Antrasis Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinys „Jo yra žemė“ (1959) pasižymi lyrinėmis, eleginėmis nuotaikomis. Jo posmuose jaučiamas išgyvenimas, jautrumas, bodėjimasis, melancholija ir ilgesys. Padvelkia ir susimąstymas, kurio pagrindinė šaknis yra mūsų gyvenimo praeinamumas ir išnykimas, ėjimas į nežinią.
Poetas į visus atsakymus randa tik neigiamus atsakymus: džiaugsmui nėra vietos žemėje, gyvenimas - beprasmė tuštuma, kur vienintelė realybė ir prasmė yra mirtis. Spalvingumo A. Mackus siekia daugiausia tų pat epitetų ar vaizdų kartojimu. Beveik nerastum eilėraščio, kur nebūtų vandens ar tai, kas primena vandenį: upė, jūra, lietus, sniegas, rasos ir panašiai.
Gamtos motyvai ir žmogaus būtis
Eilėraštyje "PASIKARTOJIMAS" atsiskleidžia gamtos ir žmogaus ryšys, paukščių tako atspindys vandenyje.
PASIKARTOJIMAS
Kai vėsų vakarą ties gluosniais ir ties molėtais pakraščiaiskartojas paukščių takas,nereikia į žvaigždynus daugiau žiūrėti naktimis -gana, kai spindintis raidynas kartojasi vandenimis;gana, kad jis pasikartoja ir kad negrįžta kaip Mimi,kad žvaigždės upės vėsumoj pavirsta upės dalimi.
Eilėraštyje "MIESTELIS UPĖJE" žmogus stebi save upės veidrodyje, apmąstydamas savo būtį.
MIESTELIS UPĖJE
Save mąstydamas svajojau ir upės veidrody žiūrėjau į save.(Prie upių visi valkatos prastovi,norėję būti žemėm ar srove.)Galbūt gerai, kad atėjau be irklo ir noro pasisemti kibirą vandens,žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą staigios pakrantės šipuliais.Galbūt gerai, kad aš tiktai žiūrėjau,kaip upė savo vandenį irklavoir upės srovėje atsispindėjošviesa ant kranto stovinčio miestelio.Galbūt gerai, nes niekas nepasėmė kibirais srovės vandens su miesto žiburiais.
Gyvenimo ir mirties tema
Eilėraštyje "RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS (FILMO DETALĖ)" atskleidžiamas žmogaus gyvenimo trapumas ir jo susiejimas su žeme.
RYŽIŲ RINKĖJOS GYVENIMAS IR MIRTIS (FILMO DETALĖ)
- Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos, ir mano akys -"ne šitų plantacijų vanduo" (man vieną kartą ištarė prajodamas toks jaunas ir gražus piemuo), bet aš tikėjau, kad prajojant tiesos dar niekas nepasakė prie vandens, kad niekas netiki stikliniais žodžiais pro šalį jojančio piemens. Ir tiek nedaug. Tik kelios saujos ryžių, ir tiek gyvenimo nedaug! Plantacijų platybėj lyjant, gyvenimą aš saujomis rinkau... - O tas piemuo prajodamas sugrįžo pas ją - apklotą audeklu ir ryžiais.
Eilėraštyje "KEISTA MIRTIS" žmogus miršta pavasarį, gamtos atgimimo metu.
KEISTA MIRTIS
Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariuir tąją naktį žemėn suklupau,o buvo sužaliavę rasos už viską tam pavasary žaliau.Aš suklupau, ir niekas nepakėlė,ir nepažadino manęs lietus,tik žolės, prie manęs priėję,nustebo, kad žmogus pavasarį numirt galėjo,kai lijo kvepiantis lietus.
Žemės atsižadėjimas ir netikėjimas
Eilėraštyje "NETIKĖJIMAS" išreiškiamas netikėjimas galimybe rasti prasmę aplinkoje.
NETIKĖJIMAS
Nebeieškokime - mes nieko nesurasime:nei žemės, nei pavasario, žaliom raidėm užrašomo,tik vakarą ir elgetas smuikuojančius prie katedrų.Nebeieškokime - mes nieko nesurasime,kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai.
Eilėraštyje "ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS" apmąstomas žmogaus ryšys su žeme ir jo atsižadėjimas prieš mirtį.
ŽEMĖS ATSIŽADĖJIMAS
Kada sudegs diena ir žingsnis daugiau nebegalės lėtėti,žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu.Kada mirtis atėjusi manęs paimti su sopuliu į mano kraują įtekės,žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis buvo dalim lėtėjančios širdies,nupuolančios į plačią, didelę ir sopulingą žemę,maitinusią mane ir duona, ir skausmu,kad nusižeminęs praeičiau nederlingu josios arimu,kad atkartočiau pačią sopulingą žemę,kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį,kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią neščiau žemės sopulį.
Lietaus ir sniego motyvai
Eilėraščiuose "LIETUS", "IR VĖL LIETUS" bei "SNIEGAS BALTAVO IR MAN" lietus ir sniegas tampa simboliais, atspindinčiais žmogaus būsenas ir santykį su pasauliu.
LIETUS
Nepriėmiau tavęs. Užsidengiau.Atrodei man sunkus kaip geležis.Kodėl žiedais patvino laukinė obelis?Kodėl kaip fosforas liepsnojo lietus,nukritęs ant žolės?Gana man buvo potvynio laukinės obelies.Kodėl kraujavo uogos ir plėšėsi kiekvienas krūmas?Ar aš jomis galėjau pasisotinti arba rasti juose ramumo?Kodėl nepriėmiau tavęs, kodėl užsidengiauir kam buvau kaip surūdijus geležis?Pro mane išdidžiai pratvino laukinės žemės obelis.
IR VĖL LIETUS
Lietus per metų dalimis atidalintą žemę -be paliovos ir įtemptas.Ar yra gyvenimas nuolatos būti lyjamam?Many nesukraujuos erškėčiai arba sodrios saulėleidžio juostos.Aš tik norėjau kažką palydėti ir apraudoti,ir pro mane krintantį įtemptą lietų stebėti.Ar jis negalėtų, lenkdamasis žemėn, ir manęs paliesti,tik netikiu aš lietumi, kuris - be paliovos, neatidalomas...Lietau, aš netikiu tavim, nes nežinau, ar tikros tavo ašaros.
SNIEGAS BALTAVO IR MAN
Nė vienos žemės atlaužos nepaimsiu.Ir nieko neturėsiu savo.Ne man nukritęs sniegas aplinkui baltavo,ne man juoda žemė pradėjo baltumon bristi ir nykti,nors turėjo mane, o ne žemę apsnigti,ir sniegas turėjo ištirpti ir tekėti kruvinom saujom -aš nežinojau, kad sniegas gyvas be kraujo,kad jokios žemės atlaužos nepaimsiuir kad nieko neturėsiu savo,nors žemei nukritęs sniegas ir man baltavo.
Pavasario atėjimas
Eilėraštyje "KOVAS" pavasaris simbolizuoja atgimimą ir viltį.
KOVAS
Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.Monotoniškai nebepuola sustingusiom plaštakom sniegas.Dangus jau pakilo nuo žemės ir mėlynas oras jau virpa.Paskutinės žiemos liekanos - sunkūs debesys irsta.Sniegas ištirpsta iš pėdų ir žemė visa kaip sulopyta...Kažkas nematomas praėjo šilta kovo mėnesio popiete.Atbundančio medžio šakos į drumzliną vandenį lenkias.Vandens srovės šaltos virpa kaip įtemptas lankas.Jau pats laikas. Jau kovas. Dienos ilgėja.Ir aš viena kovo mėnesio popiete jau esu praėjęs.
Kiti motyvai ir temos
Eilėraščiuose taip pat nagrinėjami neišlaikomo svorio, salos ir paukščio, grįžimo į lygumas motyvai, pasimeldimas, kraujo ir žaizdų sąsajos, susitikimai lyjant, kriauklės ant kranto, džiaugsmas ir liūdesys, maldos knygos, erškėtis vaikystėje, vasaros prasilenkimai, užnuodytas vanduo, nauji veidai, Dievo motina, tėvo ir upės ryšys.
NEIŠLAIKOMAS SVORIS
Neišlaikysim žemės ir svajonių,neišlaikysim jokio medžio šešėlioir mirsim neseniai atėję,tik už save ir žemės dalį atkentėję.
SALA IR PAUKŠTIS
INorėjau gyventi - o mirštu.Norėjau kalbėt - o tyla.Paukštis krisdamas sminga kaip strėlė ties mano sala.Matau jo kraujuojantį kaklą, jo akis su didžiuliais kalnais...Nepraskrisi, paukšti, pro salą savo lūžtančiais sapno sparnais.IINepakėliau numirusio paukščio su nulūžusiais sapno sparnais:per sunkus man nedidelis paukštis, kuris krinta su savo kalnais.
GRĮŽIMAS Į LYGUMAS
Man reikia grįžtKaskart labiau į liūdesį panašios lygumos,kaskart labiau - kaip moterys susigraudinusios.O dar žinau ir atkartot galėčiau,kaip jos suėjo gretomis:- Praeinantis esi ir svetimas!Aš ten gimiau. Mane jūs užauginot.Šešėlis mano driekėsi jumis... ir liūdesys.Su lygumom susikabinęs aš bėgau rudenim,kai rinkdavot savin sunkaus lietaus lašus…Dabar: - Į lygumas ar būsi panašus?Taip. Reikia grįžt.Kaskart labiau į liūdesį panašios lygumos.Aš visuomet į liūdesį grįžau,o liūdesys į lygumas.
PASIMELDIMAS
Jisai praėjo staigiai.Ir vidurdienį grąžino savo skolą -savo sielą - alkaną ir skurdžiąbe skundo, be atodūsio,nes netvirtai prie žemės buvo prisišliejęsjo klumpantis ir kruvinas šešėlis.Nuo lygumų siauras upes surinkoir akimis apsėjo nederlingus plotus,ir siekė visą žemę apkabintišešėlis klumpantis, žaizdotas.Bet akys neatlaikė nederlingo plotoir upės ėmė grįžti,ir tarė lygumą paliesdamas šešėlis:
KAD MANO KRAUJAS BŪTŲ TAVO ŽAIZDOSE
Priartėk, nors nelaukiu.Aš tik pavargęs.Laukimas mane išvargino.O norėjau būti kuo arčiausiai Tavęs,kad mūsų neskirtų jokia kūno žaizda,kad kraujas Tavo žaizdose būtų mano.Bet aš pavargau ir negaliu iškentėti jokios žaizdos,jokio kraujo lašo.Kentėkim išsiskyrę, nes mano žaizdos yra menkesnės.Aš tik kartkartėm bandysiu jas pertvarstyti,bet ne atnaujinti.Kentėti bijau, o čia niekas niekam neatlygina,net nepaguodžia, nes tam yra žemė.Priartėk ir prie mano akių paversk sniegą į kraują,nes ir tam yra žemė.Atiduok man mano praėjusį laiką,nes jame yra palikęs dievnamis siauroje skersgatvio gysloj;o tai buvo vienintelis mano laimės kartas:po to daugiau aš nebuvau laimingas.
SUSITIKOM LIETUI LYJANT
Mes ir vėl čia susitikom.Tam pačiam lietui lyjantir tom pačiom žvaigždžių viršūnėm liepsnojant.Ir jeigu mes dar kartą susitiksim -bus lietus, nes Tavo žodžiai visuomet nuplaunamigaivinančio lietaus rankų.Po Tavo kojom žaliuoja pernykštė žolėir po Tavo kojom užgęstą žmogus.
KRIAUKLĖS ANT MOTERŲ AŠAROM SUDRĖKUSIO KRANTO
Tavo laisvieji vergai - Tavo laivų irkluotojaistambiom, raumeningom rankom į jūros gilumą leidžia inkarągiedodami, kad Tu esi jūros gilumasir kad metamas inkaras yra ne metalas, bet jų širdys, jų kūnai ir sielos.Giedodami jie brenda į krantą.Jų sausos kojos sudrėksta krante ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.Ant savo nuogų, raumeningų pečių jie neša didelį krovinį.Verkiančios, išbadėjusios žvejų moterys su kūdikiais ir vaikais siūbuoja į krantą...Jas sutinka nepažįstamų vyrų giedojimas ir jų barzdoti veidai,kurie seka kiekvienos moters išsprūstančią ašarą.Barzdotų vyrų kojos sudrėksta krante ir tarpupirščiai prisivelia smėlio.Nuo savo nuogų, raumeningų pečių jie numeta krovinį.Nustebusios moterys žvelgia į jų plačius veidus ir nepažįsta."Jie nėra mūsų mirę tėvai... Ir mes nesam jų žmonos".Barzdoti vyrai giedodami jau subrido į jūrą.Žvejų moterys norėtų pakelti suskirdusias plaštakas ir mojuoti giedantiems vyrams už duoną ir pilnas žuvų statines.Verkiančios ir laimingos jos grįžta nuo kranto.Ir jų pamaitinti vaikai žaidžia kriauklėmis.
DŽIAUGSMAS, SENASIS LIŪDESIO APAŠTALAS
Tu ateini, senas liūdesio apaštale, dulkėtom kojom.Namų ieškoti?Tau nėra vietos žemėje ir nebuvo Paskutinėj Vakarienėj;tave persekioja amžinas mūsų bičiulis liūdesys.Kodėl tu niekada neateini po jo?arba prieš jį?Aš pradedu tikėti, kad tavęs nėra, senasai apaštale.Jeigu jau niekada negrįši žemėn -mes neturėsime vaikystės,ir visos mūsų svajonės bus nevaisingos.Nori atimti vaikystę, džiaugsme mano?Nori naktį užpilti ant mūsų sapnų, senasai liūdesio apaštale?Mes esame negyvas pasaulis, kuris turėjo apsaugoti daiktus.Mes esame miręs sodas, kuriame auga negyvi vaismedžiai.Ant mūsų krinta negyvas lietusir mūsų kūnus pasiekęs pavirsta ledais,kad tu, senasai apaštale, paliktum mūsų liūdesio tarnas,o mums: kad užtektų tik poros ašarų išeinant anapusėn žemėn.
MANO GYSLOS TAU YRA STANGRIOS
Maldų knygos rūdija.Kiekvienas puslapis sunkus kaip įkaitintas metalas.Jeigu jų daugiau neatversiu, kaip kalbėsime?Mūsų nesujungs aštri dievnamių gotikair sodrios baroko linijos;nei kraujas, nes gyslos yra stangriai uždaros;nei šaknys, nes jomis alsuoja žemė.Aš noriu išsidalinti ląstelėmis,bet nenoriu būti ameba.Aš noriu išsidalinti tarp juodžemio ir lėto žvaigždžių degimo.Mane baigė pavergti žemė.Jos krūtinė išalsuoja užnuodytą orą, kuriuo gyvena mano negyvas pasaulis.Aš Jį tikrai buvau sutikęs.Vieną vidunaktį Jis akimirkai pakėlė saulę virš žemės.Aš žinau: Jis buvo Dievas.Mane baigė pavergti žemė: aš nebežinau, ar jis yra Dievas.
ERŠKĖTIS, ĮAUGĘS VAIKYSTĖN
Jeigu negrįžčiau - išsiskirkime kaip geri bičiuliai;palik man paskutinės vasaros žymes:iki raudonumo įkaitintą vynuogęir vieną kraujuojantį krūmą, kurį palietei savo gyslota ranka.Aš Tau nedaug ką galėsiu palikt atminimui:trapias žiemos mėnesių žymes - tirpstantį kovo sniegą,kuris Tau primintų mano verkimą,kai lydėdamas mane į ten, kur nėra Tavęs,palikai man aštrų savo karūnos erškėtį.Ar Tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečiasir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui?- Tavo paliktą karūnos erškėtį?Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai,kurie daugiau nesusitiks šito liūdesio žemėj.
MŪSŲ VASAROS PRASLINKO NESUSITIKUSIOS
Grindinio akmenys mėnesienoje skambėjo vandeniu,pilamu į medinius kaimiečių kibirus.Buvau alkanas ir ištroškęs.Dievas ant šalto žemės šešėlio atvėrė šaltinįir pratęsė žemės šešėlį iki manęsir juo užklojo mane ir juo paruošė mirčiai.Grįšiu nieko neradęs ir nieko nepalinksminęs.Gal Tu ir gimei ir gal Tavo tvarte yra šviežaus vasaros šieno kvapas.Aš irgi gimiau vasaros karšty - vasary.Todėl nenuostabu, kad mūsų vasaros praslinko nesusitikusios.
UŽNUODYTAS VANDUO NEPALAIMINA
Kodėl nesakei, kad mane palaiminsi?Vienišą misionieriaus koplytėlę, laukiančią Dievo?Aš būčiau kentėjęs troškulį ir vienintelio vandens(jis buvo užnuodytas) neišgėręs.Dabar per vėlu: nukritusių vaisių plokšti ir grėsmingi šešėliaiyra kaip kieto ir nepermaldaujamo liūdesio ženklai.Ir užnuodytas vanduo mėnulio pilnaty ruošiasi potvyniui:nepaliks nė vienos misionieriaus koplytėlės, sulaukusios Dievo.
NAUJŲ VEIDŲ MES NEATSINEŠĖM
Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta.Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė.Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm.Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės.Šikšnosparniai švytruojančiais sparnais kaip anglys ant mūsų krinta,nesulaukdami savos mirties.Mūsų veidai, kurie jau baigia supelėtiir iš kurių jau ašara jokia neišsisunkia, atsiskiria nuo mūsų.Anapus Stikso jie laukia mūsų raukšlių ir kančios.Mes su savim atsinešėm tik žemės gabalą,tik nederlingos žemės plutą.Sutrūniję bokštai ties baigiančiom išsekti upėm kniumba po sparnais.Šešėliai pridengia pritvinkusį debesį, kuris tuojau pradėtų lyti.Gėlu lietum.Anapus Stikso lyja.Mes neatsinešėm naujų veidų.
DIEVO MOTINA
Prieš mirtį nejučiom prisiglaudei prie savo Dievo.Žaizdota upė laikė tavo gyvo veido kaukę.Dangus pasilenkė prie tavo kūno ir angelai grožėjos tavo krūtimis.Iš tavo kūno niekada negimdžiusio šiandieną tavo Dievas sotinas.Tu nejučiom prisiglaudi prie savo vaiko: kiekvienas esam savo Dievo motina.
TĖVAS
Skaityk mano meilę, užrašytą pirštais, geležies neliejusiais;skaityk mano žodį, neužgrūdintom rankom meilę palietusį.Sakiau: būsiu geležies apdirbėjas, liesiu žaižaruojančią geležį,kad užsigrūdintų rankos žemei mylėti.Sakiau: pirštais žaižaruojančią geležį lenksiu į nedūžtantį žaislą luošam savo sūnui,kad sūnus užsigrūdintų tėvui mylėti.Netapau geležies apdirbėjas, neišliejau nedūžtančio žaislo, neužgrūdinau rankų žemei mylėti.Suspėjau paduoti luošam neūžaugai sūnui neužgrūdintą meilę medienos paviršiuje įskaptuotam eilėrašty.
UPĖ, TĖVAS, UPĖ
Mano upė artėja į mirties jūrą.Mano...