Šakotis, įrašytas į Gineso rekordų knygą 2015 m., yra pripažintas Lietuvos vizitine kortele, o šio saldaus konditerijos gaminio šaknys galimai siekia dar XV amžių. Šiandien šis kepinys, kepamas Lietuvoje, pasaulyje neturi sau lygių analogų.
Tiesa, dažnai sakoma, kad į Lietuvą šakočius atvežė vokiečiai, todėl jie kartais vadinami „Baumkuchenais“ ar „Bankuchenais“. Vis dėlto, šakočius ilgus metus kepančios įmonės UAB „Romnesa“ savininkas Romualdas Spulis teigia, kad tai toli gražu nėra tiesa. „Dažnai sakoma, kad mūsų šakotis yra vokiškojo brolis ar pusbrolis. Tačiau jie skiriasi bene labiausiai - ir kepimo principu, ir išvaizda, ir skoniu. Lietuviškas šakotis turi ragelius, vokiškas „bankuchenas“ - ne. Patį panašiausią į mūsų kepa keliuose Prancūzijos regionuose, tačiau tokio paties tikrai nerasite. Tad kitose valstybėse kepamų panašių kepinių nevadiname šakočiais, sakome, kad tai - šakočių analogai“, - priduria jis.
Šakočio istorijos užuomazgos
R. Spulis sako, kad tradicinio šakočio istorija ir kelias - tikrai įdomus. Nors nėra išlikę daug rašytinių šaltinių, manoma, kad šio kepinio istorijos užuomazgos - labai ankstyvos.
„Šakočio kepimo principas atkeliavo iš akmens amžiaus. Tada žmonės išmoko mėsą kepti sukdami virš liepsnos, o duoną kepdavo ant įkaitintų akmenų. O sugalvoję į duonos tešlą įdėti kiaušinių, jie pradėjo tą tešlą vynioti ant iešmo, sukti duoną kaip mėsą - taip atsirado ir šiandien naudojamas būdas šakočiams kepti. Manoma, kad šį būdą Europoje paskleidė romėnai“, - apie galimas šakočio kepimo būdo ištakas pasakoja pašnekovas.
Šakočių muziejus
Su šakočių kepimo tradicijomis galima susipažinti atvykus į Romualdo Spulio įmonei priklausančius restoranus. Tiesa, atvykusiųjų į restoraną, esantį šalia Druskininkų, laukia ypatinga pažintis su tradiciniu konditerijos gaminiu, mat čia įrengtas vienintelis pasaulyje šakočių muziejus.
„Pagrindinis mūsų eksponatas muziejuje - šakotis - Gineso rekordininkas. Jo aukštis siekia 3 metrus 72 centimetrus, o svoris - beveik 86 kilogramus. Iškepę jį 2015 metais sumušėme aukščio rekordą, priklausiusį švedams, ir svorio, priklausiusį prancūzams. Iš tiesų, dėl jo šio milžiniško šakočio ir steigėme muziejų. Pastatėme tokio paties aukščio paviljoną, tada sunešėme įvairius daiktus, skirtingus šakočius“, - apie muziejų pasakoja R. Spulis.
Jis priduria, kad atvykusiųjų laukia edukacinės programos pačiame muziejuje, kur lankytojai galės sužinoti, kaip kepamas šakotis, kokie naudojami produktai, taip pat apie senąsias kepimo tradicijas. Čia pat galima sudalyvauti ir parodomojoje edukacinėje šakočio kepimo programoje, kurioje lankytojams pasakojama, kuo šakotis skiriasi nuo „baumkucheno“, kokį šakotį kepė mūsų protėviai ir koks buvo mėgstamiausias kunigaikštienės Barboros Radvilaitės desertas.
Šakočių kepimo tradicijos Jolantos šeimoje
Šakočiai Jolantos šeimoje pagal tą patį receptą yra kepami jau beveik šimtą metų. Pašnekovė pasakojo, kad pirmoji šakočių kepimu užsiėmė jos senelė, vėliau žinias perėmė krikšto mama, o galiausiai tradicijas tęsė ji pati. Jolanta kepa šakočius pagal iš kartos į kartą keliaujantį receptą: atskleidė, kas kepime yra svarbiausia.
Prisiminusi savo vaikystę Jolanta pasakojo, kad namuose šakočių būdavo visuomet. Ji kalbėjo, kad kadangi netoliese jos šeimos namų gyveno krikšto mama, tai jų šeima deserto trūkumu skųstis negalėjo. Kartu su mama Jolanta iš namų surinkdavo naminius kiaušinius, grietinę, sviestą, tuomet keliaudavo pas krikšto mamą ir išsikepus šakočius veždavo juos į namus.
„Mes taip gyvenome ir buvome įpratę, kadangi turėjome naminių produktų, tad visuomet juos sunaudodavome iškepdami šakotį“, - pasakojo ji. Moteris tikino, kad nors ir buvo dar visai vaikas, bet jau sukosi virtuvėje ir padėdavo mamai ir krikšto mamai kepant šakočius. Nors, vadinamųjų, „ragiukų“ niekas jai išlieti dar neleisdavo, tačiau Jolanta sukdavo volą, kol mama su krikšto mama ant audeklo pildavo tešlą.
„Taip vyko daugelį metų, o man krikšto mamos namai tapo tikra šakočių karalyste. Na, o kepiniais pasidžiaugti galėjo visi - krikšto mama jais apdalindavo draugus, gimines ir pažįstamus“, - šyptelėjo ji.
Jolanta pasakoja, kad dabar, pati kepdama šakočius, ji vis dar prisimena gražius ir erdvius krikšto mamos namus - kaip jie nuimdavo šakotį ir padėdavo tik ką iškeptą desertą ant stalo šalia baltų užuolaidų. „Dabar, kai jau pati užsiimu šakočių kepimu, susieju šį procesą su savo mama ir krikšto mama, kurios šiuo metu abidvi tarsi laimina mane iš dangaus“, - sakė Jolanta.
Paklausta apie savo senelę, kuri taip pat kepė šakočius, Jolanta patvirtino šį faktą ir pridėjo, kad senelė šakočius kepdavo ant laužo. „Iš tiesų, šakočius kepė dar mano senelė, tačiau ji tai darydavo šiek tiek kitaip - kepdavo ant laužo. Aš dar puikiai prisimenu tą perėjimą nuo šakočių kepimo ant laužo iki šakočių kepimo naudojant elektrą. Nuo jos viskas ir prasidėjo, ji perdavė savo žinias iš kartos į kartą“, - pasakojo Jolanta.
Iš kartos į kartą keliavo ne tik senelės žinios, bet ir šakočių kepimo receptas. Moteris atsleidė, kad jis yra nekeičiamas jau maždaug 100 metų. Pasak jos, reikšmingi yra ne tik ingredientai, kurie naudojami šakočiui iškepti, bet ir pati kepimo strategija. Anot jos, būtent dėl išskirtinio kepimo būdo jos šakočiai yra unikalūs.
„Mūsų šakočiai yra visiškai kitokie nei kitų: nesu mačiusi panašių nei mugėse, kuriose prekiaujame, pirkėjai tą patį sako - jie klausia, kodėl mūsų šakočių ragai yra kitokie. Tad mes kitaip nei kiti gaminame ragus ir šakočius. Kartais dukra pafilmuoja šakočių kepimo procesą, tačiau mes žmonėms parodome tik kaip šakotis sukasi ir kaip paprastai pilame tešlą, nors iš tiesų ten veiksmų yra visokių. Tad į viešąją erdvę nededame ir nerodome to, ką darome, nes tai yra mūsų specifika ir mūsų gaminimas. Kartais žmonės mūsų klausinėja ir prašo parodyti, pamokyti, kaip padaryti tokius ragus, bet tai - neįkainojami dalykai“, - tikino pašnekovė.
Šakočių kepimo kuriozai
Pradėjus kalbėtis apie tai, ar buvo tokių atvejų, kai šakočių iškepti nepavyko, Jolanta juokėsi ir tvirtino, jog taip. Pasak jos, buvo 10-ties metų laikotarpis, kuomet nė vienas jų šeimos narys nekepė šakočių. Tad pradėjus kepti šakočius po tokio ilgo laiko tarpo buvo ką prisiminti.
„Mums nesigaudavo iškepti ragų, kurie būdavo svarbiausi, tad mes valgėme tokius šakočius patys, dalijome juos draugams ir giminėms. Galiu pasakyti, kad iš pradžių buvo labai prastai“, - atviravo Jolanta.
Anot pašnekovės, buvo ir tokių situacijų, kuomet šakotis buvo iškeptas tik su puse reikiamo cukraus kiekio arba sudegintas audeklas, ant kurio kepami šakočiai: „Pamenu, kad kažkada kepėme šakotį į jį įdėję tik pusę reikiamo cukraus kiekio ir iškepus jį nesupratome, kas čia vyksta, nepavyko įkasti šakočio. O dar kitas atvejis buvo tuomet, kai pati norėjau kepti šakotį: įjungiau aparatą, kad jis pakaistų, nes jį reikia apšildyti prieš kepant, bet buvau dar neuždėjusi šakočio tešlos. Tad dėl per ilgo kaitimo laiko audeklas sudegė, tačiau paties šakočio sudeginti dar niekuomet neteko“, - juokėsi ji.
Visgi, palaipsniui, kepant šakočius ir tobulėjant - šeima atrado savo kepimo būdą ir dabar džiaugiasi, nes jų šakočiai - išskirtiniai.
Šakočius kepa visi
Ne paslaptis, kad Jolantos šeimoje šakočių kepimo paslaptis jau yra perėmusios dukros. Pašnekovė džiaugėsi, nes joms užsiimti šia veikla įdomu. Jolanta pasakojo, kad viena iš jos dukrų jau yra palikusi savo geras pareigas ir įsitraukusi į šakočių kepimo verslą.
„Jeigu ne vaikai, būčiau turėjusi tik mažą kepyklėlę pragyvenimui ir smagiai veiklai. Mano svajonė buvo tai padaryti vos išėjus į pensiją, o dabar net nesu pensininkė ir jau 13 metų, kai taip kepame“, - pasiekimais didžiavosi Jolanta.
Ji pridėjo, kad ne tik dukros, bet ir jauniausieji šeimos nariai - anūkai - kimba į šakočių kepimo darbus. Jolanta prisiminė, kad pačiais pirmais šakočių kepimo metais ji kartu su savo anūku tešlą maišė mediniu šaukštu. „Jis bandė ir kepti šakotį, namuose kažkur yra net ir nuotraukų“, - pasakojo ji. Šiuo metu vyresnieji moters anūkai, kuriems šiuo metu yra 13-15 metų, reikalui esant visuomet prideda savo pagalbos ranką ir aktyviai prisideda prie darbų.
Klientai vertina kokybę
Pradėjus kalbėtis apie tai, ką sako klientai apie Jolantos šeimos kepamus šakočius, moteris džiaugėsi, nes sulaukia ne vienos pagyros. Pasak jos, klientai puikiai atpažįsta šakočių skonį ir neretai pasidalija nuotraukomis, kur atsiduria žymieji desertai.
„Atsiliepimų gauname įvairiausių - padėkų elektroniniais laiškais, žinučių, nuotraukų. Klientai taip pat parodo, kaip puošia šventinius stalus mūsų šakočiais, kaip jie atrodo gamtoje prie puodelio kavos“, - pasakojo pašnekovė.
Moteris sako pastebinti, kad klientai labiausiai vertina šakočių grožį ir kokybę. Anot jos, daugelis prašo išlaikyti senąjį receptą. Taip pat žmonės vertina išskirtinę šakočių išvaizdą: „Mūsų šakočiai išsiskiria ne tik skoniu, bet ir savo išvaizda. Pastebime, kad klientams patinka išskirtinai dideli mūsų šakočių ragai“.
Paklausta apie tai, kaip jos verslui sekasi dabar, Jolanta atskleidė, kad užsakymų skaičiumi tikrai nesiskundžia. Ypač šių padaugėja prieš šventes. Pasak jos, tuomet reikia neprastai paplušėti, kad visi klientai liktų patenkinti: „Kai pradėjome šią veiklą, manėme, kad tai tebus šventinis, proginis desertas, tačiau per visą savo darbo laiką stebime, kad šakočiai yra nuolat vartojamas ir tikrai lietuvių labai mėgstamas kepinys. Darbų turime nuolat. Tik Velykų arba Kalėdų proga darbai padvigubėja arba patrigubėja.“