Lietuvių tautos istorijoje duona užima ypatingą vietą. Tai ne tik maistas, bet ir tradicijų, papročių bei apeigų dalis. Anykščių kraštas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir kultūriniu paveldu, turi savitas senovinio duonos kepimo tradicijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą.
Duonos kelias: nuo grūdo iki stalo
Duonos kepimas - tai ilgas ir kruopštus procesas, prasidedantis nuo žemės dirbimo ir grūdų auginimo. Anksčiau kiekviena šeima pati augindavo rugius, kviečius ar miežius, kuriuos vėliau malė ir naudojo duonos kepimui. Sėja, derliaus nuėmimas ir kiti žemės ūkio darbai buvo lydimi dainų ir apeigų, kurios turėjo užtikrinti gerą derlių.
Bendruomenės "Virbalio vartai" Senųjų amatų centre vykdoma edukacinė programa „Duonos kelias“, kurios metu praeisite visą duonos kelią nuo žemės dirbimo iki duonutės patekimo ant mūsų stalo. Spėsite kuriam javų pėdui priklauso grūdai supilti maišeliuose. Susipažinsite su senoviniais įrankiais ir rakandais. Išgirsite daug patarlių, mįslių, prietarų susijusių su duona.
Miltų malimas ir raugo ruošimas
Sumaltus grūdus reikėdavo paruošti duonai. Svarbiausias ingredientas - raugas, kuris suteikia duonai rūgštų skonį ir purumą. Kiekviena šeimininkė turėjo savo raugo receptą, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą. Kartais raugas buvo saugomas net kelis dešimtmečius, nes tikėta, kad jis suteikia duonai ypatingą skonį ir savybes.
Duonos minkymas ir kepimas
Paruoštą raugą sumaišydavo su miltais ir vandeniu, minkydavo tešlą. Tai sunkus fizinis darbas, reikalaujantis kantrybės ir jėgos. Minkant tešlą, į ją būdavo dedama įvairių priedų: kmynų, sėmenų, saulėgrąžų ar kitų prieskonių. Išminkytą tešlą palikdavo kilti šiltoje vietoje, o vėliau formuodavo kepalus ir šaudavo į krosnį.
Duonos kepimas krosnyje - tai tikras menas. Krosnis turėjo būti tinkamai įkaitinta, o kepalai - sudėti taip, kad tolygiai iškeptų. Kepimo procesas trukdavo kelias valandas, o šeimininkė nuolat prižiūrėdavo duoną, kad ji neprisviltų ir gerai iškeptų.
Duona - šeimos ir bendruomenės simbolis
Iškepta duona buvo ne tik maistas, bet ir šeimos bei bendruomenės simbolis. Duona buvo dalijama su kaimynais, nešama į svečius, naudojama įvairiose apeigose ir papročiuose. Ji simbolizavo gerovę, derlingumą ir bendrystę.
Rytų Aukštaitijoje išvežamą krikštyti kūdikį padėdavo ant stalo, kur gulėdavo duonos kepalas ir indelis su druska.
Tradicijų puoselėjimas šiandien
Nors šiais laikais duonos galima nusipirkti kiekvienoje parduotuvėje, senovinio duonos kepimo tradicijos Anykščių krašte vis dar gyvos. Entuziastai renka senus receptus, mokosi iš vyresnių kartų ir kepa duoną pagal senovinius papročius. Tai ne tik būdas išsaugoti kultūrinį paveldą, bet ir galimybė pasimėgauti tikru, natūraliu ir skaniu maistu.
Nuolatiniai šventės lankytojai stengiasi nepavėluoti - spėti nusipirkti senojo kepimo amato puoselėtojos Jūratės Pūslienės tautinio kulinarinio paveldo duonos. Jūžintiškė Ona Giriūnienė prekiavo keptiniu alumi, irgi įrašytu į Lietuvos tautinį paveldą.
Pyplių kaime, autentiškoje sodyboje, šeimininkė Dalia dalinasi šimtmečiais išsaugotu, duonkubiliuose išnešiotu - stebuklingos duonos receptu... Programos metu dalinamasi ne tik duonos, tačiau ir turtingomis istorija Pyplių kaimo vietovės paslaptim... Aurelija Gritėnienė.
Senovinis duonos kepimas Anykščių krašte - tai ne tik amatas, bet ir kultūros dalis, kurią svarbu išsaugoti ateities kartoms. Tai priminimas apie mūsų šaknis, tradicijas ir vertybes, kurios mus jungia ir daro unikalia tauta.