Šakotis - konditerijos kepinys ir tradicinis lietuvių desertinis patiekalas, kuris gaminamas plonais sluoksniais užpilant tešlą. Šis spygliuotas gražuolis yra laikomas lietuvių kulinarijos istorijos dalimi, apsukrių namų šeimininkių, vestuvių gaspadynių ir amatininkų meistriškumo simbolis.
Šakočio Istorija ir Kilmė
Pirmoji knyga, kurioje minimas šakotis (Baumkuchen) ir pateikiamas jo receptas, buvo parašyta 1581 metais ir vadinosi „Ein new Kochbuch”. Manoma, kad į Lietuvą šakotis atkeliavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ir kepamas vienuolynuose. Šis plačiai po šalį paplitęs desertas greičiausiai perimtas iš vokiečių tautos.
Kartais jis yra dar vadinamas šnekamojoje kalboje gan paplitusiu pavadinimu - Bankuchenu (vok. Baumkuchen). Šis bankucheno pavadinimas yra kilęs iš vokiško desertinio patiekalo pavadinimo Baumkuchen, kuris veikiausiai ir buvo šakočio pirmtakas ir konditerinio amato meistrų įkvėpėjas.
Slapta ar vieša paslaptis, bet lietuviškas tautinis šakotis greičiausiai yra vokiečių gaminamo žinomo patiekalo atmaina. Tai normalu ir net labai smagu, kad iš kaimynų perimame geriausias konditerines mintis ir skonius. Tokį pat konditerinės kultūros eksportą ir patys teikiame bei džiaugiamės, kai mūsų tautinis patiekalas prigyja ar yra mėgstamas kitose šalyse.
Šakočio Gamybos Technologija
Pirmiausia su cukrumi sumaišomas sviestas ( „iš bėdos” gali būti ir margarinas), bet mes akcentuojame sviestą. Po to dedami miltai, kiaušiniai, grietinė ir viskas išplakama. Ją reikia pilti kepimo krosnyje su besisukančiu pagrindu arba ant specialiai tam paruošto iešmo. Ant ankstesnio jau iškepusio sluoksnio uždedamas plonas sluoksnis tešlos, kuri sukant iešmą kepama, kol įgyja būdingą auksinį atspalvį. Tuomet vėl uždedamas sluoksnis tešlos ir vėl kepama ir taip šis šakočio gamybos ciklas kartojamas tol, kol šakotis pasidaro norimo dydžio ir skersmens.
Taip atsiranda šakočio rievės, kaip tikrame medyje. Tešla yra veikiama krosnies skleidžiamos aukštos temperatūros ir sustingsta. Šakočiai gaminami iš tradicinių produktų pagal tradicinę technologiją - trapieji šakočiai. Trapieji šakočiai yra tokie, kurių kiaušinių gamybai įdedama dar daugiau, nei įprastai.
Šakočio Reikšmė Lietuvoje
Galima sakyti, kad tai vestuvinė puošmena ir skanėstas, nes Lietuvoje tai yra vienas dažniausių vestuvėms ruošiamų desertų. Šakotis, kaip kibinai, koldūnai ar cepelinai, jau nuo senų laikų yra neatsiejamas lietuvių šventinio stalo gardėsis. Šis desertas - unikalus lietuvių tautos pasiekimas ir paveldo produktas.
Galima viską pakeisti, bent akimirkai sugrįžti į vaikystę, o ant šventinio stalo padėti įprastą ar pagal Jūsų pageidavimus puoštą šakotą natūralų vaikystės prisiminimų skonio gražuolį.
Šakočio Formos ir Variacijos
Lietuvoje šakotis panašus į medį su daug šakų. Šakotis, kaip desertinis patiekalas, savo forma yra panašus į eglę, o jo sustingusios tešlos spygliai primena šakas. Pagal šalis ir regionus gali skirtis šių skanėstų išvaizda. Lietuviai net nedvejodami šakotį priskiria nacionalinei virtuvei.
Paprastai šakočiai būna cilindro formos. Cilindro forma iš dalies nusako ir gamintojo meistriškumo lygį, nes tokiam šakočiui pagaminti reikalingos specialios priemonės, bet yra žinomas ir paprastesnis šakočio variantas, kuomet sluoksniai gaunami horizontalūs ir plokšti. Toks pyragas įprastai vadinamas plokščiuoju šakočiu.
Šakočių Muziejus Druskininkuose
Druskininkai siūlo platų pasirinkimą išrankiausiems gurmanams: nuo Vakarų Europos kulinarijos klasikos, Artimųjų Rytų egzotikos iki tradicinių lietuviškos virtuvės patiekalų. Be abejo, kulinariniai Druskininkų maršrutai neįsivaizduojami ir be lietuvišku tortu tituluojamo šakočio.
Turint omeny šakočių populiarumą Lietuvoje, greičiausiai nenustebsite sužinoję, kad čia įsikūręs ir pirmasis bei vienintelis pasaulyje šiam gardėsiui skirtas restoranas-muziejus, kuriame, vos įžengus pro duris, jus pasitiks Gineso rekordininkas - net 3,72 metrų aukščio ir 86 kg svorio šakotis.
2015 m. įrengtame muziejuje eksponuojamos tiek senovinės, XV a. siekiančios, tiek modernios su šakočių gamyba susijusios priemonės: sviestamušės, pieno separatoriai, javų sietai, pjautuvai ir spragilai, grūdų kuliamosios, įvairių paukščių kiaušiniai, trynio atskirtuvai, tešlos maišyklės, įvairių laikmečių krosnys, senoviniai medsukiai ir dar daugiau.
Nemažai dėmesio skiriama ir lietuviško šakočio analogams užsienio šalyse (Vengrijoje, Švedijoje, Japonijoje, Lenkijoje ir kitur) - apie jų skirtumus ir panašumus sužinosite iš anksto užsisakę edukacinę programą „Parodomasis šakočio kepimas“.
Anot ekspozicijos įkūrėjo Romualdo Spulio, „ne gintaras yra tikrasis mūsų auksas, o šakotis“.
Rekordinis Šakotis
Gegužės 22 d. Druskininkų verslininkų ir vietos valdžios iniciatyva 3,7 m. aukščio šakotis buvo kepamas tradiciniu būdu: rankomis sukant didžiulį veleną degant tikrai malkų liepsnai.
Kaip teigia idėją įgyvendinusios bendrovės„Romnesa“ vadovas Romualdas Spulis, „Nei vestuvės, nei krikštynos mūsų šalyje neįsivaizduojamos be tradicinio šakočio. Tai - daugiau nei desertas. Tai - sunkiausias, aukščiausias ir storiausias šakotis Lietuvoje.
Milžiniško saldaus bokšto šakočio kepimas yra itin sudėtingas ir atsakingas darbas, dėl menkiausios klaidos rekordinis pyragas gali tiesiog subyrėti.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas sakė, kad bendrovės „Romnesa“ sumanymas yra puikus kaimo turizmo verslo pavyzdys, kaip kūrybiškai populiarinti mūsų tautinį kulinarinį paveldą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“.
Šakočiai Pasaulyje
Šakočiai - ne tik tradicinis lietuviškas kepinys. Jau kalbėjome apie bankuchenus Vokietijoje, bet pasidairę po pasaulį, pamatysime, kad į šakočius panašius kepinius kepa ir kitose šalyse ir nebūtinai Europoje.
Galime išskirti Japoniją, Švediją, Portugaliją, Vengriją, Rumuniją, Baltarusiją, Lenkiją, Latviją. Nuo tradicinio lietuviško šakočio lenkiškas ir vokiškas skiriasi tik savo forma, o kepimo procesai yra labai panašūs. Vokiškas gali būti visai be spyglių, o lenkiškasis greičiausiai neturės tokių smulkių spyglių kaip lietuviškas.