Sandra Blažienė šešerius metus praleido Jungtinėje Karalystėje. Čia teko dirbti ir sunkius fizinius darbus prie konvejerio.
Su dabartiniu vyru Artūru Sandra išvyko nežinodama, kiek laiko užtruks svečioje šalyje. Bet tėvynės ilgesys namo parvijo jau po trejų metų.
„Esu labai nevykusi emigrantė, nes ilgai neišbūnu. Išbuvau trejus metus, grįžau čia, užbaigiau mokslus ir tada su vyru išvažiavome dar trejiems metams. Iš viso šešeri metai. Pirmais metais viskas labai įdomu, antrais jau įsivažiuoji, atsiranda rutina. Trečiais metais noriu į Lietuvą, nes širdžiai neįsakysi. Tiesiog atsirado nevaldoma jėga, pradėjo viskas erzinti, grįžo prisiminimai. Vasara ateina - traukia į Lietuvą. Tėvai ir kiti klausia, kada grįšim.“
Jungtinėje Karalystėje Sandra nevengė ir sunkių fizinių darbų. „Pradžia buvo daržovių fabrike prie konvejerio. Stovi ir rūšiuoji bulves - dideles nuo mažų, atrenki blogas. Nieko sudėtingo, bet labai pavargdavau. Atsimenu - dėl nuovargio, matyt, atrodydavo, kad aš važiuoju, o bulvės stovi.
Moteris ilgiausiai dirbo kasečių ir kompaktinių diskų nuomos angare. Tačiau jos išbandytų darbų sąraše netrūko pačių įvairiausių veiklų. „Tokie buitiniai darbai: lyginti drabužius, prižiūrėti vaikus turtingose šeimose. Dirbau, tai mačiau iš vidaus, kaip žmonės gyvena, labai įdomu. Ir tokie paprasti darbai, niekas gi dar tais senais laikais labai gero ir neduodavo.“
Su vyru į Lietuvą grįžusi Sandra žingsnis po žingsnio ėmė vis daugiau užsiimti tuo, prie ko visą laiką linko jos širdis. „Du leliukai namuose, dar man mažai veiklos - pradėjau kepti tortus. Po truputėlį pradėjo eiti užsakymai, pradėjau vis daugiau domėtis. Būdavo, vaikai sugula, o aš einu ieškoti receptų, papuošimų, pradėjau stipriai domėtis. Sukrauni tų žinių bagažą, o vėliau kur dėti? Norėjosi atsidaryti fiziškai, būtinai reikėjo parduotuvės. Žmonės manęs klausė, kodėl neatsidarau parduotuvės.
Asortimento įvairovė ir nuolatinis tobulėjimas
Sandros saldumynų parduotuvės vitrinoje asortimentas nuolat kinta. Moteris domisi naujausiomis tendencijomis, jas išbando ir pristato savo pirkėjams.
„Buvo etapas, kai labai stipriai kepiau tortus ir dariau papuošimus, paskui, matyt, ir pačiai pabodo ir kažkiek pavargau, norėjosi ko nors naujo. Tada labai įnikau į makarunų kepimą, dabar tai jau labai populiaru. Tada, kai pradėjau mokytis, dar buvo tik jų pradžia. Makarunus kepu ir dabar, taip pat morenginius vyniotinius, keksiukus, šimtalapius.“
Sandros desertinėje darbas verda ištisus metus. „Sausį gal kiek ramiau po didžiųjų metų švenčių, bet darbo yra.
Trauka gimtajam miestui ir šeimos vertybės
Sandra tikina, būnant užsienyje nuolat kirbėjo noras vykti į gimtuosius Kaišiadoris. „Ten viskas kitaip nei Kaišiadoryse, kur visi kaip didelė šeima. Ten visi nepažįstami, svetimi. Dauguma žmonių tą priima ir gyvena ten - ir viskas yra gerai. Tačiau mane traukė į Lietuvą tarp savų, kad girdėčiau lietuvių kalbą.
Moteris nedvejojo, kad grįžusi į Lietuvą gyvens tik gimtajame mieste. „Kaišiadoryse - viskas vietoje. Vaikams auginti tai tobula vieta. Londone, jei nori nuvažiuoti į parką, turi sėsti į metro, paskui pėsčiomis paeiti, tai jau užtrunki pusantros valandos. Čia iki parko ar miško - penkios minutės, iki ežero - į kitą pusę penkios minutės. Viskas vietoje - mokyklos, darželiai, parduotuvių, kiek tik nori, kirpykla - niekur važiuoti nereikia. Kaunas, Vilnius vietoje, tai iš tikrųjų teikia didelę naudą.