Bulvės auginamos beveik visur, o Lietuvoje auginama apie 60 bulvių veislių.

Bulvių veislių klasifikacija

Pagal subrendimo laiką bulvės skirstomos į:

• Ankstyvąsias (vegetacija trunka 80-90 dienų).
• Vidutinio ankstyvumo (100-110 dienų).
• Vidutinio vėlyvumo (110-120 dienų).
• Vėlyvąsias (daugiau kaip 120 dienų).

Bulvės būna įvairios spalvos (baltos, geltonos, rausvos arba violetinės) ir formos (apvalios, pailgos), o tai priklauso nuo veislės. Bulvės turi 12-24% krakmolo, apie 2% baltymų, 0,1-0,3% riebalų, 0,5-0,8% angliavandenių, 12-15 mg% kalcio, 400-500 mg% kalio, 45-50 mg% fosforo, 1 mg% geležies, jodo.

Maistinė bulvių vertė dažniausiai priklauso nuo krakmolo ir baltymų kiekio. Bulvių baltymai gerai virškinami ir lengviau asimiliuojami už kitų augalų baltymus. Krakmolingos bulvės yra ne tik maistingesnės, bet ir geriau laikosi. Skonis priklauso nuo mineralinių medžiagų, ypač fosforo. Bulvėse gausu vitaminų C, B1, B2, B6, PP, K.

Daugiausia vitamino C būna užaugusiose, bet dar nesubrendusiose bulvėse. Joms visiškai subrendus, vitamino C sumažėja, o kitų maisto medžiagų padaugėja. Ką tik nukastose bulvėse būna vidutiniškai 25 mg% vitamino C, bet paskui jo nuolat mažėja (labiausiai per pirmuosius 2 laikymo mėnesius). Žiemą bulvėse būna apie 12 mg% vitamino C, o pavasariop lieka ne daugiau kaip 5-8 mg%. Bulvėms imant dygti, jo vėl padaugėja. Vitaminingesnės yra geltonu minkštimu bulvės.

Populiarios bulvių veislės Lietuvoje

Lietuvoje auginamos veislės:

• ‘Pirmūnės’ - labai ankstyva ir krakmolinga, atspari sausroms veislė.
• ‘Vokė’ - vidutinio ankstyvumo, labai derlinga, krakmolinga, turinti daug baltymų ir vitamino C veislė.
• ‘Arina’ - vidutinio ankstyvumo ir krakmolingumo.
• ‘Ogoniok’ - vidutinio ankstyvumo ir krakmolingumo.
• ‘Vilija’ - vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga.
• ‘Vilnia’ - truputį vėlyvesnė už ‘Viliją’, vidutinio krakmolingumo.
• ‘Varsna’ - vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga.
• ‘Olev’ - vėlyva, krakmolinga.

Perspektyvi vidutinio ankstyvumo veislė - ‘Rentai’.

Bulvių veislė ‘Vilija’

‘Vilija’ - vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga veislė. Bulvės rausvos, ovalinės, sekliomis akimis, minkštimas baltas. Laikant šiltai arba netinkamai tręšiant, išvirtos bulvės juoduoja. ‘Vilija’ tinka auginti drėgnesnėse dirvose ir gerai laikosi.

Sėklos paruošimas

Sėklai bulvės atrenkamos iš anksto, ne vėliau kaip balandžio viduryje. Geriau bulves pavėdinti, supylus plonu sluoksniu, kad jos sušiltų. Pravėdintos bulvės pasiruošia dygti, išleidžia trumpus daigus. Perrenkamos bulvės rūšiuojamos pagal didumą. Sėklai atrenkamos ne mažesnės kaip 35 g bulvės (4,0-4,5 cm skersmens). Geriausiai sodinti vidutinio dydžio (60-80 g) bulves. Sodinant didesnes, derlius nelabai padidėja. Pjūvio vieta greičiausiai sukamštėja 15-20 °C temperatūroje (per 7-10 dienų). Bulvės pjaustomos išilgai, stengiantis, kad abiejose pusėse būtų vienodas akių skaičius. Iš pjaustytų bulvių išauga didesnės bulvės, tik jų būna mažiau. Jei pavasaris šaltas, pasodintos pjaustytos bulvės šlapioje ir šaltoje dirvoje dygsta vėliau, dalis jų supūva.

Norint bulvių išsiauginti anksčiau, reikia ankstyvųjų veislių bulves sudaiginti. Tinkamai daigintos bulvės būna derlingesnės ir krakmolingesnės. Jos greičiau auga ir subręsta 16-20 dienų anksčiau negu nedaigintos. Bulvės pradedamos daiginti, likus 30-45 dienoms iki sodinimo. Patogiausia daiginti polietileniniuose maišeliuose. Į maišelį supilama apie 10 kg bulvių, galai užsiuvami arba užlydomi. Bulvės paskirstomos abiejuose maišelio galuose po lygiai, o per vidurį maišeliai persveriami ant balkelių arba ištemptų virvių. Maišeliuose kas 10-15 cm padaromos 1 kapeikos dydžio skylutės, kad patektų oro ir išeitų anglies dioksidas.

Kad bulvės sudygtų greičiau, jas galima daiginti ir tamsoje. Tuomet jos sluoksniuojamos dėžėse su pjuvenomis, durpėmis, kompostu arba pjaustytais šiaudais. Taip sudėtos bulvės iš laistytuvo palaistomos kambario temperatūros vandeniu. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15 °C. Ankstyviausią bulvių derlių galima gauti, daiginant kombinuotu būdu. Bulvės 25-30 dienų daiginamos šviesoje. Susidarius storiems, tvirtiems daigams, bulvės perdedamos į dėžutes ir sluoksniuojamos su durpėmis arba kitomis minėtomis medžiagomis ir daiginamos dar 7-10 dienų. Bulvės vienodžiau sudygsta, būna derlingesnės, jeigu prieš sodinant jos apveliamos medžio pelenais (0,5 kg medžio pelenų 100 kg bulvių).

Miestų gyvenamųjų namų rūsiai yra pernelyg šilti ir sausi. Čia bulvės suvysta, anksti ima dygti. Tuomet sėklai skirtos bulvės pavasarėjant neperrinkinėjamos. Nejudinamos bulvės iki sodinimo išaugina 20-30 cm daigus, o jeigu patalpa drėgnesnė, tai ir šakneles. Sodinama atsargiai, kad nesusilaužytų daigai; bulvės imamos iš dėžučių ir dėliojamos taip, kad daigas gulėtų vagos dugne išilgai.

Dirvos paruošimas

Bulvės nepakenčia šaltų, šlapių, sunkių, greitai supuolančių dirvų ir blogai dera sausuose smėlynuose. Joms skirtas plotas suariamas arba sukasamas iš rudens. Pavasarį dirva purenama arba perkasama 2-3 cm sekliau, kad į paviršių neišsikeltų piktžolių sėklos.

Bulvių kulinarinė vertė, atsparumas mechaniniam pažeidimui, laikymasis daug priklauso nuo tręšimo. Gerą kulinarinę vertę turi bulvės, tręštos vien tik mėšlu. Tačiau geriausiai bulvės dera tada, kai tręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Geresnės kokybės yra arklių ir galvijų mėšlas. Patręštos šviežiu kiaulių mėšlu, bulvės dažniau serga rauplėmis, blogiau laikosi. Neturint mėšlo, galima naudoti kompostą. Organines trąšas sunkiose dirvose geriau įterpti rudenį, o lengvose dirvose - pavasarį. Į 10 m² plotą krečiama vidutiniškai 50 kg mėšlo arba komposto. Išvežtas mėšlas tuoj iškratomas ir apariajamas. Jei sklypas perkasamas kastuvu, tai mėšlas dedamas į susidariusį griovelį.

Taip patręšus organinėmis trąšomis, reikia dar tręšti ir mineralinėmis. Amonio salietros beriama ne daugiau kaip 100 g į 10 m², superfosfato - 200 g, o kalio druskos - 150 g. Šios trąšos gerina bulvių kulinarinę vertę. Per daug patręštos amonio salietra bulvės būna mažiau krakmolingos, daugiau vandeningos, neskanios, kasant labiau susidaužo, blogiau laikosi.

Sodinimas

Lengvose dirvose bulvės sodinamos, pražydus baltažiedei plukei, sunkesnėse dirvose - pražydus ievai. Tuo laiku dirva 10 cm gylyje būna įšilusi iki 6-8 °C. Ariant plūgu, bulvės dedamos į vagos šoną. Sunkesnėse dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, lengvose - 10 cm gyliu nuo bulvės apačios. Vidutiniškai sodinama 60×30 cm atstumu. Derlingose dirvose bulvės sodinamos tankiau, prastesnėse - rečiau. Pasodinus bulves, sklypą reikia išlyginti lengvomis akėčiomis arba metaliniu grėbliu.

Priežiūra

Svarbiausia yra palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Akėti pradedama po 4-6 dienų nuo bulvių sodinimo, o vėliau akėjama kas 5-7 dienos. Paskutinį kartą nuakėjamos sudygusios bulvės. Bulvienojams išaugus 10-15 cm aukščio, purenami tarpueiliai ir kaupiama. Sunkiose dirvose pasodintos bulvės, ypač lietingą vasarą, apkaupiamos daugiau (ariamos gilesnės vagos). Jeigu bulvėms skirtas plotas buvo per mažai patręštas ir bulvės auga skurdokai, prieš kaupimą patręšiama papildomai.

Jeigu žydėjimo metu bulvienojai ima vysti, dirva 6-8 cm gylyje sausa, kiekvienam kerui reikia išlieti po 2-3 l vandens. Sausą vasarą laistyti gali tekti 2-3 kartus. Jei bulvienojai pernelyg vešlūs, tai požymis, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis. Tuomet patartina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, ir trąšų santykis susireguliuoja.

Kasimas ir laikymas

Liepos mėnesį pasirinktinai galima pasikasti bulvių. Ištisai bulvės pradedamos kasti tik visiškai subrendusios - rugsėjo mėnesį. Nuvytus bulvienojams, bulviakasio nereikia atidėlioti, nes, prasidėjus lietingiems orams, bulvės gali apsikrėsti ligomis nuo lapų. Bulvės arkliniu plūgu išariamos kas antra vaga ir nuo vagų šonų, kauptuku išsklaidžius žemę, surenkamos. Iš nedidelio ploto bulves galima kasti daržo šakėmis.

Nukastos bulvės lauke apdžiovinamos. Ilgesniam laikymui tinka tik mechaniškai nepažeistos ir neapsikrėtusios ligomis bulvės. Blogiau laikosi ankstyvųjų veislių bulvės, ypač išaugintos lietingais metais. Ligotas bulves geriausiai atskirti, praėjus 2 savaitėms nuo kasimo. Tada galima atrinkti sėklines bulves ir jas laikyti dėžėse. Bulvės geriausiai laikosi 3-4 °C temperatūroje.

Jeigu bulvių auginimo ir bulviakasio metu buvo nepalankios meteorologinės sąlygos (perrenkant rasta daug įpuvusių bulvių), tada ilgesniam laikymui skirtas bulves reikia apibarstyti medžio pelenais, fosforitmilčiais arba kreida (100 kg bulvių 1 kg bet kurios minėtos medžiagos). Laikomoms bulvėms geriausias 80-85% santykinis oro drėgnumas. Namų rūsiuose bulvėms dažniausiai būna per daug sausa, todėl jos suvysta.

Ligos ir kenkėjai

Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių lapus, stiebus, gumbus. Prieš bulvėms žydint, lapų pakraščiais, dažniau viršūnėje, susidaro tamsiai rudų dėmių, kurios apatinėje lapo pusėje, ypač kai drėgna arba rūkas, apsitraukia pilkomis apnašomis. Lietingą vasarą dėmės ant lapų ir stiebų labai greitai didėja, o ant jų susidariusios konidijos (sporos) lietaus, vėjo ir vabzdžių masiškai išplatinamos ant gretimų augalų. Sausesnių oru liga vystosi lėtai, bet pažeisti lapai ir stiebai nudžiūsta. Nuo lapų ir stiebų grybo konidijos patenka ir ant gumbų, ypač jei jie būna negiliai. Gumbų paviršiuje susidaro kiek įdubusių švininio atspalvio dėmių, po kuriomis bulvių audiniai paruduoja. Pažeistus gumbus labai greitai įsimeta bakterijos ar kiti grybai, ir bulvės supūva.

Paprastosios mozaikos pažeistų augalų lapai būna šlakuoti arba mozaikiškai margi. Šie požymiai geriausiai pastebimi apsiniaukusią dieną, kai oro temperatūra 16-20 °C. Liga lengvai persiduoda nuo vieno kero kitam, susilietus šiek tiek pažeistoms įvairioms augalų dalims.

Bulvių dryžligės simptomai: ant lapų smulkios, nekrozinės, tamsiai rudos dėmės ir patamsėjusios gyslos (dažniausiai iš apatinės lapų pusės). Lapai kartais atlūžta nuo stiebo, sudžiūsta ir kabo lyg ant siūlo. Raukšlėtosios mozaikos simptomai kartais būna labai panašūs į dryžligės simptomus. Apatinėje lapų pusėje, ant gyslų susidaro juodų brūkšnelių - nekrozių, o viršūnėje - rudų nekrozinių dėmių. Lapų kraštai pamažu nusvyra žemyn, raukšlėjasi, darosi trapūs ir lengvai lūžta. Ligai smarkiau išplitus, nekrozinės dėmės didėja, apatiniai lapai džiūsta. Ligą platina amarai.

Bulvių lapus ir kitas antžemines dalis dažnai smarkiai apgraužia pavojingas kenkėjas - Kolorado vabalas. Suaugęs vabalas yra apie 1 cm ilgio, geltonais antsparniais, kuriuose yra po 5 išilgines juodas juosteles. Kiaušinėliai apie 1 mm ilgio, oranžiškai geltoni, sudėti krūvelėmis lapų apatinėje pusėje. Jaunos lervos avietinės spalvos, vyresnės - oranžinės, šešiakojės. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai labai ėdrūs, todėl per trumpą laiką gali sunaikinti visą bulvių pasėlį. Ne rečiau kaip kas 10 dienų reikia apžiūrėti bulvių pasėlį, o pastebėjus kenkėjus, nedelsiant purkšti pesticidais (insekticidais).

Bulvių gumbus dažnai žaloja spraksių lervos. Sprakšiai - plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję, tamsių spalvų vabalai. Lervos kietos, cilindriškos, geltonai rusvos, su 3 poromis krūtinės kojų, iki 3 cm ilgio. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus požeminius organus. Gumbuose išgraužia siauras landas.

---