Kaligrafija - Rytų tapyba yra unikali meno forma, kuri sujungia estetiką ir rašymo meną. Ši kategorija apima subtilius ir elegantiškus kūrinius, įkvėptus Rytų kultūros tradicijų, kuriose kaligrafija pasiekia aukščiausią meistriškumo lygį. Kiekvienas paveikslas pasakoja savo istoriją, perteikdamas ne tik tekstą, bet ir...
Kuršių nerijoje gyvenimą kurianti profesionali keramikė Indrė Dikavičiūtė neapsiriboja tradicinėmis medžiagomis ir formomis. Kaip teigia pati menininkė, įkvėpimas jai kyla iš supančios gamtos: nerijos miškų, vandenų ir smėlynų, todėl kiekvienas jos darbas - vienetinis.
Šie KNNP produkto ženklu sertifikuoti keramikės darbai - tai tradicinių keramikos molio masių maišytų su pamary rinktu ypatingais mineralais ir nerijos istorija praturtintu mergeliu dirbiniai. Iš šių puodelių gerdami rytinę kavą ar arbatą - visuomet būsite arčiau mylimos Kuršių nerijos.
Panevėžiečių Arūno ir Snieguolės Revotų namai pilni kavos aromato todėl, kad čia susidarę visi kavos tirščiai tampa paveikslais, atliktais originalia, kantriai tobulinta technika. Vieno stiprios kavos puodelio tirščių užtenka vienam paveikslui sukurti.
Sumaišęs tirščius su cukrumi ir praskiedęs vandeniu, menininkas skalsiu sluoksniu tepa masę ant popieriaus lapo ir palieka džiūti. Nereikia nei klijų, nei lako. Vėliau šį sukietėjusį paviršių A. Revotas raižo, išgaudamas reljefiškus raštus, padiktuotus vaizduotės.
„Nesėkmė tapo sėkme, nes viskas prasidėjo nuo išvirtusio kavos puoduko. Netyčia sulietas popieriaus lapas atvėrė kelią į saviraišką. Arūnas tokiu principu piešia vienintelis Lietuvoje, o gal ir pasaulyje“, - sekmadienio laidoje ištars Snieguolė Revotienė. Ji - menininko balsas parodose.
Kasmet sąvartynus visame pasaulyje papildo apie 2 milijonai tonų kavos tirščių, nes vos 7 procentai visų tokio tipo atliekų yra panaudojama pakartotinai.
„Mes nei vieno kavos puoduko neišpilame lauk, sunaudojame viską. Sukame tirščius vartojimo rate po kelis kartus, įkvėpdami kurti ir kitus bei pripildydami savo gyvenimą puikaus aromato“, - džiaugiasi S. Revotienė.
Robertas Strazdas gim. Vilniuje 1969 m. kovo 25 d. Šiuo metu gyvena Vilniuje. Savamokslis. Tautodailininkų sąjungos narys. Nuo 2016 metų - meno kūrėjas oficialiai.
Autorius apie savo kūrybą: "Parodos visokios ten, plenerai , simpoziumai visokie....Kūryba - be kančios."
Pirmas dalykas, kuris krenta į akis žvelgiant į Strazdo kūrybą - įvairovė. Tai ir tapyba, piešiniai, keramika, medžio ar akmens skulptūra, grafika. Dar norėčiau paminėti lėlių teatro vaidinimus bei taikomojo meno dirbinius - antkapinius paminklus, židinius, baldus.
Kas tai bebūtų, žvelgiant į autoriaus sukurtus darbus neapleidžia mintis, kad jie visi „gimė“ lengvai , be jokių kūrybinių kančių. Beje, ir pats autorius tai pabrėžia: „Man kurti yra palaiminga būsena, kaip gaivus pavasarinis lietus ar grietininių ledų valgymas karštą vasaros dieną obels paunksmėje. Jei būna sunku - einu melstis , bet niekad neįprasminu savo marazmo medžiagoje.“
Kartais juokais (o iš tikrųjų visai ne) šį autorių pristatau kaip „psichologinio portreto“ meistrą , tik dažnai tas „psichologinis portretas“ yra už kadro t. y. pats žiūrovas. Bet tai daugiau liečia jo piešinius bei tapybos darbus.
Į meno pasaulį R. Strazdas atėjo per lipdybą. Dar pačioje jaunystėje, lankydamas keramikos būrelį, susipažino su plastikos subtilybėmis ir jau tris dešimtmečius neapleidžia šios srities. Ypač didelį dėmesį skiria tradicijos puoselėjimui - yra sertifikuotas raugo keramikos meistras.
Nuostabūs yra lipdyti personažai, kurių kolekciją autorius kuria jau gerą dešimtmetį - tai įvairių profesijų atstovai, kaip antai bilietų kontrolierė Zina, ar medkirtys Marekas. Žiūrėdamas į juos matai, kad viskas - ir charakteriai, ir būdinga povyza yra jautriai pastebėta, išjausta ir subtiliai pateikta medžiagoje - Zina bilietėlius tiktai čik čik...
Kas dėl piešinių, manau nėra prasmės juos kaip nors skirstyti (ar tai būtų pastelės, ar darbai, paišyti anglimi, ar monotipijos). Juos vienija bendras bruožas - siužeto paprastumas, linijos lengvumas. Dažnai kūrėjams tenka susidurti su didele bėda, kai išmoktas akademinio piešimo būdas kiša koją asmeninio braižo paieškai.
Šiam autoriui pasisekė: jam nereikėjo „pamiršti“ išmokto braižo - jis jo per kelias pamokas pas geriausius piešėjus mokytojus taip ir neišmoko. Susipažino su esminiais estetiniais principais ir tiek. Tai čia ir būtų atsakymas iš kur tas perduodamo vaizdo betarpiškumas, linijos šviežumas.
Su spalva dar įdomiau: teoriškai žinome, kad kai kurios spalvos tarpusavyje na kaip ir nedera, bet tai tik teoriškai. Žiūriu į kai kuriuos Strazdo pastelės darbus ir protas nesuvokia - taip negali būti, bet yra. Ir jokio estetinio diskomforto, atvirkščiai. Disonansas puikiai padeda perteikti nuotaiką bei mintį.
O mintys dažniausiai apie meilę, apie žmogų ir situacijas, į kurias jis papuola. Strazdas nepaišo peizažų - jam tai neįdomu. Kaip pats autorius sako, „geriau negu yra natūroj nepadarysi - tai kam kankintis?“ O vidurio amžiaus krizės ištikto vyro, nusivylusio visomis pasaulio moterimis, būseną keliais kreidelės brūkštelėjimais perteikti - prašau. Čia daug smagiau... ir graudu, ir kažkaip sarmata, ir nėr kaip mamai prisipažinti, ir paveikslas. Štai jums ir meistro ranka - kelios linijos, keli pustoniai ir situacija kaip ant delno.
Na ir dar negaliu nepaminėti skulptūros, kuri, matyt, yra pati stipriausia Strazdo kūrybos sritis. Daugiausia tai medžio skulptūra. Ir vėl tradicija. Tik šiuo atveju ne užsikonservavusi, o gyva, besivystanti ir teikianti daug vilčių ateičiai.
Tik žvilgtelėjęs į Strazdo skulptūrą iš karto matai - Lietuva. Artima. Pradedant nedideliais kameriniais darbeliais, baigiant monumentaliu istorinių datų ar iškilių asmenybių įamžinimu.
Nesvarbu ką meistras bedarytų, visur jaučiasi asmeninė atsakomybė už paleistą į pasaulį kūrinį nesidangstant aplinkybių sutapimu.
Baigdama noriu pasakyti štai ką - Robertas Strazdas vienas iš geriausių šio laikmečio kūrėjų, turintis su niekuo nesumaišomą braižą ir didelę Dievo dovaną, kuria naudojasi teisingai, dorai ir atsakingai.
Birželio 11 d. sostinės baldų salone „Vadasiga“ „AP galerija“ rengia penktąją parodą iš ciklo „Susitikimai su dailininkais“. Šį kartą bus eksponuojama 15 tapytojo Svajūno Armono darbų. Šia proga - pokalbis su menininku.
Svajūnai, iš kur į jūsų mintis ateina kūrybiniai impulsai? Visaip būna. Kartais įkvepia spektaklis, kinas, kitų menininkų darbai. Bet, kaip sakydavo Jonas Švažas, reikalingas įspūdžio šviežumas. Jeigu jo nespėji išnaudoti, suvoktas dalykas ar emocija atšąla. Kartais užkabinta idėja gali būti išplėtota kaip ciklas, todėl gimsta ne vienas, o daug darbų.
Pavyzdžiui, mano darbų ciklas „Juodosios gulbės sapnas“ - didelis. Gaila, tačiau ne kiekviena tema išplėtojama į ciklą. Mano charakteris lemia vis naujų idėjų tėkmę, vienos nespėju įgyvendinti, jau skuba kita.
Atsakydamas į jūsų klausimus, atlieku tam tikrą savianalizę, bet galiu pasakyti, kad paprastai nefilosofuoju, o dirbu. Nesu iš tų kūrėjų, prie kurio darbų turėtų būti aprašai, kad juos suprastum. Aš gilinuosi į plastikos problemas - man svarbu koloritas, kompozicija, piešinys.
Nepavykęs darbas nėra nesėkmė ar tragedija, tai tik patirtis. Būna, kad darbas stovi ant molberto ir jauti, kad esi aklavietėje, išsisėmęs. Bet tą darbą po kelių dienų ar mėnesių, gal metų gali užbaigti praregėjęs. Nebijau savo darbų nuolat taisyti. Man eskizai reikalingi tik suvokti idėją, kūrinio struktūrą, pagrindinius akcentus.
Apie tai man pakužda intuicija, racionalumas ir - patirtis. Matau, kada paveikslas jau skamba, o plastiniai dalykai darbe yra išspręsti. Aš egoistas - kuriu paveikslus pirmiausia sau, jie turi patikti man. Jeigu jis manęs nedžiugina, tai joks komplimentas manęs neįtikins, kad paveikslas yra geras, ir, jeigu reikia, aš jį tobulinsiu be galo.
Pastebėjau tokį dėsningumą, į dirbtuves užsukęs pirkėjas būtinai įsigis tą darbą, kuris yra pavykęs. Tikriausiai tobulumo pojūtis yra universalus. Todėl toks svarbus kūrėjo ir žiūrovo santykis, jų bendravimas. Aš jau esu profesionalas, todėl man amatas - labai svarbu.
Kad nutapytum gerą paveikslą, reikia padirbėti nemažiau, kaip savo darbą išmanančiam batsiuviui ar geram statybininkui. Ir man kartais būna baltos drobės baimė, bet susikaupiu ir dirbu, o tada prabunda ir azartas. Nesu labai ankstyvas, išgeriu rytinę kavą, nuteikiu mintis ir einu į kovą prie molberto, o po 4-5 valandų darbo jaučiuosi emociškai išsikrovęs, bet patenkintas.
Tik šiuo metu darau sąmoningą pertrauką. Jaučiu, kad tai laikas, kai turiu tarsi primiršti savo įgūdžius, atsikratyti įgytų klišių ir šablonų. Tapote beveik keturis dešimtmečius. Save galiu vadinti sūnumi paklydėliu. Sąžinė graužia, kad buvo metas, kai kasdien rankose nelaikiau teptuko. Talentas, kurį davė Aukščiausiasis, nebuvo išnaudojamas pagal paskirtį, kol aš ieškojau kitų, kaip dabar suprantu, tuščių dalykų. Todėl jau daug metų visus kitus nereikšmingus reikalus patraukiau į šoną ir jausdamas „atgailą“ tik tapau.
Ilga kalba apie tai, kur aš nuklydau, bet ten tikrai nieko gero neradau, teko nusivilti žmonėmis, jų poelgiais. Manau, kad Dievas baudžia, jeigu lendi ne į savo daržą didesnių obuolių, saldesnių morkų. Tokia gyvenimiška pamoka mane parginė atgal į menininko sodus, į savo laukus.
Esate minėjęs apie paveikslus, kuriuos kuriate ilgai, vis prie jų grįžtate, papildote, taisote. Kartais gimsta vienas paveikslas, kartais ciklas. Kartais prie paveikslo dirbu ne vienus metus. Mano ciklai plėtojami ilgai, jeigu pasiseka sukurti pavykusių darbų branduolį, nuo jo tarsi gijos tįsta naujos idėjos, temos.
Juodosios gulbės temą esu išplėtojęs labai plačiai, tai mano kūrybos etalonu tapęs paveikslų ciklas. Jūsų drobėse netrūksta figūrinių kompozicijų, nemažai siužetų yra susiję su mitologija, istorija. Aš mėgstu ir moku piešti, nuosekliai ieškau savitos išraiškos. Piešinys mano kūryboje - toks pats svarbus, kaip ir spalva, kompozicija ir kiti tapybos elementai.
Piešinys - tarsi pirmas smuikas orkestre, jis yra neatskiriama kūrinio siužeto dalis. Be piešinio sunku įsivaizduoti, kaip aš galėčiau interpretuoti istoriją, mitologiją, kurti figūrines kompozicijas ir t.t. Mitologija, istorija yra žmonijos intelektinė patirtis, neišrasi nieko naujo, tik kitaip pasakysi tą patį.
Reikia bent šiek tiek išmanyti istoriją, įvykius, tada interpretuoji, cituoji vaizdais. Net didžiausios fantazijos paremtos tikrais dalykais, realybės atspindžiais. Jūsų kūryboje vyrauja moters tema. Ar personažai ir idėjos kyla iš realybės ar labiau vidinėse fantazijose? Gal menas jums (ir paveikslų žiūrovams) padeda geriau pažinti moteris?
Savo paveiksluose aš atpažįstu drauges, mylimąsias, pažįstamas ir nepažįstamąsias… „Pasisavinu“ jų bruožus, kūno formas, aksesuarų detales, improvizuoju. Stengiuosi pastebėti tai, ko gal kiti nepastebėjo, tačiau jos mane nuolat įkvepia. Savo kūriniuose nepalieku vietos pornografijai ar gašlumui. Nemėgstu vulgarumo šiuo klausimu.
Moterį šiek tiek idealizuoju, man ji yra šventa. Moterų įtaka vyrams yra didžiulė, natūrali, prigimtinė - pačios to nesuvokdamas ar suvokdamos, jos valdo karalius ir eilinius žmogelius. Jeigu atsakytum į klausimą, kas yra moteris, būtum vertas Nobelio premijos. Nemažai vietos jūsų kūryboje skirta Vilniui.
Tapyti atpažįstamą, didelį miestą nėra lengva. Vilnius mane žavi savo rimtumu, istorijos turtingumu, nepakartojamu stiliumi ir dvasingumu, todėl negaliu atsisakyti pagundos jį, kaip ir moteris, vaizduoti savo drobėse. Improvizuoju miestą rodydamas ne kaip fotografijos kopiją, o ieškau pagrindinių miesto kodų, kurie slepiasi Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Jonų, Šv. Kazimiero bažnyčių bokštuose, senamiesčio ritmuose.
Spalvinė simfonija jūsų kūryboje yra labai individuali, nemažai darbų vyrauja sodrios, tamsios spalvos. Tamsiose spalvose aš ieškau šviesos, lyrikos, spalvinio skaidrumo. Romualdas Ozolas, žiūrėdamas mano „Juodosios gulbės ciklą“, yra pasakęs, kad mūsų matomas pasaulis, palyginti su tamsiąja materija, yra tik mažoji dalis mus supančios Visatos, ir kad juodoji energija yra stabilizuojanti mūsų matomą pasaulį, todėl ir mano paveiksluose tamsūs tonai nėra negatyvūs, o priešingai - iš jų sklindanti energetika pripildo paveikslą šviesos.
Esate vienas iš dailininkų grupės „Individualistai“ įkūrėjų 1993 metais. Prisiminkite, kas tapo impulsu tokiai grupei atsirasti. Dvidešimtmečio proga išleidome knygą „20 metų individualistams“, surengėme didelę bendrą parodą Vilniaus rotušėje. Nuo ko viskas prasidėjo?
Idėja sukurti grupę anuomet pasidalijau su savo mokytoju Aloyzu Stasiulevičiumi, daug kalbėjomės, svarstėme, norėjome, kad susiburtų lietuviškosios mokyklos menininkų grupė, galinti parodyti aukštą meninį lygį, ir susibūrėme, o per ilgą laiką nesikuklindami galime pasakyti, kad tapome kultūros reiškiniu. Grupės idėjiniais lyderiais ir vadovais buvome mes su Aloyzu Stasiulevičiumi, paskutinius devynerius metus grupei vadovavau aš, o nuo praėjusių metų - Algimantas Stanislovas Kliauga.