Skaniomis dovanėlėmis prigrūsti Advento kalendoriai jau daugybę metų žymi Kalėdų laukimo pradžią. Tačiau jei šiandien ši šventinė tradicija atrodo neatsiejama nuo įvairių saldainių, jos ištakos šokoladu tikrai nekvepia.
Advento kalendoriaus evoliucija
Prekybos tinklas „Lidl“ kviečia laukti Kalėdų kartu ir apžvelgia Advento kalendorių evoliuciją - nuo ankstyviausių iki šių laikų. Adventas - Kalėdų ir Jėzaus gimimo laukimo laikotarpis, todėl nenuostabu, kad jo kalendoriaus kilmė - krikščioniška. Šis paprotys kaip ir daugybė kitų, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės puošimas, gimė Vokietijoje, XIX a. viduryje. Maždaug šiuo metu vokiečių protestantai sugalvojo įpūsti gruodžio mėnesiui energijos ir pagyvinti dovanų laukimą ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.
Pirmieji Advento kalendoriai
Patys pirmieji Advento kalendoriai buvo visiškai kitokie nei šiandien - tai buvo kreida ant durų nupieštos 24 linijos. Vieną iš jų naujos dienos rytą galėdavo nutrinti vaikai - tokiu būdu Kalėdų laukimas pavirto savotišku žaidimu.
Modernaus Advento kalendoriaus atsiradimas
Modernaus Advento kalendoriaus ištakos siekia XX a. pradžią, o jo „išradėju“ laikomas Gerhardas Langas. Kai kurių istorinių šaltinių teigimu, dar vokiečio vaikystėje jo mama pritvirtino 24 saldainius prie kartoninės lentos - po vieną skanėstą kiekvienai dienai iki Kalėdų. Suaugęs G. Langas to nepamiršo ir atidarė savo spaustuvę, kurioje 1908 m. atspausdino pirmąjį modernų Advento kalendorių su 24-iais paveikslėliais, vaizduojančiais įvairias su krikščionybe susijusias istorijas.
Nors G. Lango verslas suklestėjo, o Advento kalendoriai netruko paplisti visoje Vokietijoje, jo įmonė trečiajame dešimtmetyje buvo priversta užsidaryti dėl artėjančio Antrojo pasaulinio karo ir šalyje pradėto normuoti kartono, uždraudus kalendorius su kartoniniais paveikslėliais.
Advento kalendorių populiarumo augimas
Advento kalendorių tradiciją jau po karo atgaivino kitas vokietis - Ričardas Selmeris. Jam, šalyje vyraujant milžiniškam popieriaus stygiui, šiaip ne taip pavyko gauti leidimą Advento kalendorių gamybai. Jo įmonė - „Sellmer-Verlag“, neseniai atšventusi 75-ąjį jubiliejų, ant kartono pradėjo spausdinti ištisus miestelius. Tiesa, R. Selmeris dar labiau išpopuliarino kalendorius ne tik Vokietijoje, bet ir užsienyje. Prie to prisidėjo ir vienas iš JAV prezidentų - Dvaitas Eizenhaueris. 1953 m. darytoje nuotraukoje, jis buvo užfiksuotas ne tik su savo anūkais, bet ir fone esančiu R. Selmerio kalendoriumi. Kadrui patekus į laikraščius, JAV gyventojai šią Kalėdų tradiciją ėmė jaukintis dar sparčiau.
Šokoladas Advento kalendoriuose
Tačiau jei Advento kalendorių tradicija skaičiuoja jau antrą šimtmetį, šokoladas ir saldumynai juose atsirado palyginti neseniai. Manoma, kad pirmasis Advento kalendorius su šokoladu buvo pagamintas 1958 m., o jau po 13 metų šią tradiciją į Jungtinę Karalystę atnešė šokolado gigantas „Cadbury“. Tiesa, masiškai Advento kalendorius įmonė pradėjo gaminti tik 1993 m., kuomet ši tradicija jau buvo spėjusi išpopuliarėti daugelyje šalių.
Brangiausi ir įspūdingiausi kalendoriai
Vieną brangiausių pasaulio Advento kalendorių sukūrė papuošalų bendrovė „Tiffany & Co“ - jame galima rasti prabangiausių auskarų su deimantais, auksinių apyrankių ar laikrodžių. Tiesa, jis kainuoja net 180 tūkst. dolerių. Advento kalendoriai šiandien būna ne tik brangūs, bet ir įspūdingo dydžio. Pavyzdžiui, Vokietijos miestelio Gengenbacho rotušė kasmet yra transformuojama į milžinišką Advento kalendorių, kasdien iki Kalėdų atveriant po vieną iš 24-ių papuoštų pastato langų.
Įdomu tai, kad ši tradicija jau spėjo išeiti ir už Žemės ribų.
Kalėdinės tradicijos Lietuvoje ir pasaulyje
Europoje paplitus krikščionybei senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Kai kurios šiai dienai būdingos tradicijos beveik tokios pat įvairiose pasaulio šalyse: krikščionys Kalėdų dieną dalyvauja ypatingose šventinėse mišiose, keičiasi dovanomis, puošia namus specialiais simboliais. Su Kalėdomis susijusios ir įvairios vietinės bei regioninės tradicijos, kurios gerokai skiriasi nepaisant didelio amerikietiškų ir britų Kalėdų tradicijų išpopuliarinimo.
Tradicijos Vokietijoje
Vaidinimas prie eglutės Vokietijoje per vadinamąsias šventas naktis užsiimama burtais, puošiama eglutė ir tikima, kad Kūčių vakarą prabyla gyvūnai. Prie Kalėdų eglutės, kuri tikriausiai atsirado kaip aliuzija į „rojaus medį”, Vokietijoje gruodžio 24 dieną buvo vaidinama Adomo ir Ievos istorija. XVII amžiaus pradžioje vokiečiai savo namus Kalėdų proga puošdavo eglutėmis, apkabinėtomis vaisiais, riešutais, uždegtomis žvakutėmis, popierinėmis rožėmis, kiek vėliau - ir dažytais kiaušinių lukštais, sausainiais bei saldumynais. XIX amžiuje paprotys puošti Kalėdų medžius paplito visame pasaulyje. Vokietijoje vaikai gruodžio 5 dieną gauna įvairių saldumynų, kuriuos valgyti galima tik kitą rytą - Šv. Nikolo dieną. Vokietijos pietuose, kur gyvena daugiausiai Romos katalikai, laikomasi tradicijos, kad dovanas vaikams Kūčių vakarą siunčia Kūdikėlis Kristus (vok. Christkind). Šiaurinėje Vokietijos dalyje, kurioje gyvena daugiausiai protestantai, dovanas neša Kalėdų senelis (vok. Weihnachtsmann). Vokietijoje namai dažnai puošiami ne tik lemputėmis, blizgučiais bei ornamentais apipintomis eglutėmis, bet ir aromatingais keksiukais, vadinamais Lebkuchen.
Skandinavijos šalys
Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje svarbus kalėdinis patiekalas yra ryžių pudingas su migdolais, vadinamas julgrot - žmonės įsitikinę, kad tam, kuris ras migdolą, gerai seksis visus ateinančius metus. Skandinavijos šalyse vaikai tiki, kad dovanas atneša Kalėdų senelio pasiuntinys - šmaikštus elfas, kurį danai ir norvegai vadina Julenissenu, o švedai - Jultomtenu. Kalėdų šventės Švedijoje prasideda Šv. Liucijos dieną - gruodžio 13-ąją. Šios dienos rytą vyriausioji duktė apsirengia baltai, papuošia galvą vainiku su septyniomis uždegtomis žvakėmis ir neša pusryčius savo šeimai.
Italija
Italijoje namai ir bažnyčios taip pat puošiami prakartėlėmis, kurios vadinamos presepio. Kūčių vakarą šeima meldžiasi, o mama ant stalo pastato statulėlę, vaizduojančią ėdžiose gulintį Kūdikį. Italai per kalėdinius pietus paprastai valgo ungurį bei specialią kalėdinę duoną su razinomis ir cukruotais vaisiais, vadinamą panettone. Italų vaikai dovanas gauna Trijų karalių išvakarėse nuo senos geros burtininkės, vardu La Befana. Beje, italai išsiskiria itin originaliu papročiu - metų pabaigoje jie išmeta senus ar nereikalingus baldus tiesiog per langus.
Čekija ir Prancūzija
Pagal čekų tradicijas po kalėdinių pietų stalu būtina padėti česnako galvelę - jis apsaugos šeimos narius nuo visokio blogio. Prieš valgį šeimos galva pamirko duonos riekę meduje ir visiems padalina po gabalėlį. Pagrindinis Kalėdų patiekalas Čekijoje - užkeptas karpis. Kalėdinių dovanų laukiantys mažieji prancūziukai priešais židinį pastato batus, kad Tėtis Kalėda (pranc. Pere Noel) pripildytų juos dovanų. Daugelis šeimų per Kalėdas lankosi vidurnakčio mišiose ir po to valgo šventinę vakarienę.
Australija
Australijoje per Kalėdas visus lanko Senis su maišu, kurio apranga pritaikyta prie karšto klimato: mėlynas nertinis, dukslūs šortai ir rudas galvos apdangalas. Kadangi per Kalėdas Australijos gyventojai kaip reikiant valgo, o prisivalgę eina maudytis, kartais tai baigiasi rimtais sveikatos sutrikimais, pasitaiko ir skendimo atvejų.
JAV ir Kanada
JAV ir Kanadoje žmonės taip pat puošia namus eglutėmis, vainikais bei kitokiais papuošalais, skamba kalėdiniai varpeliai bei giesmės. Vaikams dovanas atneša Kalėdų senelis, ten vadinamas Santa Klausu, Kūčių vakarą atvykstantis elnio traukiamomis rogėmis, ir paliekantis dovanas po eglute bei vaikų kojinėse. Žmonės sveikina vieni kitus, siųsdami kalėdines atvirutes, daugelis kompanijų savo darbuotojams teikia kalėdines dovanas. Šiose šalyse populiarūs giedotojai - jų grupelės vaikšto iš namų į namus ir gieda kalėdines giesmes, o žmonės juos apdalina smulkiais pinigais, dovanėlėmis arba pavaišina karštu gėrimu.
Pietų Amerika
Pietų Amerikoje Kalėdų šventės švenčiamos labai triukšmingai ir linksmai, lydimos įvairių ceremonijų, vaidinimų, procesijų. Meksikoje per Kalėdų šventes vaikai daužo pinata - iš popieriaus ir klijų padarytą ir ryškiai išdažytą tuščiavidurę gyvūnėlio, elfo, žvaigždės ar kitokios formos figūrą, pripildytą saldumynų ir mažų dovanėlių. Ši figūra pakabinama, ir vaikai iš eilės tranko ją lazda tol, kol iš jos ant grindų pabyra saldainiai bei dovanėlės - tada mažieji skuba prisirinkti kuo daugiau gėrybių.
Jungtinė Karalystė ir Airija
Daugelis JAV ir Kanadoje populiarių kalėdinių papročių atkeliavo iš Jungtinės Karalystės, pavyzdžiui, kalėdinių atvirukų siuntimas arba žalios amalo šakelės kabinimas. Pasak tradicijos, jei su kuo nors atsidūrei po amalo šakele, turi teisę tą žmogų pabučiuoti. Tradiciniai angliški kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo. Airijoje Kūčių vakarą žmonės lange pastato žvakę - tai svetingumo ženklas Marijai ir Juozapui.
Kalėdų eglutės puošimo tradicijos Lietuvoje
Šv. Kalėdų laukiame visi, o belaukdami puošiame eglutes - kas prieš mėnesį, kas tradiciškai Kūčių dieną. Besiruošdami šventėms, retas susimąstome, kaip atsirado papuoštos kalėdinės eglutės tradicija, iš kur ji atėjo pas mus, į Lietuvą.
Eglutės tradicijos atsiradimas
Manoma, kad Kalėdų eglutės istorija prasidėjo Vokietijoje. Elzaso regione dar XVI a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas paprotys ant stalo pasistatyti mažą eglutę ir ją papuošti valgomomis dekoracijomis - obuoliais bei saldainiais. Taip pat sakoma, kad Martynas Liuteris, norėdamas parodyti vaikams, kaip mirga žvaigždės, papuošė mažą eglutę žvakutėmis. Tradicija perėjo ir į kitus kraštus.
Eglutės kelias į Lietuvą
Pirmą kartą Lietuvoje papuoštą Kalėdų eglutę paminėjo Antanas Baranauskas. Jis tuo metu, 1853 m., gyveno Šilutės rajone, Vainuto miestelyje, ir vieno tuomečio valdininko bute pamatė papuoštą eglutę. Tai poetas aprašė savo jaunystės dienoraštyje, tačiau nepatikslino, kuo žaliaskarė buvo padabinta. Visgi pasakojama, kad pirmiausia tradicija atkeliavo į dvarus, bažnyčias. „Dvarininkai, galbūt keliaudami po Vakarų Europą, parsiveždavo žaisliukų. Miestuose prasidėjo prekyba, ten papuoštos eglutės išpopuliarėjo anksčiausiai. Vėliau, praeito amžiaus 3-4 dešimtmečiuose, po truputį tradicija pradėjo eiti į kaimus“, - sako B. Ant šakelių atsidurdavo obuoliukai, uogos, riešutai, saldainiai, figūriniai sausainiai: paukščiukai, mėnuliukai, žvaigždutės, gėlytės, kačiukai, briedžiukai. Tokiais žaisliukais labiausiai džiaugdavosi vaikai: sakydavo, kad nuo eglutės kvapo saldumynai tapdavo dar skanesni, nors ne visi sulaukdavo pačių šv. Kalėdų. Nagingesni lietuviai verdavo papuošimus iš šiaudų ar pasisiūdavo. Vėliau naudota ir vata - jos gniužulėliai atrodydavo lyg sniegas.
Stikliniai žaisliukai
Muziejininkė pastebi, kad Vokietija - ne tik pačios eglutės, bet ir stiklinių kalėdinių žaisliukų pradininkė. Tiesa, pradžioje jie buvo ne visai tokie, prie kokių esame pratę. „Kai tik Vokietijoje pradėjo gaminti žaisliukus, jie buvo labai sunkūs. Tuo metu dar nesugebėdavo plonai išpūsti stiklo. Kad blizgėtų, iš vidaus padegdavo plonu švino sluoksniu. Taigi jie greičiausiai buvo ir pavojingi sveikatai. Visgi jei būtų išlikę, būtų labai įdomu juos pamatyti. Į Lietuvą stikliniai eglutės papuošimai atkeliavo vėliau, kai technologija jau buvo žymiai patobulėjusi“, - pasakoja ji.
Senoviniai žaisliukai parodoje
Parodoje galima pamatyti „Aušros“ muziejuje saugomus tarpukario laikotarpio eglutės žaisliukus. Dalis eksponatų - muziejui dovanoti Joanos Sajienės, Šiauliuose ilgai dirbusios mokytojos. Žaisliukus 1939 m. pirko jos mama R. Šlėžaitė-Niporavičienė. Įdomu ir gal net šiek tiek baisu tai, kad senais laikais eglutes puošdavo tikromis žvakutėmis - juk elektrinių girliandų nebuvo. Jų ėmė rastis tarpukariu, tačiau nepaplito: tuo metu daug žmonių dar net elektros neturėjo.
Žaisliukai sovietmečiu
Birutė sako, kad parodoje daugiausia sovietinio periodo žaisliukų - jų ir išliko daugiausia. „Turime kankorėžių, varpelių, paukštelių. Kai kurie jų - ne pakabinami, o prisegami. Populiarūs buvo pasakų, animacinių filmų veikėjai - turime ir Snieguolę, ir daktarą Aiskaudą“, - pasakoja muziejininkė. Visgi kai kurie vaizduojami motyvai savo populiarumo neprarado iki pat šių dienų. „Augaliniai motyvai, pavyzdžiui, kankorėžiai, visuomet buvo populiarūs. Laikui bėgant, atsirasdavo naujų filmų vaikams, naujų herojų, todėl tematika šiek tiek keitėsi“, - sako B. Lukošiūtė.
Kalėdiniai atvirukai
Parodoje gausu ir kalėdinių atvirukų. Lietuvoje jie pradėti spausdinti 1875 m., tačiau išpopuliarėjo tik tarpukariu. Tuo metu dauguma atvirukų buvo spausdinami užsienyje, daugiausia Vokietijoje, o Lietuvoje tik įspausdavo lietuvišką užrašą - „Sveiki sulaukę šventų Kalėdų!“ ar pan. Vyravo vaikų, apsnigtų eglės šakų, apsnigto kaimo vaizdai, religiniai motyvai. Pasitaikydavo net idiliškų vaizdelių su įsimylėjėlių porelėmis.
| Šalis | Kalėdinės tradicijos |
|---|---|
| Vokietija | Eglutės puošimas, burtai, dovanos vaikams Šv. Nikolo dieną |
| Skandinavija | Ryžių pudingas su migdolais, dovanas neša Kalėdų senelio pasiuntinys |
| Italija | Prakartėlės, ungurys per kalėdinius pietus, seni baldai išmetami per langus |
| Čekija | Česnako galvelė po stalu, duona su medumi |
| Prancūzija | Batai prieš židinį dovanoms, loterija su gyvuliais per Naujuosius |
| Australija | Kalėdų senelis su šortais, paplūdimys |
| JAV ir Kanada | Eglutės, dovanos, giedotojai |
| Meksika | Pinata su saldumynais |
| Jungtinė Karalystė | Kalėdiniai atvirukai, amalas, mėsos pyragas |
| Airija | Žvakė lange |