesa, šiek tiek per gerai, nes jie linkę pašalinti iš odos natūralius riebalus, todėl oda gali išsausėti ir niežtėti.