Šakotis - šventinis kepinys, dažniausiai siejamas su linksmomis progomis. Jis leidžia pasikrauti teigiamos energijos ir atpalaiduoja. Tai tarsi kurortas po darbų mokykloje.
Artūro Čiurlionio pomėgis
Alytaus Vidzgirio progimnazijos direktorius Artūras Čiurlionis vienoje lietuviškų receptų knygoje perskaitė, kad iškepti šakotį gali ne kiekviena šeimininkė. Tai vyrą suintrigavo ir paskatino leistis į ne visai vyrišką iššūkį, kuris galiausiai tapo jo pomėgiu. Dabar kiekvienai svarbiai progai ar šventei jis ruošiasi rišdamasis prijuostę ir kibdamas į kelias valandas trunkantį darbą.
„Teisybę rašė toje knygoje - iškepti šakotį tikrai sunku. Tai išties sudėtingas kepinys. Sunkiausia padaryti ragelius. Tačiau tai daryti gali ne tik moterys, bet ir vyrai.
Jis pasakojo, kad šis pomėgis veikiausiai buvo užkoduotas dar vaikystėje, mat pono Artūro mama buvo paklausi kaimo gaspadinė, be kurios neapsieidavo nei vestuvės, nei laidotuvės. „Atsimenu namų palangės būdavo nukrautos keptais grybukais, kaštonais. Galbūt šie prisiminimai mane pastūmėjo į konditeriją“, - pasakojo A.
Šakočio kepimas jam - tarsi maždaug penkias valandas trunkantis ritualas, kuris atpalaiduoja, nuramina, sudėlioja mintis. Dabar nė vienos šventės, progos A. Čiurlionio neįsivaizduojamos be šio kepinio.
Unikalus receptas
A. Čiurlionio šakočiai - unikalaus skonio, o recepto ištakos siekia 1934-uosius. A. Čiurlionis jį gavo iš meistro pirkdamas pirmąjį šakočių kepimo aparatą. Tai ir buvo meistro močiutės užrašytas receptas.
„Šakotis - šventinis kepinys ir dažniausiai siejamas su linksmomis progomis. Tai leidžia man pasikrauti teigiamos energijos. Tai tarsi kurortas po darbų mokykloje.
Vyras juokiasi nė nežinantis, kaip jį susiranda žmonės, mat niekur nesireklamuoja, bet geriausia reklama - kai žodis keliauja iš lūpų į lūpas.
Be A. Čiurlionio šakočių turbūt jau neįsivaizduojamos ir pirties pramogos jo sodyboje. Jo pirtis - tradicinė, tačiau su įvairiais ritualais - aromaterapijomis, masažais, plakimu vantomis, kūno šveitimais. A. Čiurlionio pirties malonumais mėgaujasi draugai, pažįstami, giminaičiai ir šeimos nariai.
Šakočių kepimo edukacija
Įdomioje edukacinėje programoje, parodančioje, kaip kepamas šakotis, kuris laikomas tautiniu paveldu, dalyvavo Charkivo nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariai su šeimomis, gyvenantys VšĮ Daugų technologijos ir verslo mokykloje. Tikslas - sudaryti palankias sąlygas tautinio paveldo produkto (šakočio) kepimo tradicijų išsaugojimui, perėmimui ir populiarinimui.
Dalyviai supažindinti žiniomis apie šakotį rašytiniuose šaltiniuose, kaip senovėje buvo kepami šakočiai, kokie populiariausi kepimo būdai menami, kas dažniausiai kepdavo šakočius ir kodėl jų receptai buvo laikomi paslaptyje, kada į Lietuvą atkeliavo šakotis ir kas pirmieji jį pradėjo kepti mūsų šalyje, papasakota apie skirtingų pasaulio šalių šakočių analogus, jų gaminimo ypatumus, panašumus ir skirtumus su tradiciniu lietuvišku šakočiu. Sužinota, kodėl šakotis Lietuvoje tapo pagrindine vaišių stalo puošmena.
Ilonos Zapolskienės tradicijos
Už edukaciją dėkingi Ilonai Zapolskienei. Pati Ilona apie šakotį žino daug daugiau, nei galėtume papasakoti. Kaip ji sako: „Daugai Dzūkijos regione nuo seno garsėja šakočių kepimu. Juos užsisakydavo žmonės iš įvairių miestų ir miestelių vestuvėms, krikštynoms ar kitoms didesnėms progoms. Tai aukštas, šakotas, tuščiaviduris, primenantis eglę konditerijos kepinys“.
Ilona būdama ketverių jau matė kaip šiuo amatu užsiima jos mama Genovaitė Zapolskienė. „Kadangi šakočius kepti vienam yra sudėtinga, pritrūksta daugiau rankų, nes ir varvinti tešlą, ir sukti volą rankomis reikia, tad paaugus jau padėdavau mamai“.
Ilonai teko ypatinga pareiga perimti šakočio kepimo tradicijas iš mamos ir naudoti gaminimo receptą, kurį paveldėjo iš ankstesnių kartų jos mama Genovaitė. Kaip sako Ilona: „Klaidų būti negali, šakočio receptūra nekito daugiau nei visą šimtmetį, toks palikimas, kitaip ir nemokėčiau“.
Ilona, padedant šeimos nariams, labai dažnai šiuo gardėsiu vaišina draugus ne tik Lietuvoje, bet jo ragavo gyvenantys ir Anglijoje, Norvegijoje, Gruzijoje.
Parodomasis šakočio kepimas nepaliko abejingų, nes vyko ne tik saldi pramoga, bet ir galimybė įgyti naujų žinių apie Lietuvos kulinarinį paveldą. Šakočio kepimo edukacinė programa patiko visiems jos dalyviams, be to, gerokai praplėtė žinias apie lietuvių tautinį kulinarinį paveldą. Labai smagu buvo patiems pabandyti kepti šį skanėstą!
"Tradicija" Pakruojyje
Lankantis Pakruojyje, galima aplankyti šeimos verslą "Tradicija", kuris prasidėjo nuo promočiutės šakočio recepto. Tradicija gyvuoja jau kone 3 metus, per tą laiką šeimininkai jau papildė savo asortimentą.
Smaližiai gali gardžiuotis šakočiais, senoviškais sviestiniais sausainiais, tinginiu iš šakočio gabaliukų su įvairiais priedais, tokiais kaip pistacijos ir zefyrai. Asortimente ne tik tradiciniai lietuviški desertai, o taip pat ir burnoje tirpstančios prancūziškos kanelės. Dalyvausite šakočio kepimo edukacinėje programoje. Edukacijos metu turėsite galimybę įsitraukti ir prisidėti prie šakočio kepimo proceso. Po kepimo, keliausite į skonių kelionę, degustuosite Tradicijos asortimentą. Žinoma, mėgaudamiesi kvapnios arbatos ar kavos puodeliu. Pasibaigus programai šeimininkai išlydės svečius įteikdami po saldžią dovanelę.
Žyginto Senūtos šakočiai
Žinia apie skanius šakočius išplito be reklaminių akcijų - žmonės, paragavę Senūtų keptų šakočių, skanią žinią perduodavo vieni kitiems, tad dabar į „Žygindrą“ užsuka ir pravažiuojantys pro Butrimonis, ir specialiai šiuo tikslu atvykstantys pirkėjai.
„Kiek iškepame, parduodame iš namų, nereikia nei į muges važiuoti, nei turguje stovėti. Šakočių „Žygindroje“ galima nusipirkti kasdien, jei atsitinka taip, kad šeimininkų nebūna namuose, į pagalbą atskuba netoliese gyvenantys sutuoktinių tėvai.
Abu sutuoktiniai gimė ir užaugo Butrimonyse, čia ir nusprendė susikurti šeimos židinį. Kad šakočius kepti pradėjo profesionalus virėjas Žygintas, pokyliams maistą savarankiškai ruošdavęs nuo 17 metų, o pastaruoju metu, be šeimos verslo, dar dirbantis ir virėju bei vadovaujantis pamainai restorane „Dzūkijos dvaras“, lyg ir nieko keisto.
Iš pradžių Žygintas kepė šakočius, o Indrė stebėjo jo darbą, tačiau atėjo laikas, kai reikėjo pradėti kepti ir jai, nes vyras, grįžęs po darbo, jau neturėdavo jėgų kepimui, ypač prieššventiniu laikotarpiu. „Viena pagrindinių paskatų kepti šakočius buvo tai, kad žmonai nereikėtų eiti į darbą.
Kitas stimulas, pastūmėjęs šakočių link, buvo noras susipažinti su jų kepimo technologija ir perprasti kepimo paslaptis. Anot Žyginto, jam pavyko ne tik todėl, kad atsakingai žiūri į užsibrėžtą tikslą, bet ir todėl, kad būna įsitikinęs, jog negali nepavykti.
Vienas šakotis su tešlos paruošimu kepamas maždaug tris valandas. Pirmiausia dviem užpylimais iškepamas kelmas, o trečiuoju pradedami formuoti spygliai. Užpylimų būna tiek, kad susiformuotų gražūs spygliai, kurių ilgis labai priklauso nuo sukimo greičio. Paskui dar 6-8 valandas turi pabūti ant volo, kad atauštų ir sutvirtėtų.
„Dvi valandas negali pasitraukti nuo šakočio, nes kartais, kad sėkmingas kepimas virstų nesėkmingu, užtenka ir pusės minutės. Didžiausias Senūtų iškeptas šakotis svėrė 4,5 kg ir buvo 60 cm aukščio.
„Mėgstame bendrauti, todėl neskubančiam pirkėjui pasiūlome mūsų kieme išgerti kavos ar arbatos, pasikalbėti ir nors trumpam atitrūkti nuo kasdienybės rutinos. Ši verslo dalis, bendravimas su pirkėjais, mums pati maloniausia. Ateityje Senūtai planuoja rengti ir edukacijas, tik kiek kitokias nei įprasta.
A. „Ji vis kepdavo - tai pyragėlius, tai grybukus, kurių neduodavo paragauti, nors labai norėdavau, būdamas mažas varvindavau seilę. Atsimenu, jų būdavo pilna ant palangės pridėta. Kepti jis pradėjo, tik ne grybukus, o šakočius. Be to, A. Čiurlionis anksčiau dirbo istorijos mokytoju, tad į jo rankas pateko knyga apie šio paslaptingo kepinio istoriją.
„Šakotis vienas iš prabangesnių skanumynų, jis neįprastas, o man, kaip istorikui, jis susijęs ir su legendomis. Galbūt Barbora Radvilaitė, kai paprašė Juozuko iškepti neįprastą kepinį, jis iškepė jai šakotį, tad ji jį apdovanojo. Vieni mano, kad žemėmis ir geresnėmis sąlygomis, kiti sako, kad jis norėjo vesti merginą ir paprašė Barboros papuošalų - ji juos padovanojo ir dalyvavo vestuvėse.
„Taip ir pradėjome, apie pora dešimčių nepavyko, pavalgė žuvytės, katytės, šuniukai, paskui pajudėjo ledai į priekį. Jis skaičiuoja, kad kartais vien kiaušinių prireikia ir tūkstančio, ir dviejų, o jų tik įmušti nepakanka - reikia atskirti trynius nuo baltymų. Bet kiekvienas sluoksnis svarbus, nes prapjovus šakotį sluoksniai matosi kaip medžio rievės, ne veltui jis vokiškai vadinamas Baumkuchen - kiekvienas užpylimas yra pastebimas. Tad sėdi prie volo kaip prie namų židinio, šnekučiuojiesi su žmonėmis ir kas keturias-penkias minutes vis pili naują sluoksnį“, - pasakojo A.
„Kažkas sėdi prie upelio, kažkas į ugnį žiūrėdamas nurimsta, o aš - žiūrėdamas į šakotį, kaip jis auga, didėja, atsiranda rageliai - tai kažkoks stebuklas!“ - nedvejodamas sako A.
Dabar iškepti šakotį išties nepigu - pašnekovas sako, kad 2019-aisiais 10 naminių kiaušinių pirkdavo po 80 centų, o dabar už tokį patį kiekį moka 2,5 euro. Reikia ir ne vieno kilogramo sviesto, tad išlaidų susideda daug. „Tai brangus malonumas, bet neatsiginu norinčių (juokiasi). Ir visada norisi, kad atrodytų estetiškai, gražiai, padėtas ant stalo papuoštų šventę, nes tai yra gabalėlis džiaugsmo, nuostaba vaikams ir tikra lietuviška tradicija. Savo gamintų šakočių A.