Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai - „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam.
Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno. Egonas Schwarzas priekaištauja tyrinėtojams, kalbėjusiems ir tebekalbantiems apie poetą taip, tarsi šis būtų gyvenęs nepažįstamoje planetoje, o ne visų įmanomų katastrofų, karų ir revoliucijų siaubiamoje mūsų žemėje.
Bet ar kalti literatūrologai, jei pats poetas sugebėjo nuo viso to atsiriboti? Iš dalies tiesa, kad visos gyvenamojo meto pervartos bei kataklizmai Rilke’s beveik nepalietė, bet tikra ir tai, kad jis pabuvojo daugelyje žemės vietų ir keitė jas itin dažnai. Ar Rilke daug keliavo? Ir taip, ir ne. Ar buvo vienišas? Tegul kiekvienas nusprendžia pats, o aš pasidalysiu su skaitytoju tuo, kas man pasirodė netikėta skaitant Wolfgango Leppmanno parašytą poeto biografiją.
Tai nebus Rilke pagal Leppmanną, kaip kad gali būti Johannas Wolfgangas Goethe pagal Albertą Bielschowsky’į arba J. W. Goethe pagal Thomą Manną. Visose epochose būta kūrėjų, sugebančių pasirūpinti savo knygų leidimu, o šalia jų visada atsirasdavo tokių, kurie to nesugebėdavo - greta J. W. Goethe’s kaip antipodas minėtinas Heinrichas von Kleistas, o Th. Manno priešingybė - R. M. Rilke, amžininkų pripažintas visiškai nepraktišku kūrėju. Su tokiu vertinimu sunku būtų nesutikti, tik įdomu, kad jam visai ir nereikėjo būti veikliam ar praktiškam, nes ir be to visi poeto reikalai susitvarkydavo su vienu ar kitu metu jo kelyje sutiktų žmonių pagalba.
Poetui padėję asmenys
Poetui padėjusių asmenų sąrašas tikrai įspūdingas, visų niekaip nesuminėsi, tik nejučia kyla klausimas - kada gi vienišiaus aura apgaubtas (ar apsigaubęs) Rilke iš tikrųjų buvo vienišas? Vienišas aristokratiškas Muzot atsiskyrėlis - daugiau mitas negu realybę atitinkantis poeto paveikslas, nors jis iš tikrųjų pasižymėjo aristokratiškomis manieromis, buvo jo gyvenime vienatvės, ir tikrai neišgalvota Muzot pilis.
Bet atsiverskime kad ir Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščius: „Rilke beveik raidiškai visą savo subrendusį gyvenimą buvo kur nors ir kieno nors svečias, pas ką nors ilgesniam ar trumpesniam laikui apsistojęs. Todėl jį būtų buvę galima pavadinti amžinu svečiu, o gal net ir svečiu profesionalu, neturinčiu aiškiai apibrėžtos ir nuosavos buveinės“.
Gryniausia tiesa! 1896 m. atostogų pas pusseserę Giselą dvarelyje Zalckamergute gal dar nelaikysime pradžia. Apsigyvenęs Miunchene, Rene (dar ne Raineris) Rilke mezga pažintis su tenykščiais rašytojais, kitų sričių kūrėjais - Miunchenas tuo metu garsėjo kaip menų ir menininkų bohemos miestas. Viena pažintis poetui tapo lemtinga.
Pažintis su Lou von Salome
1897 m. gegužę rašytojo Jakobo Wassermanno salone jį supažindina su trisdešimt šešerių metų Lou von Salome, generolo Gustavo von Salome - iš hugenotų kilusio balto - dukra. Ji gimė ir augo Sankt Peterburge, netoli Žiemos rūmų, nuo pat jaunystės pasižymėjo įnoringu būdu ir septyniolikos išvyko studijuoti į Šveicariją. Prieš sutinkant Rene, Lou jau buvo palikusi gilų pėdsaką filosofo Friedricho Nietzsche’s gyvenime, tapusi trečia svarbiausia jam moterimi po motinos ir sesers. Ištekėjusi už daug vyresnio orientalisto Friedricho Carlo Andreaso, mėgstanti laisvę Lou nuolat bando jo pakantumą, užmegzdama vis naujas draugystes, peraugančias į romanus. Visiems jos meilės ryšiams būdinga tai, kad pasirenkamas jaunesnis partneris ir kad tik ji sprendžia, kiek intensyvus bus ryšys ir kada jis baigsis. Šioje savitoje santuokoje Lou išgyveno keturiasdešimt trejus metus, iki Andreaso mirties.
Ryšiai su rašytojais ir aktoriais lėmė jos knygos „Moterų paveikslai Henriko Ibseno dramose“ („Henrik Ibsens Frauengestalten“) atsiradimą 1892 m., ir štai likimas suveda ją su Rene Rilke, kuriam jų pirmasis susitikimas padarė neišdildomą įspūdį. Poetas rašo Lou apie išgyventą nuostabią „Dämmerstunde“ (prieblandos valandą), įtikėdamas, kad panašių valandų bus ir daugiau.
Sunku pervertinti šios moters reikšmę poeto gyvenime, W. Leppmannas apie tai rašo: „Daug daugiau negu už visa kita, jis, dvidešimt dvejų metų jaunuolis, turėjo būti dėkingas Lou už laimę patirti patrauklios, išsilavinusios ir inteligentiškos, seksualiai brandžios ir motiniškos trisdešimt šešerių moters meilę“.
Bet nemažiau svarbu, kad su šia intelektualia ir unikalia asmenybe poetą siejo gili dvasinė giminystė, kad jis buvo jos, kaip niekieno kito, suprastas. Giluminis poeto ir jaunos rusės ryšys nesileidžia įspraudžiamas į kurtuazijos sąvoką, bet kalbame apie tai todėl, kad Lou vardas, tai nutoldamas, tai priartėdamas, bus minimas visuose Rilke’s kurtuazinio gyvenimo epizoduose.
O Raineris mėgo keliauti ir iš pradžių į keliones žiūrėjo labai atsakingai. Prieš vykdamas į Florenciją 1898 m., mokosi italų kalbos ir išklauso semestrinį italų meno istorijos kursą. Apie Rusiją jam daug pasakoja Lou, ir 1899 m. jis pirmą kartą nuvyksta į tą šalį su abiem Andreasais, 1900 m. antrą kartą į Rusiją keliauja tik su Lou. Vėliau puoselės mintį persikelti į Rusiją gyventi. Apie tai prisimins gyvenimo pabaigoje susirašinėdamas su rusų poete Marina Cvetajeva.
Vorpsvėdės menininkų kolonija
Šiaurės Vokietijoje netoli Bremeno iki horizonto plyti pelkėta lyguma, XIX a. pabaigoje atsitiktinai atrasta menininkų. Įsimylėjęs mergaitę iš Vorpsvėdės, čia pirmasis atklydo dailininkas Fritzas Mackensenas, juo pasekė draugai Hansas am Ende, Fritzas Overbeckas, Heinrichas Vogeleris. Palaipsniui radosi garsi Vorpsvėdės menininkų kolonija, apie kurią visuomenė sužinojo 1895 m. po parodos Miunchene.
Rilke 1902 m. išleido monografiją „Vorpsvėdė“ („Worpswede“). Ten poetas pirmą kartą apsilankė 1900 m. ir apsistojo pas Vogelerį, kūrusį iliustracijas Hugo Hofmannsthalio, Maurice’o Maeterlincko, Jenso Peterio Jacobseno knygoms. Dailininkas neseniai iš Rusijos grįžusį poetą supažindino su dviem draugėmis, Rilke jas vadino „blonde Malerin“ (šviesiaplaukė tapytoja) ir „dunkle Bildhauerin“ (tamsiaplaukė skulptorė).
Vorpsvėdė Rilke’ei - atgaivos metas. Jis daug skaito (Jacobseną, Gerhartą Hauptmanną), gilinasi į meno kūrinius (Arnoldo Böcklino, Auguste’o Rodino), geria į save gamtovaizdį. Poetui ypač įsimena tai, kad ir rūškaną dieną šioje vietoje neišblėsta spalvos, priešingai, jos net tampa ryškesnės, vėlyvas raudonas jurginas tiesiog liepsnoja. Vienatvės nejaučia, tai bendravimo metas, kai poetui mielos abi draugės, tik netikėtai Paula tampa Otto Modersohno sužadėtine.
O Clara jam daug pasakoja apie savo mokytoją Rodiną. Jau nusprendęs likti Vorpsvėdėje ir net išsinuomojęs būstą, Rilke netikėtai ir nieko nepaaiškinęs išvyksta į Berlyną. Jeigu tai darė tikėdamasis susivokti savyje ir nuspręsti, kuri iš dviejų merginų - šviesiaplaukė ar tamsiaplaukė - jį labiau domina, tai atsiriboti nepavyko, nes Clara vos ne kasdien rašė jam laiškus. Atsakinėdamas į juos, Raineris nejučia fantazavo apie jaukius namus, kurių niekada neturės. Žiemą Berlyne lankosi Clara ir jau susižadėjusi Paula. Ar staigios vedybos su Clara buvo Rainerio atsakas Paulai?
Aiškaus atsakymo nėra, biografai kažkodėl Rilke’s vedyboms skiria tiek mažai dėmesio, tarsi tai būtų tiesiog nesusipratimas poeto gyvenime. Tiesą sakant, šis veiksmas labai panašus į neapgalvotą žingsnį, kurio Rilke, norėdamas išlikti savimi, verčiau nebūtų žengęs. Ar tikrai tuo metu tikėjo, kad yra tinkamas šeimai ir galės mėgautis namų jaukumu? Dar nepažinojo savęs? Priešinosi įsakmiam Lou nepritarimui? Kad ir kaip buvo, Raineris Marija Rilke 1901 m. balandį Bremene susituokia su protestante Clara Westhoff, prieš tai atsisakęs katalikybės (bet į protestantizmą neperėjo).
Medaus mėnesį jaunavedžiai praleidžia neįprastai - sanatorijoje „Weisser Hirsch“ netoli Dresdeno, nes Raineris ką tik persirgęs skarlatina, yra rekonvalescentas. Gegužę pora apsigyvena Vestervėdėje netoli Vorpsvėdės. Gruodį gimsta vienintelis sutuoktinių Claros ir Rainerio vaikas, duktė Ruth. Audringa Lou reakcija sukelia poetui skausmą ir nerimą - buvusi rūpestinga draugė stato tarp jų sieną ir leidžia ieškoti jos pagalbos tik jei kiltų suicido pavojus arba grėstų psichinė liga. Ji gretina Rilke’ę su Nietzsche’e ir jo draugu Pauliu Ree, galimai baigusiu gyvenimą savižudybe. Dėl savižudybės, o taip pat ir dėl pamišimo Lou klydo, Rilke’s psichika, nors ir labili, buvo pakankamai stabili. Bet gyvenimo ir kūrybos dilema anksčiau ar vėliau iškyla kiekvienam kūrėjui, ne išimtis ir ši menininkų pora. Rilke puikiai supranta Claros pasirinkimo kainą, žinodamas, kad moteriai dar sunkiau suderinti meną su gyvenimu. Supranta, bet negali nieko pakeisti, nes tai ir jo dilema.
Viename laiške (ne Clarai) poetas prisipažįsta, kad traukiasi iš Claros gyvenimo, nes nesugeba jos vertinti nei kaip moters, nei kaip menininkės. Poetui reikia atokvėpio, ir prasideda tai, ką tiktų pavadinti „pilių istorija“ Rilke’s gyvenime. Kartosis ir situacija: poetui netenka pačiam ieškoti mecenatų, reikiamu metu jie visada atsiranda. Taip ir šį kartą. Eiles rašantis Emilis Prinzas von Schönaich-Carolathas siūlo paviešėti Elbės žiotyse stovinčioje pilyje Haseldorf bei Pineberg. Pirmą kartą poetas ten vyksta su Clara, antrą kartą praleidžia pilyje ištisas savaites jau be jos.
Gyvenimas Paryžiuje ir Italijoje
Bet iš pilies vis tiek reikėjo grįžti į atokią Vorpsvėdę, kur nebuvo perspektyvos skleistis nei poeto, nei skulptorės talentams. Pasirinkę kūrybą, abu išvyksta į Paryžių, palikę mažąją Ruth seneliams Westhoffams kaime netoli Bremeno. Menininkų vaikui teko sunki dalia, net ir motiną ji matydavo retai, o su tėvu gal tik kartą puošė Kalėdų eglutę. Dvi greta esančios vienatvės - taip Rilke įsivaizdavo kūrėjų santuoką. Laikė savo pareiga kiek įmanoma padėti Clarai profesinėje veikloje: ieškojo rėmėjų, rūpinosi galimybe eksponuoti skulptūras ir pan. Visa tai darė nuoširdžiai, bet kurti bendro gyvenimo nesisekė - bendrumas, poeto įsitikinimu, įmanomas tik tada, kai jis pertraukiamas ritmingai pasikartojančių vienatvės epizodų.
Be abejo, šeimos irimo pasekmės buvo skaudesnės Clarai, neturėjusiai nei tiek draugų, nei tiek mecenatų - jai atitekdavo trupiniai nuo poeto stalo. Tuo metu poetas, išvargintas Paryžiaus ir monografijos apie Rodiną rašymo, 1903 m. kovą vyksta į Italiją. Ilsisi Viaredže, šalinasi draugijos, nors vienatvė ir poilsiautojų prigužėjęs kurortas - sunkiai suderinami dalykai. Vis dėlto Rilke’s dvasinė būsena beveik krizinė, todėl jis priverstas ieškoti paguodos, rašo Lou, kuri susitikti vis dar nenori, bet susirašinėti sutinka. Jai išsako savo skausmus ir baimes.
Kiek apsiramina vėliau Vorpsvėdėje, bet jau galutinai įsitikina, kad nėra ir niekados nebus šeimos maitintojas. Kai nuvyksta į Oberneulandą pas Westhoffus, Ruth nepažįsta tėvų, o šie, vos ją „prisijaukinę“, vėl išvyksta, šį kartą į Romą, kur praleis žiemą. Rilke įsikuria Studio al Porte, Clara kaimynystėje išsinuomoja ateljė. Roma poeto taip neslegia, kaip Paryžius, bet šiek tiek nuvilia, nes ieškodamas antikos vis atranda baroką. Poetą džiugina tik Romos fontanai, apie tai liudija žinomas eilėraštis „Römische Fontäne“.
Viešnagė Švedijoje
Vos įsikuria, mintys jau skrieja į kitas šalis - Rusiją, Vokietiją, bet labiausiai į Daniją (gal dėl pamėgto Jacobseno). Iš Europos pietų Rilke’ę patraukia į šiaurę, į Skandinaviją, poeto viešnagė pietinėje Švedijos provincijoje Skane tęsia „pilių pasaką“ jo biografijoje. Hannai Larsen-Norlind priklausanti Borgeby-gard pilis - tai bokštas su vėliau pristatytu gyvenamuoju pastatu, aplinkui plyti parkas, laukai, ganyklos. Švedijos dvare yra ir tvartas su dviem šimtais karvių, tad poetas, lydimas šuns, basas braido pievose, o į tvartą užeina išgerti šilto pieno.
Šeimininkė - mažutė, tamsiaplaukė, „paprasta kaip konduktorė ar ūkininkė, labiau žmogus nei moteris“ (taip ją apibūdino Rilke). Ji neseniai tapo dvarininke, nemokėjo vokiškai, todėl su svečiu kalbėjosi prancūziškai. Po lietingos Romos žiemos ir staigaus, ryškaus tenykščio pavasario Rilke’ei dabar tikra atgaiva - vėjas, kvepiantis levandomis, flioksais, dar kažkokiomis gėlėmis, ir iš jūros užgriūvančios audros. Laisvas nuo bet kokių įsipareigojimų, poetas ištisas savaites mėgaujasi ramybe, bet nieko nerašo, guosdamas save, kad vasarą jam visada stinga kūrybinės nuotaikos, kad jo laikas - ruduo. Nors bendra Rilke’s ir šeimininkų draugė Ellen Key buvo pastariesiems prisakiusi visiškai nevaržyti svečio, jis vis dėlto jautėsi įpareigotas bent jau kartu su šeimininkais vakarieniauti. Bet kai ir po vakarienės tenka pasilikti su jais, pokalbiai poetą pradeda varginti. Rytai po tokių vakaronių Rilke’ei panašūs į pagirias.
Kaip visada, kai nesiseka kurti, Rilke tampa irzlus ir perdėtai jautrus. Tuo metu Arthuras Holitscheris, ruošdamasis kelionei į Angliją, laiške klausia apie šią šalį. Nereikšmingiems pokalbiams iššvaistomi vakarai ir ateityje bus kaina, kurią reikės mokėti už svečiavimąsi pas mecenatus. Jau kitur, Jonserede, Rilke laiške skundžiasi: čia pietaujama septintą, o paskui nesikeliama nuo stalo visą vakarą.
Poetą gelbsti jo „viešaisiais ryšiais“ besirūpinanti Ellen Key, pasiimdama jį į Geteborgą. Trisdešimt penkerių metų ryžtinga, visada visiems pasiruošusi padėti moteris įsitikinusi, kad Rilke visai nesiorientuoja praktiniuose dalykuose. Sunku pasakyti, ar poetas prisidėjo prie tokios opinijos susidarymo, bet jam tai buvo naudinga. Ellen Key garsina poetą ne tik Skandinavijoje, 1904 m. pasirodė jos svarbiausia esė apie globotinio kūrybą, vėliau įėjusi į didesnės apimties publikaciją.
Kaip jam ir būdinga, į užsimezgusią bičiulystę Rilke įtraukia ir Clarą, kelioms savaitėms atvykusią paviešėti į Švediją. Po trumpo apsilankymo Kopenhagoje sutuoktiniai Rilke’s svečiuojasi pas tekstilės inžinierių Jimmy’į Gibsoną ir jo žmoną Lizzie, gyvenančius industriniame Geteborgo priemiestyje Jonserede. Šiuos skirtingus žmones suartino naujoviškos mokyklos idėja - 1901 m. įkurta „Göteborgs Högre Samskola“, skirta bendram vaikų, mokytojų ir tėvų ugdymui, siekiant naujo harmoningo žmogaus idealo.
Grįžęs į Vokietiją ir kurį laiką gyvendamas su žmona ir dukra, Rilke ima skųstis mažakraujyste, kraujotakos sutrikimais, išsekimu. Jam reikia poilsio (gal labiausiai nuo šeimos?), tad Ellen Key paskiria poetui nedidelę stipendiją. Jau ne pirmas - ir ne paskutinis - kartas, kai stokojantis pinigų Rilke, vos juos gavęs, neadekvačiai išlaidauja.