pints and crafts

Alienum phaedrum torquatos nec eu, vis detraxit periculis ex, nihil expetendis in mei. Mei an pericula euripidis, hinc partem ei est. Eos ei nisl graecis, vix aperiri elit

Get social:

Image Alt

„Pauliankos karčema“ Mažeikiuose: skoniai, ingredientai ir bendras įvertinimas

Nenorėdamas aklai rinktis iš to, kas siūloma „Google“, pasiskambinau draugui, kuris verslo reikalais dažnai lankosi šiame mieste. Tarp kelių jo pasiūlytų maitinimo įstaigų mane labiausiai sudomino „Pauliankos karčema“. Neminėjo jis maisto, tik pasakė, jog karčema neseniai atsidarė, ir ten pietauti vyksta visa Mažeikių „grietinėlė“. Taip sakant, naftininkų miesto elitas. Nors nepriklausau jokiam elitui, pamaniau, jog būtų įdomu prasmukti į šį aukštuomenės pamėgtą kampelį ir tiesiog papietauti.

Karčemos aplinka ir meniu

Mano didelei nuostabai, užsukęs į karčemą, neradau nei vieno kliento. Pirmaisiais lapais nusagstyta graži lauko terasa snūduriavo. Mintyse įsivaizdavau, kad smagu čia būtų pasėdėti vasarą, žvelgiant į Ventos upės vingį. Kiek pasvajojęs ir padaręs kelias nuotraukas užsukau į pačią karčemą.

Kadangi buvau vienintelis klientas, galėjau rinktis bet kurį stalelį - visi buvo laisvi. Įsitaisęs kiek atokiau nuo baro pradėjau studijuoti karčemos meniu. Meniu patiekalai sudėlioti ne laikantis klasikinio eiliškumo, o, spėju, įvertinus tai, kaip geriau patiekalai „sukris“ į A4 formato lapą iš abiejų pusių. Pirma karšti, tada sriubos, salotos, kitoje pusėje - picos ir į vieną stulpelį numesti užkandžiai, kurie turėtų būti pirmi, o tada - desertai.

Čia prisiminiau, jog šioje vietoje renkasi Mažeikių aukštuomenė. Keista, kodėl nei vienam elito nariui neužstrigo bet kaip sumesti meniu patiekalai. Nes mano patarimas pamačius tokį meniu - bėkit neatsigręždami, nes tai ženklas, jog nei šeimininkai, nei jų aplinka nieko bendra su restoranų verslu nėra turėję. Kitu atveju tokio kratinio į meniu nebūtų sudėję.

Užsakymas ir patiekalai

Tad užsisakydamas padavėjai susakiau ir kokia tvarka noriu gauti patiekalus: pirma karpačas, tada sriuba ir pabaigai - kepta skumbrė. Nes pabūgau, kad neš pagal tai, kaip viskas surašyta meniu: pirma - pagrindinį patiekalą, tada - sriubą, ir pabaigai - užkandį. Mineralinį vandenį teko gerti tiesiai iš buteliuko, nes stiklinė buvo „pasipuošusi“ kažkokiu inkliuzu. Nemanau, kad klientas turėtų spėlioti, kas prikibę ant stiklinės - ar koks kąsnelis nuo kartu plautos kliento lėkštės ar kas dar baisiau... Manau, kad prieš imdamas stiklinę padavėjas ar barmenas turėtų kilteslėti ją prieš šviesą ir įsitikinti, jog ji nėra nučiupinėta pirštais ar, kaip mano atveju, kažkuo „pasipuošusi“.

Karpačas

Karpačas buvo sušalęs į ledą. Nežinau, ar matysis nuotraukose apledėjusi mėsa, bet plonytės mėsos juostelės buvo sušalusios į vientisą masę. Ne tik ši karčema, bet ir daug kitų maitinimo įstaigų naudoja panašius paruoštukus, kuriuos tokiomis porcijomis ir perka iš tiekėjų. Bet kad prieš patiekiant šį pusfabrikatį reikia atšildyti, manau, virtuvėje niekas nežinojo. Arba jiems karpačas niekuo nesiskiria nuo straganinos.

Ir vėl prisiminiau aukštuomenę, kuri čia renkasi... Atsisakydamas valgyti šį šedevrą aš išsakiau pretenziją padavėjai, tad kai kitą kartą atvažiuosite ir užsisakę karpačą gausite atšildytą, nereikškit priekaištų, jog kažkas ne taip. Tiesiog mėgaukitės pagaliau gavę kažką panašaus į karpačą, o ne mano minėtą straganiną iš mėsos.

Moliūgų sriuba

Bet štai moliūgų sriubai jokių pretenzijų neturėjau. Ne per tiršta, kreminė moliūgų sriuba su skrudintos šoninės gabaliukais padėjo kiek užsimiršti po nesusipratimo su užkandžiu.

Skumbrė

O kai į karčemos salę įėjo padavėja, nešina lėkšte su patiekalu, užuodęs aitrų degėsių kvapą aš pagalvojau, kad virtuvėje degina atliekas. Mano dideliam liūdesiui, kvapas sklido nuo tos lėkštės, kuri atkeliavo ant mano stalelio. Žvelgdamas į sudegusią skumbrės galvą supratau, kad tas baisus kvapas būtent sklinda nuo šios žuvies. Nerakinėjau galvos, bet spėju, jog nebuvo išpjautos žuvies žiaunos. Sukepusios jos greičiausiai ir skleidė tą kvapą.

Tad patiekalas ne kvepėjo, o smirdėjo, ir nenuostabu, kad tai numušė mano apetitą ir norą jį valgyti. O kad galutinai prarasčiau apetitą, pagelbėjo vaizdelis lėkštėje. Nebepamenu, kada esu matęs baisesnę kompoziciją. Patiekalo nuotrauką išsiuntinėjau keliems pažįstamiems virėjams. Visų jų šmaikščių komentarų neminėsiu, pacituosiu tik vieną: „Toks jausmas, kad kažkas per jėgą išžargdinęs skumbrę privėmė į jos vidų ir užvožęs sūriu užkepė“.

Vis dar turėdamas vilčių, kad vaizdelį gal kiek kompensuos patiekalo skonis, nuvertęs didelį sūrio gabalą, apkibusį apdegusiais pievagrybiais, žvilgtelėjau, kas po juo. O ten kalnas perlinių kruopų, po kuriomis pabarstyta pjaustytos cukinijos ir saldžiosios paprikos. Vyresnės kartos skaitytojai greičiausiai pamena užkepėles, kuriomis praėjusiame šimtmetyje didžiavosi pirmieji nepriklausomos Lietuvos restoranai. Pamenate pailgą dubenį, kuriame storais sluoksniais buvo pridėta saldžiosios paprikos, ryžių, pievagrybių ir visa tai apkepta mikrobangų krosnelėje po dideliu sluoksniu pigaus fermentinio sūrio?

Šios skumbrės vidus buvo prikimštas panašios beskonės masės, tik čia ryžius pakeitė perlinės kruopos. Tiesa, meniu kažkodėl buvo rašoma, jog tai bulguro kruopos. Tai ir vėl klausimas: gal jie patys, o kartu ir Mažeikių „grietinėlė“, nežino, kuo skiriasi bulguras nuo perlinių kruopų?

O ta pusę lėkštės užimanti juosta turėjo būti burokėlių kremas, bet kažkodėl ten burokėlių nelabai jautėsi, o kremas labiau priminė saldų spanguolių džemą.

Namie apžiūrinėdamas nuotraukas vienoje po pakelta sūrio kepure pamačiau ilgą plauką. Jei bandysite sakyti, kad tai nutįsęs sūris, nesivarginkit - tas plastiku virtęs lydytas sūrio gabalas jokių atsisluoksniavimų ir norėdamas negalėjo turėti. Tokia jau tų pigių sūrių dalia - jie nepritaikyti lydytis. Tad džiaugiuosi, kad patiekalo paskanavau tik kąsnelį, kitaip būčiau dar ir kažkieno iš virtuvės plaukų paragavęs.

Gavęs sąskaitą aš nesupratau, kodėl neįskaičiavę karpačo, į sąskaitą visgi įtraukė skumbrę. Aš jos, kaip ir karpačo, tik paskanavau ir atsisakiau valgyti, nes tai, mano nuomone, yra valgoma tik iš bėdos, ir tai tik per karą bado metu.

Atsiliepimai ir kritika

Svarbiausia tai, ką ji pasakė išgirdusi mano kritiką skumbrės patiekalui. Pabandysiu pakartoti jos mintį: mūsų klientai labai giria šį patiekalą, daugelis tik dėl jo ir atvažiuoja į mūsų karčemą.

Ir čia man kyla klausimas: gal mažeikiškiai laikomi uždaryti kaip kokie indėnai rezervate, ir jiems neleidžiama pajudėti toliau Mažeikių rajono ribų? Kitaip paaiškinti tokio skonių receptorių „nupušimo“ negaliu. Nuvažiuokit į Klaipėdą, Kauną ar Vilnių. Ir po kelių apsilankymų restoranuose jūs kelias dienas sėdėsit namie ir verksit suvokę, kokią klaidą darėte girdami karčemoje deginamą skumbrę.

Dėl tokių karčemoje besilankančių „gurmanų“ ir karpačas patiekiamas neatšildytas. O kam? Negi čia besilankantys supranta, kas tas karpačas ir kaip jis patiekiamas?

Pakartosiu tą patį, ką pasakiau moteriai prieš man išeinant: nevaidinkit restorano, nesivaikykit šių dienų gastronomijos mados, išmeskit tą meniu kartu su karpaču ir skumbre. Pradėkit virti cepelinus, kepti kugelį, o geriau dar ir vėdarus. Tada įtraukit į meniu karbonadus su sūrio kepurėmis, vištieną su baltu padažu - ir pirmyn.

Nes turėdami tokį virtuvės kontingentą, kuris net nesupranta, kaip patiekiamas karpačas arba kaip reikia skaniai iškepti skumbrę, aš bijau net pagalvoti apie jūsų kepamas picas. Ir, beje, į mįslę, ką bendra turi picos ir karčema, aš dar dabar nerandu logiško atsakymo.

Alternatyvūs valgymo būdai pasaulyje

Šiais laikais pavienių tokių restoranų galima atrasti visame pasaulyje, keletas rūšių atėjo ir į Lietuvą. Atsakyti į šį klausimą nė nebandysiu. Verčiau pasiūlysiu ypatingiausius valgymo būdus.

Rodizio restoranai

Rodizio restoranuose nereikia nieko užsakinėti, o kaina - visiems vienoda. Susimokėjęs už tokį “bilietą” tiesiog sėdi prie staliuko ir stebi, kaip padavėjai laksto nešiodami įvairiausius patiekalus. “Įdėti šito?” - klausinėja. Ir gali prašyti kurio nori patiekalo kiek nori. Tai - puikus būdas paragauti daugelio patiekalų. Įdomu ir tiesiog sėdėti ir laukti, ką dar įdomaus paruoš virėjai. Juk eiliniame restorane daugelio pasiūlymų nė nepamatai - renkiesi iš meniu. “Tikrajame” braziliškame rodizio daugiausiai padavėjai nešioja mėsą: vištieną, kiaulieną, jautieną, avieną, visaip paruoštą, su visokiais padažais… Brazilija juk garsėja gera mėsa - tačiau ji ir brangi. Rodizio minusas - galite apsivalgyti.

Automatiniai restoranai Japonijoje

Japonijos miestuose stinga vietos ir be galo populiari automatika. Geriausiai tą patirsite automatiniuose restoranuose. Užsakymus jose priima automatas. Virėjas paprastai - ir vienintelis automatinio restorano darbuotojas. Jis ir atneša maistą. Nemokate japoniškai? Ne problema.

Suši konvejeris Japonijoje

Kaip suderinti jaukų sėdėjimą restorane su bufeto galimybe pasiimti pačiam ko nori? Japonai turi atsakymą! Šiose sušinėse gyvų padavėjų beveik nereikia, mat visi sušiai važiuoja konvejeriais pro kiekvieną staliuką. Kaina priklauso nuo lėkštės spalvos. Atrodo, šitaip modernu, turėtų būti ir labai brangu? Tik ne Japonijoje. Japonijoje modernumas - pigus ir visuotinis.

Gausa garnyrų Pietų Korėjos restoranuose

Meniu prašyti nereikia - jis kabo ant sienos (parašytas vien korėjietiškai, tad verta pramokti). Nusprendęs restorane valgyti, pasirenki kur sėsti: prie vakarietiškų kėdžių/stalų ar korėjietiškai - nusiavęs ant žemės prie vos keliasdešimties centimetrų aukščio staliukų. Įrankius (pagaliukus ir šaukštą) išsiimi iš stalčiuko stalo šone arba dėžutės. Ant stalo susirandi bloknotą, kurio kiekviename lape mažomis korėjietiškomis raidėmis surašytas visas meniu. Turi atsiplėšti vieną lapą ir ant jo surašyti, kiek kurio patiekalo vienetų atnešti, bei paduoti padavėjui.

Pagaliau gavus maistą, Pietų Korėjos restoranuose labiausiai pribloškia garnyrų gausa… Vis neša ir neša lėkšteles: kiekvienas garnyras patiekiamas atskiroje, tad stalas kraute jomis nukraunamas (geruose restoranuose būna net ir 21 lėkštė!). Marinuotos daržovės (kimči), blynai, jūros gėrybės, sriuba - kas tik nebūna tarp garnyrų. Jeigu koks garnyras bevalgant baigiasi, jis nemokamai papildomas: mokėti reikia tik už pagrindinį patiekalą. Bulgogi mėsa. Beje, pagrindinį patiekalą turi išsirinkti dar prieš išsirinkdamas vieną daugybės korėjietiškų restoranų.

Greitas maistas JAV

Jei greitas maistas asocijuojasi visų pirma su “McDonald’s”, JAV gausite pakeisti nuomonę. Tai - tikras greito maisto rojus, ir kiekviename mažame miestelyje, kiekvienoje pakelės aikštelėje, netgi kaimuose ten - bent po kelių greito maisto tinklų restoranus. Kai kurie tinklai paplitę per visas Jungtines Valstijas, kiti po visą Ameriką ar visą pasaulį (tiesa, Lietuvoje jų - nedaug). Amerikiečių lyderystė čia nesuvokiama. Visi 16 didžiausių pasaulio greito maisto tinklų, turinčių nuo 4 700 iki 50 000 restoranų, bazuojasi JAV. O iš 64 pasaulio greito maisto tinklų, turinčių po 1000 ar daugiau restoranų, net 44 - amerikiečių.

Malatang restoranai Kinijoje

Malatang restoranuose nėra meniu - maistą pasirenki pats iš šaldytuvo. Paimi krepšelį kairėje, krauni “gėrybes” nuo lentynų dešinėje ir paduodi virėjui, kad iš jų išvirtų sriubą. Iš visų “netradicinių” valgymo būdų man turbūt keisčiausia, kad neišplito malatang - juk pasaulyje šitiek kinų restoranų. Bet net pačioje Kinijoje malatang atradau tik netyčia į jį užėjęs ir tik pažįstamo kino išaiškinimas padėjo suprasti, kas ir kaip.

Hot Pot Rytų Azijoje

Jums atneša žalius produktus, tačiau kartu ir puodą su išsirinktu skysčiu (pvz. net “krokodilo kraujas”), kuriame galite visa tai išsivirti. Verdama dvejopai - arba visus žalius produktus suberti į puodą iš karto, arba (dažniau daroma taip) iš lėto merkti po vieną gabaliuką, apvirus dėtis į burną. Iš pirmo karto, tinkamai išsivirti nepavyko: vidus liko žalias. Geriausia pirmą kartą ten eiti su vietiniu, kuris parodytų, kas ir kaip.

Naktiniai turgūs Taivane

Rytų Azijoje (ypač Taivane) jei užsimanėte valgyti naktį - ne problema. Net vidurnaktį, net 4 val. Kai pažvelgdavau į naktiniuose turguose verdantį gyvenimą, kaskart gaudavau nustebti: iš kur ten tiek alkanų žmonių tokiu metu? Tačiau kai pirmą kartą 2 val. Tuo tarpu Taivano “normaliuose” restoranuose daug patiekalų, bent jau man, pasirodė pretenzingesni ir nelabai skanūs. Ne vieną lietuvį, užvalgiusį tokiuose, girdėjau skundžiantis, kad “Lietuvoje kinų patiekalai skanesni nei pačioje Kinijoje”. Šiems žmonėms rekomenduoju aplankyti naktinį turgų, kad ir kaip nehigieniškai kartais atrodytų valgyti apšiukšlintoje gatvėje ar aikštėje.

Labdaros valgyklos Indijoje

Ten - toks maisto konvejeris: nusiplovėm rankas, davė metalinį padėklą su įgilinimais, sėdomės ant žemės į eilę, pro kurią vienas po kito ėjo sikhai, kiekvienas su kitu maistu. Kas šliopteli dalio, kas meta į rankas indiškos duonos, kas įberia ryžių. Tada rankomis, kaip visi, valgėme. Pavalgę stojomės, ėjome pro milžinišką virtuvę kur niekad nepaliauja savanorių darbas, pro užpirktų maisto produktų sandėliais virtusius didingus koridorius - o sikhai vandens žarnomis nuplovė nubyrėjusį maistą, nes į tą kambarį jau veržėsi kiti šimtai valgytojų, ir taip nuolat, diena iš dienos. Jei skaitant šitą jums kyla noras klausti, „Ar negėda valgyti labdaros valgykloje?“ arba „Taigi jūs kito tikėjimo“, tai tik rodo, kiek skiriasi mūsų ir sikhų kultūros… Tai, kad visi čia valgo kartu, ir yra Langaro esmė! Tikslas - ne tik pavalgydinti vargšus, bet kad ir tie vargšai (ir jokia visuomenės grupė) nesijaustų atstumta, kaip atstumti neliečiamųjų kastų atstovai hinduizme (kuriems net valgyti tekdavo iš atskirų indų).

Aukštoji virtuvė Japonijoje

Tai - aukštoji Japonijos virtuvė, kur ne mažiau nei gausybė smulkių patiekalėlių svarbus jų išdėstymas lėkštėje ir lėkščių išstatymas ant stalo, primenantis gamtą, metų laikus. Vakarienė riokane.

Ekiben traukiniuose Japonijoje

Ekiben - maisto dėžutės, kurių maistas valgomas traukiniuose. Kiekvienoje stotyje yra ištisos ekiben parduotuvės. Japonai mėgaujasi tuo šaltu, tačiau tikrai skaniu maistu, stebėdami anapus traukinio lango pralekiančius miestus, gamtą, ilgus tunelius. Ekiben - joks greitas maistas. Kainos - kaip restorane, didžiulis dėmesys skiriamas išdėstymui, pakuotei, kiekviename regione prekiaujama skirtingu maistu.

Kambariai restoranuose Uzbekijoje ir Azerbaidžane

Uzbekijoje, Azerbaidžane ir kitur aplink įprasta, kad, atėjęs į restoraną ne vienas, gauni ne staliuką, o visą kambarį su stalu per vidurį. Ten jums, be to ką užsakėte, atneša begalę visokių užkandžių (tik sutarkite dėl kainos iš karto).

Mokėjimas už kilogramą Brazilijos restoranuose

Daugelyje Brazilijos restoranų moki ne už patiekalą, tačiau už maisto kilogramą, it parduotuvėse. Valgį į lėkštę ten įsidedi pats tarsi nuo švediško stalo. Ir visai nesvarbu, ar prisikrausi jautienos, ar salotų. Kilogramo kaina vienoda, ji visuomet dideliais skaičiais parašoma dar prie įėjimo, kur taip pat žiba ir žodžiai “Por kilo” (portugališkai - “Už kilogramą”). Prie kasos viską, ką susirinkote, privalėsite pasverti. Iš to svorio bus automatiškai atimtas lėkštės svoris, o likusi suma padauginta iš kilogramo kainos. “Por kilo” restoranai ypač palankūs tiems, kas mėgsta brangią mėsą ir mažai valgo pigių daržovių.

Drive In restoranai JAV

Kai JAV eiliniai žmonės pirmieji pasaulyje dar ~1960 m. galėjo įpirkti automobilius, atsirado ištisa automobilizmo kultūra, kur kone viskas daryta automobiliuose ar iš automobilių: automobiliniai kinai, net seksui jaunos porelės dažnai rinkdavosi automobilius. Vienas to laikmečio produktų - Drive In restoranai. Atvažiuoji į specialią parkavimo vietą, šalia kurios iškabintas meniu, mikrofonas užsakymui - užsakai, tau atneša maistą. tai ne tas pats, kas po visą pasaulį iš JAV išplitęs “drive through” formatas, kai tiesiog perki maistą į automobilį išsivežimui. Drive In’uose automobilis yra tavo staliukas, gali jame valgyti, bendrauti, užsisakyti ko papildomai: parkavimo vieta tavo.

Šiuos restoranus įkvėpė traukinių vagonai-restoranai - todėl jie ilgi ir siauri, sėdima palei barą arba langus. Pirmosios užkandinės ir buvo tiesiog miestuose „priparkuoti“ vagonai-restoranai. Paskui jas pradėta statyti specialiai: viena už kitą ryškesnes ir labiau blizgančias, žibančias. Tas XX a. vidurio architektūrinis kičas net gavo savo pavadinimą: Googie stilius, pagal garsią Googie užkandinę Los Andžele. Anuomet tai atrodė supermodernu, o šiandien priešingai.

Gatvės maistas Singapūre

Singapūras taip didžiuojasi savo „gatvės maisto“ prekeiviais, kad nori juos įtraukti net į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra kuo didžiuotis, nes tai ne toks gatvės maistas, kokį įsivaizduoja daugelis. Jis čia - labai įvairus (įvairių virtuvių), nebrangus ir, svarbiausia, higieniškas.