Sakramentas yra šventi veiksmai arba ritualai, per kuriuos krikščionys patiria Dievo malonę. Sakramentai laikomi ypatingomis dieviškomis priemonėmis, per kurias Dievas tiesiogiai veikia tikinčiojo gyvenime. Sakramentų skaičius ir reikšmė skiriasi priklausomai nuo krikščioniškos tradicijos, tačiau jie visada turi didelę reikšmę religinėje praktikoje.

Sakramentų Samprata Skirtingose Krikščionių Tradicijose

Katalikybė

Katalikų Bažnyčioje yra septyni sakramentai, kuriuos nustatė pats Jėzus Kristus. Jie yra laikomi būtinais priemonėmis, per kurias Dievo malonė perduodama tikintiesiems.

• Krikštas: Įžengimo į krikščionybę sakramentas, kuris nuplauna gimtąją nuodėmę ir priima asmenį į Bažnyčią.
• Sutvirtinimas: Sakramentas, kuris sustiprina krikščionį Šventosios Dvasios malone ir įtvirtina tikėjimą.
• Eucharistija (Šventosios Mišios): Sakramentas, kuriame tikintieji priima Kristaus kūną ir kraują per šventąją Komuniją, simbolizuojančią dvasinę vienybę su Kristumi.
• Atgaila ir Susitaikymas (Išpažintis): Sakramentas, per kurį tikintysis atgailauja už savo nuodėmes ir gauna Dievo atleidimą per kunigo absoliuciją.
• Ligonių patepimas: Sakramentas, kuris teikia dvasinę ir kartais fizinę pagalbą ligoniams, stiprina juos kančioje ir pasiruošia galimai mirčiai.
• Šventimai (Kunigystės sakramentas): Sakramentas, per kurį asmuo įšventinamas į kunigystę ir įgaliotas vykdyti Bažnyčios tarnystes.
• Santuoka: Sakramentas, kuris sujungia vyrą ir moterį šventoje sąjungoje, suteikiant jiems malonę būti ištikimiems vienas kitam ir auklėti vaikus tikėjime.

Stačiatikybė

Stačiatikių Bažnyčioje taip pat pripažįstami septyni sakramentai, ir jie yra panašūs į tuos, kurie yra katalikų tradicijoje. Stačiatikiai pabrėžia sakramentų paslapties ir dvasinės transformacijos aspektą.

Protestantizmas

Daugelyje protestantiškų Bažnyčių pripažįstami tik du sakramentai - Krikštas ir Eucharistija (Viešpaties vakarienė), nes manoma, kad tik šie sakramentai buvo tiesiogiai nustatyti Jėzaus Kristaus. Kiti ritualai, tokie kaip santuoka ar sutvirtinimas, gali būti laikomi svarbiais, bet nėra prilyginami sakramentams. Protestantai dažnai pabrėžia sakramentų simbolinę reikšmę, nors jie vis tiek pripažįstami kaip svarbios priemonės, per kurias Dievo malonė veikia tikinčiųjų gyvenime.

Anglikonizmas

Anglikonų Bažnyčioje pripažįstami du „didieji“ sakramentai (Krikštas ir Eucharistija) ir penki „mažesnieji“ sakramentai (Sutvirtinimas, Atgaila, Santuoka, Šventimai ir Ligonių patepimas), tačiau jie turi kiek kitokią teologinę reikšmę nei katalikybėje.

Sakramentų Reikšmė

Sakramentai laikomi priemonėmis, kurios sustiprina tikinčiojo dvasinį ryšį su Dievu ir Bažnyčia.

Detaliau apie Eucharistiją (Viešpaties Vakarienę)

Eucharstija (gr. eucharistia - dėkojimas), Švenčiáusiasis Sakrameñtas, vienas sakramentų. Eucharistijai naudojama nerauginta kviečių duona (Rytų Bažnyčioje - rauginta, prosfora) ir vynuogių vynas.

Eucharistija yra įsteigta Jėzaus Kristaus per Paskutinę vakarienę įamžinti jo atperkamąją auką ant kryžiaus ir minėti jo prisikėlimą (Mt 26, 26-29; Mk 14, 22-25; Lk 22, 15-20).

Apie pirmųjų krikščionių paprotį švęsti Eucharistiją minima Plinijaus Jaunesniojo laiške (112) imperatoriui Trajanui, iš krikščioniškų raštų apie Eucharistiją rašoma Didachėje, Justino Kankinio, Polikarpo Smirniečio ir kitų autorių veikaluose.

Iš 3 a. yra liudijimas, kad Mišios buvo švenčiamos katakombose ant kankinių kapų. 4 a. pabaigoje Eucharistijos apeigos pradėjo plėtotis, ėmė ryškėti Eucharistijos šventimo skirtumai įvairiose šalyse; pradėta sudaryti liturgines knygas, kurti Eucharistijos maldas ir giesmes, Eucharistijos garbinimo literatūrinius tekstus ir sudarinėti jų rinkinius.

9 a. vienuolynuose kilo ginčas dėl Eucharistijos - vieni teigė realų Jėzaus Kristaus buvimą duonos ir vyno pavidalais, kiti - simbolišką (ši nuomonė nebuvo priimta), 11 a. ginčą tęsė Berengaras Tūrietis teigdamas, kad duonos ir vyno substancija tik simbolizuoja Jėzaus Kristaus kūną ir kraują. Laterano IV susirinkime (1215) įtvirtintas transsubstanciacijos terminas, nusakantis duonos ir vyno tapimą Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. 16 a. prasidėjus reformacijai ginčai dėl Eucharistijos vėl atsinaujino.

20 a. pradžioje išplito liturginio atsinaujinimo judėjimas. Vatikano II susirinkime (1962-65) sugrįžta prie ankstyvosios krikščionybės Eucharistijos šventimo tradicijų.

---