Lietuviška virtuvė keitėsi ir formavosi veikiama įvairių istorinių aplinkybių. Nacionalinis kulinarinis paveldas yra išaugęs iš etninės aplinkos, susimaišęs su visos Europos krikščioniškąja tradicija, dėl istorinių aplinkybių patyręs kitų tautų kultūrinį poveikį.
Kulinarinio paveldo sluoksniai
Kiekvienos šalies virtuvę sudaro du sluoksniai: vietinis ir importuoti produktai, kitaip tariant, užsienio įtakos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visada buvo atvira ir tolerantiška valstybė, priimanti idėjas iš kitų kraštų. Didieji miestai, kaimyninės tautos ir kultūros, skirtingos religijos, žmonių migracija taip pat formavo kulinarinį paveldą.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, kulinarinio paveldo tyrinėtojas dr. Rimvydas Laužikas lietuvių valstiečių patiekalus įvardija kaip tradicinę virtuvę. Tačiau pažymi, kad tikrasis kulinarinis paveldas yra saugomas ne tik kaimuose.
Įtaka iš kitų šalių
Lietuva yra ta šiauriausia erdvė, kurioje labai didelę įtaką turėjo Viduržemio jūros virtuvė. Tai įvairūs patiekalai, Renesanso epochoje atkeliavę iš bizantinės kultūros, pasiskolinti iš totorių ar karalienės Bonos Sforcos atnešti iš Italijos. Itališkos virtuvės įtaka - daugiausia miltiniai patiekalai, taip pat ir desertai, pradedami kepti tortai. Ryšiai su Šventąja Romos imperija į lietuvišką racioną pridėjo daug daržovių.
Žemaitijos, buvusios tarp dviejų vokiškų erdvių - Livonijos ir Mažosios Lietuvos - virtuvei įtaką darė vokiška kultūra. Didžkukuliai yra ganėtinai naujas patiekalas, greičiausiai atkeliavęs iš Šiaurės Vokietijos kartu su Lietuvos žydais, aškenaziais ir išplitę kaime, jų valdomose karčemose.
Socialiniai sluoksniai ir maisto pasirinkimas
Importiniai produktai taip pat vertintini kaip skirtingų socialinių sluoksnių rodiklis. Pavyzdžiui, XVIII a. vyno vartojimas skyrė valstietį nuo bajoro. Diduomenę nuo bajorų skyrė šampanas. Nagrinėjant istoriją pastebima bendra tendencija: senesnė XV-XVI a. didikų virtuvė buvo paprastesnė, o XVIII-XIX a. ji tampa prašmatnesnė, ypač dėl prancūzų įtakos.
Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu - čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. XXI a. karta ir gyvena visai kitaip - nedirba daug sunkių fizinių darbų.
Maisto produktų dominavimas virtuvėje labai priklausė ir nuo žemės derlingumo. Vietinės virtuvės produktų turtingumo skalėje svarbiausia yra mėsa, antrieji pagal vertę - pieno, tretieji - grūdų produktai, paskutinėje pakopoje yra tai, kas auga ir gyvena gamtoje - grybai, uogos, žuvys. Lietuvių mitybos režimas praeityje labai priklausė nuo sezono, kai įvairiais metų laikais buvo vartojami skirtingi maisto produktai. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą - pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų.
Žemaitijos Kulinarinis Paveldas
Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija neįsivaizduojama be kastinio su virtomis neluptomis bulvėmis. Žemaičiai - košių valgymo pirmūnai. Populiarus gėrimas Žemaitijoje - gira. Kulinarijos specialistai priskaičiuoja net 100 giros receptų. Jos darytos ne tik iš javų salyklo, duonos, burokų, bet ir iš pieno, medaus, vaisių, uogų, žiedlapių, pumpurų, pyragų, sėklų ir net iš kadagio uogų.
Žemaitijos kulinarinio paveldo patiekalų - kastinio, cibulynės, spirgynės - gaminimo tradicija tebėra aktyviai praktikuojama ir saugoma Kretingos rajono Nasrėnų, Šalyno, Tintelių kaimuose. Senąją gaminimo tradiciją saugo ir perduoda jaunimui Nasrėnų kaimo gyventoja Regina Simonaitienė. Su žemaitiško kastinio sukimo tradicija Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojus ir svečius supažindina Violeta Čėsnienė.
Tautinio paveldo sertifikatai
Natūralią ruginę juodą duoną įmonėje „Kartenos naminė duona“ Kiauleikiuose kartu su vyru Dariumi Gaučiumi kepanti Asta Gaučienė žinias apie duonos maišymą, minkymą ir kepimą perėmė iš Dariaus mamos. Per beveik tris dešimtmečius naminės duonos receptas nepakito - kepama pagal senąsias tradicijas. Juoda ruginė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu, kuris suteiktas ir dar trims UAB „Kartenos naminė duona“ gaminiams: juodai ruginei duonai su lašinukais, pyragui be razinų ir baltai duonai.
1996 m. Salantuose nuosavą kepyklą „Salantų pyragas“ atidarė verslininkė, maisto technologė Rūta Šiaulienė. Jos pagal ypatingą atkurtą ir išlaikytą receptūrą kepamas mielinis Salantų pyragas įvertintas tautinio paveldo sertifikatu.
Saldainiai ir kava: tradicijos tęstinumas
Kretingos dvaro vandens malūne, priklausančiame Kretingos muziejaus kompleksui, Justė Norvaišaitė įkūrė saldainių dirbtuves-kavinę „Dvaro saldaininė“. Kartu su vyru Luku ir edukatore rankų darbo senovinius saldainius gaminanti ir juos pasigaminti edukacijose išmokanti J. Norvaišaitė yra ketvirtos kartos saldainių gamintoja: per mamą ir senelę ją pasiekė dar prosenelės gamintų saldėsių receptas. Prisimindami ir lankytojams primindami istoriją „Dvaro saldaininės“ įkūrėjai pagal XVIII a. dienoraščiuose rastą grafienės Sofijos Tiškevičienės receptą gamina autentišką grafienės šokoladą su kava ir cikorija.
Norėdami išsaugoti šeimos tradiciją, kretingiškiai Daiva Malakauskienė kartu su vyru Arūnu 2008 m. Kretingoje įkūrė įmonę „Kretingos šakočiai“. 2012 m. gavę Tautinio paveldo produktų sertifikatą, šakočių kepimo čempionatuose dalyvaujantys D. ir A.
Šokolado muziejuje Šiauliuose lankytojai gali susipažinti su šokolado istorija, kuri prasideda nuo kakavos medžio bei sužinoti, kaip šokoladas atkeliavo į Lietuvą bei kaip atsirado ir išliko seniausias veikiantis saldainių fabrikas Lietuvoje - „Rūta“.
Kulinarijos pasaulis ir jaunimas
Gargžduose veikia kepyklėlė „Ievos skanėstai", kurios desertai ypatingi tuo, kad turi tą pažįstamą naminį skonį, bet tuo pačiu yra išskirtiniai. Marija Šliuožaitė, sukūrusi tinklaraštį „Marijos sandėliukas“, įkvėpė kepyklėlę sukurti kokosinį vaflį su avietėmis pagal jos receptą.
Kaip teigia pati Marija, gamindama ji susikoncentruoja tik į patį procesą ir skonius. Tai tarsi papuošalų vėrimas, kai matai tik tuos mažus karoliukus ir daugiau apie nieką negalvoji. Be to, paruoštas maistas suburia visą šeimą ar draugus - tai smagiausia dalis.
Filmas „Riešutų duona“: lietuviško kino klasika
Filmas „Riešutų duona“, nors sukurtas daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, aktualus ir gyvas iki šiol. Režisieriaus Arūno Žebriūno romantinė juosta apie meilę, sukurta pagal Sauliaus Šaltenio apsakymą, didelio populiarumo sulaukė 1978 m.
Kinotyrininkė Izolda Keidošiutė sako, kad „Riešutų duona“ - artima juosta dėl sąsajų su vaikyste. Rašytojas Saulius Šaltenis, pagal kurio novelę ir sukurtas filmas, teigia, kad kūrinio kaltininkė - mergaitė Lola.
Gargždiškius jaukiai ir turiningai praleisti pirmadienio vakarą pakvietė Gargždų atviro jaunimo centro savanoriai. Jaunimo pamėgtoje kavinėje „Rūta saldainiai ir kava“ vyko Michele Barbieri fotografijų parodos „Soul‘s looks“ atidarymas ir filmo „Riešutų duona“ peržiūra. Po parodos vyko lietuviško kino naktis, kurią visam pasauliui dovanojo „Kinas po žvaigždėmis“ ir kvietė kartu žiūrėti vieną gražiausių lietuviškų filmų - restauruotą Arūno Žebriūno „Riešutų duoną“.