Tadas rytą atsikelia, užsikuria krosnį, kaičia bulves, tas mažikes, kad turėtų ką vakare vištoms patrupinti, ožkai po barzda pakišti.
Šalia didžiojo puodo stato mažuliuką - su lašinio spirgeliu, su morka, kopūstlapiu ar burokėliu ir, žinoma, svogūno galva - jau nebe vištoms, jau sau.
Irgi vakarui. O paskui - į tvartelį. Paukščiams - miežių, kaušą vandens, ožkai - šieno gniūžtę.
Kol iš tvarto pareina, troboje tvarka kaip bažnyčioje: kiaulbulvės gerai apšutusios, troškinys kvepia iš pasiutimo...
Ir vandens prišilę. Galima praustis, skustis, o tuomet jau - ant dviračio.
Be dviračio Tadui gyventi būtų riesta. Vasarą, kai sausa, dar pusė bėdos, galima ir ne viešu keliu, galima tiesiai drožti, per laukus, lazdele pasiramsčiuojant.
Bet jau rudenį - galas. Visus patogius takučius vandenys užmerkia. Žemė čia tokia - gavo lietaus, palieka gyva tešla.
Pėsčias eidamas klamposi iki juosmens murkšlotas. Va tam ir dviratis. Kad žvyrkeliu. Kad sausai.
Užtat kojos sausos. Ir batai švarutėliai. Vyrui batai svarbūs. Žvilgėti turi, net labai. Kad nežvairuotų miestelio bobos.
Kita vertus, dviratis ne vien kojoms patogus. Rankoms irgi. Pėsčias bene tu daug ką iš tokios tolybės namo parvilktumei?
O Tadas niekados negrįžta tuščias. Turi iš priekio ant dviračio rėmo kietai prisitaisęs tokį krepšį, talpų, patogų, dangčiu užvožiamą ir netgi maža spynele užrakinamą.
Namų, kad ir visai dienai išeidamas, niekados nerakina, tiktai duris šluotgaliu iš lauko paspiria: geram žmogui - ženklas, kad nieko nėr, o blogam... Blogas vis vien įeis vidun, jeigu tik panorės.
Bagažinės spynutė - dėl miestelio vaikų. Nebūtų dangčio, nebūtų spynelės, kaipmat ištampytų vaikai Tado pirkinius. O užrakinai - rami galva.
Duonos Tadas visados tykoja pats pirmasis, vos tik atveža. Jis labai brangina tas kelias akimirkas: kol perka, uosdamas šiltą rūgštelėjusį kvapą, kol nešasi kepaliuką, tvirtai prie krūtinės prisispaudęs iki dviračio, kol patogiai guldo į krepšį, kol rakina.
Mat duona jam saldžiai primena vaikystės namus, kai tebebuvo gyva močiutė.
Mama duonos jau nebekepdavo - nebuvo iš ko, ir laiko trūko. Kolchozas prarydavo visą amžinatilsį motinos laiką.
O štai močiutė... Balta skarelė, standžiai apveržusi viršugalvį, languota prijuostė, iki alkūnių atraitotos rankovės... Tikri burtai prie duonkubilio!
Baltų močiutės dilbių švytavimas Tado atmintyje - geriausias įrodymas, kad žmonių šiuose kraštuose ir iki kolchozų gyventa. Ir sėta, ir pjauta. Ir duona kepta. Kiekvieną savaitę. Šeštadieniais.
Jau po bažnyčios, jau prie pietų stalo susėdus, tėvas prariekdavo pirmą tos savaitės kepalą. Su kryželiu per juodo pilvo vidurį. Papentukas - visuomet Tadui. Plutos daugiau.
Stora traški pluta - pats tas jauniems aštriems Tado dantims. Gerus dantis kitados Tadas turėjo. Tikrus bebro kaltus.
Būtų galėjęs drebules žemėn leisti, kaip ir tie darbūs žvėriukai prie Geluonos... Drebulių neleisdavo.
Betgi kokį riešuto kevalą triaukštelėti - kodėl jau ne? Dabar, žinoma, gailu, kad jaunas toks kvailas ir netoliaregis buvo.
Tačiau jauni visi begalviai. Jauniems atrodė, atrodo ir visados atrodys, kad da-bartis neturi pabaigos.
O juk turi! Visa kas per laiką pakinta. Susidėvi. Sveikata. Valdžia.
Klebonėlis, per kiekvienas šventas mišias tokius gražius pamokslus sakantis, teisus: reikia gyvą kalną metų ant kukšteros susikrauti, kad suvoktų žmogus tokią aiškią, bet vis dėlto sunkiai atsiveriančią tiesą - net ir trumputis mirksnis gali tapti amžinojo kitimo įrankiu Dievo rankoje!
Sueina visi nuvargę, nusiplūkę, dažniausiai jau vien tik apie tolimus kilometrus iki namų begalvojantys... Paraikei tokiems parduotuvės lentynoje kiek užsigulėjusio vyniotinio ar kokio lenkiško pašteto, sukrėtei į lėkštes porą kibiriukų silkės, dar marinuotų agurkų stiklainį nuvožei, raugintų kopūstėlių aliejumi apipylei - kuo ne šaltų užkandžių stalas?
Karštieji - irgi ne problema. Kepsniai juk šaldyklėje. Kada jau išmušti - tik savo valandos laukia!
Užsisakė kas nors „gedulinius“, ištraukei kepsnius, palaikei per naktį, kad atitirptų, - ir keptuvėn. Bulves košei suskusti - va tiek to rūpesčio ir belieka.
Juoba ne pati Stasė tas bulves skuta. Juk dėl tų kelių mėgėjų vakarais bokalus kilnoti niekas Adolfinos svetainėje nelaikytų.
Bulvėms skusti Adolfina! Kepsniams čirškinti! Stalui baltai padengti ir dviragei žvakidei viduryje to stalo pastatyti.
O tuomet, kai juodas kaspinas išilgai balto stalo patiesiamas, kai šalia silkių, mišrainių ir vynų su brendžiais į žvakidę atremtas ima šviesiau už staltiesę švytėti giliai žemėn užkastojo portretas ir kai uždegamos žvakės, - geltonos, ilgos, bažnytinės, - va tuomet prie durų staktos jau ir Staselė, plunksnas papūtusi kaip tikra višta perekšlė: „Pavargot, išalkot, brangieji..."