Vilnius - miestas, kuriame susipina istorija, kultūra ir tautinė tapatybė. Tai miestas, kuris įkvepia menininkus, rašytojus ir visuomenės veikėjus. Šiame straipsnyje pažvelgsime į Vilnių per žymių žmonių prizmę, atskleidžiant jo unikalumą ir svarbą lietuvybei.
Vilnius - Iracionalus Miestas su Tragišku Likimu
Audrius Ambrasas teigia, kad „Vilnius yra be galo iracionalus miestas. Gal ir nėra lengva jam pritaikyti teisingų modelių.“ Rasa Antanavičiūtė pabrėžia, kad „Vilnius yra pakankamai tragiško likimo erdvė. Tai, kad miestas neturi atminties savo gyventojų istorijoje, yra rimta trauma ir miestui, ir gyventojams.“
Jos teigimu, „Vilniaus istorija nėra patogi. Nėra patogu sakyti, kad Vilnius buvo žydiškas ir lenkiškas, kad lietuvių čia praktiškai visai nebuvo. Ir kad žydų ir lenkų neliko per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Kita vertus [...] dar išlikusi baimė, kad jei kalbėsi, kad Vilnius nebuvo lietuviškas, tai tarsi pripažinsi, kad neteisėtai jame gyveni. Bet man tokia logika neveikia.“
Tautų Katilas ir Europos Meka
Kirilas Atamančikas teigia, kad „Vienas miestas - dešimtys tautybių. Vienas miestas - dešimtys istorijos variantų. Vilnius būtent tas miestas, kuris vienija lietuvius ir gudus, rusus ir lenkus, žydus ir vokiečius, taip pat ir kitas tautas. Man regis, Viešpats Dievas tyčia sukūrė šį miestą, kad gretimos tautos suprastų, kad turime daugiau bendra nei atskira. Vilnius yra Europos Meka, senovės LDK gyventojų ir iš jų kilusių tautų miestas.“
Vilnius Dainose ir Istorijoje
Jonas Basanavičius rašė: „Lietuvių dainos yra senovės paminklai, kuriuose randame daug žinių apie Vilnių. […] Dažnai aprašyta jose tūli atsitikimai, kurių Vilniuje būta įvairiais laikais. Dainos žino minėti ne tik Vilnių, bet pažįsta labai gerai ir patį miestą su jo bromais, brukuotomis gatvėmis ir kai kada aprašo gamtos ypatybes - aukštus kalnus mieste ir jo apygardoje. [… ] Iš dainų taipogi aišku, kokios svarbos Vilniaus miesto turėta visos tautos gyvenime ir jos likime.“ Morta Baužienė pažymi: „Vilnius - didžiulės Europos valstybės - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, kurioje statomos pilys, bažnyčios, rūmai, klesti prekyba, telkiasi amatininkai. Vilnius - niokojamas gaisrų, maro ir bado epidemijų, griaunamas ir plėšomas okupantų. Vilnius - universitetinis filosofų ir poetų, meno ir mokslo, nuostabios architektūros miestas […].“
Architektūra ir Gamta Vilniuje
Vytautas Bubnys apibūdina Vilnių: „Kur bebūtum, iš kokių kelionių besugrįžtum, tu visada sustoji čia, ant Tauro kalno, apžvelgi savo miestą, tokį patį ir naują. Ir tankiu medžių vainiku apsuptą Gedimino pilies bokštą, ir didingą Petro ir Povilo bažnyčios baroką, Antakalnio žalume, ir lengvus tarsi žuvėdrų sparnai tiltus per Nerį...“ Pasak Jano Bułhako, „Vilnius skambina, groja ir gieda bažnyčių bokštais, šypsosi sodų žiedais, raudonuoja čerpių stogais, žavi kalnų žaluma ir upių skaidrumu, suvirpina kiekvieną sugebančią mylėti širdį.“
Klemensas Burneika teigia: „[…] jei ne Šventaragio slėnis, Vilnius šioje vietoje tikrai nestovėtų. Daug upių suteka, daug Lietuvoje yra panašių piliakalnių, bet jie visi daugmaž eiliniai. Tačiau Šventaragio slėnis - ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos širdis.“
Vilnius - Daugybė Miestų Viename
Ričardas Gavelis teigia, kad „Vilnius - tai miestas šmėkla, miestas haliucinacija. Jo neįmanoma susapnuoti ar įsivaizduoti - jis pats yra sapnas arba vaizduotės tvarinys. Vilniuje vaikšto lietuvių kunigaikščių dvasios, sveikinasi su pažįstamais, užkabinėja merginas ir nykiai stumdosi troleibusų stotelėse. Čia plevena ir maišosi lenklaikių kvapai, gaisrų bei marų kvapai ir banaliausias prasto benzino tvaikas. Čia naktimis gūdžiai kaukia, šaukiasi pagalbos Geležinis Vilkas. Čia netikėtai gali sutikti numirėlį, kitados gestapo ar saugumo nukamuotą, vis kartojantį išdaviko vardą, kurio niekas nenori girdėti.“
Jis priduria: „Vilnius - tai daugybė miestų, suklotų vienas ant kito. Archeologiniais sluoksniais čia sugulė ne tik žemė - ir laikas, ir oras, ir kalba. Toje pat vietoje glūdi ir virsta vienas kitu Rytų ir Vakarų kultūros sluoksniai. Vilnius - tai riba, kur susikovė rusų ekspansija ir Europos dvasia. Čia susidūrė ir susimaišė visui viskas. Vilnius - tai milžiniškas kokteilis, suplaktas bepročių rūko dievų. Jei miestas galėtų egzistuoti vienišas, be žmonių, Vilnius būtų visų miestų Miestas.“
Vilnius - Muzikos ir Kalbos Harmonija
Edmundas Gedgaudas teigia: „Perprantant Vilnių, reikia jį išgirsti. Matyt, šios vietos dvasia nuo seno skatindavo kurti tuos, kurie regimybėje ieškodavo saitų su muzika, sugebėdavo iš kitur atklystančius motyvus transformuoti pagal šio miesto ore tvyrančias dermes.“ Viktorija Daujotytė-Pakerienė pažymi: „Senasis Vilnius - ir tas, kuris yra jau kelis kartus dingęs, ir tas, kuris dar tebestovi - buvo statomas klausantis gamtos balso. Tai liudija gatvelių įlinkiai, kiemai, stogų linijos, arkos. Netiesinti, nenukasti, geriau prisiglausti, aplenkti. Užtat senasis Vilnius turi augmeniško savaimingumo: namas „priaugęs“ prie namo, po didesniu statiniu (kaip po medžiu) dar telpa mažesnis, po juo - krūmas, gėlė. Molis, degtos plytos, rausvų čerpių stogai. Tokios pačios spalvos yra rudenio klevų raudonis.“
Išeivijos Atspindžiai Vilniuje
Antrojo pasaulinio karo audra sujaukė ramų Lietuvos gyvenimą. Gausi lietuvių rašytojų šeima tapo išblaškyta po visus pasaulio kontinentus (Europą, Ameriką, Australiją, Aziją). Dešimtys tūkstančių lietuvių, kurių tarpe buvo du trečdaliai rašytojų, rado prieglobstį karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir įvairiose Austrijos vietovėse.
Archyvai ir Palikimai
Sugrįžo į Lietuvą ir muziejaus fonduose atrado savo namus Stasio Santvara, Jurgio lankaus, Stepo Zobarsko, Antano Vaičiulaičio, Petronėlės Orintaitės, Petro Babicko, Almio Juozo Jūragio, Aloyzo Barono. Mariaus Katiliškio, Liūnės Sutemos, Julijos Švabaitės, Antano Škėmos, Algimanto Mackaus, Alfonso Nykos-Niliūno, lurgio Blekaičio bei kitų rašytojų palikimų turtingos kolekcijos, nežinoma, netyrinėta medžiaga.
Gausiausias epistolinis palikimas. Laiškuose atsiskleidžia kūrėjų dvasia, jų požiūrius į literatūrą; vaizdžiai aprašoma aplinka ir laikmetis, kuriuose gyventa; visuomeniniai bei asmeniniai reikalai. Tai neįkainojamą reikšmę ir svarbą mūsų literatūros istorijai turintys archyvai.