Sėjamosios gražgarstės, dar vadinamos rukola, jau užkariavo daugelio lietuvių širdis. Jos pikantiško karstelėjusio skonio, puikiai tinka tiek salotoms, tiek sumuštinukams, tiek karštiesiems patiekalams pagardinti.
Rukolos auginimo ypatumai
Gražgarstės gali būti sėjamos nuo gegužės iki vasaros pabaigos. Skaniausi jų švieži lapeliai - priklausomai nuo veislės, pirmuosius galima skinti nuo pasėjimo praėjus 3-8 savaitėms. Kad nuolat turėtumėt šviežių lapelių, kas kelias savaites pasisėkite pakartotinai. Per didelis karštis daro neigiamą poveikį, lapeliai gali apkarsti.
Kiti žalumynai salotoms
Tačiau nuolatinis laistymas yra būtinas. Bet kokioms salotoms drėgmė yra būtina, kad lapai būtų sultingi. Yra veislių, kurios atsparios karštesnėms dienoms, krašteliai ne taip greitai nuruduoja - tai atskirai būna paminėta ant sėklų pakuotės.
Lapinės salotos
Balandžio mėnesį galima tiesiai į gruntą sėti lapines salotas. Salotos nebijo vėsesnio oro, todėl galite drąsiai sėti, kai pražysta šalpusniai. Norėdami nuolat turėti salotų, sėkite kas dvi savaites ir mėgaukitės švelniu jų skoniu. Vidurvasarį tikriausiai teks daryti pertrauką - salotos mieliau pakenčia vėsų orą negu karštį. Vasarą salotos greitai sumedėja, apkarsta, iškelia žiedynstiebius.
Špinatai
Juos galima sėti panašiu metu kaip ir lapines salotas - pražydus šalpusniams, dažniausiai tai balandžio pradžia. Esant tinkamoms sąlygoms, špinatai užaus per mėnesį ar pusantro. Skinkite jų šviežius jaunus lapelius pradedant nuo apačios, iki kol sustambės stiebas ir išaus žiedynstiebiai - tada ne tik sukietėja lapai, bet ir atsiranda rūgštynių rūgšties, kuri yra kenksminga. Kuo karščiau ir kuo mažiau drėgmės, tuo greičiau sustambėja špinatų stiebas ir susmulkėja lapeliai. Špinatai neturi ypatingai išreikšto skonio, tačiau jų tvirtesnė struktūra ir tamsiai žalia spalva paįvairins salotas.
Agurklės
Šie žavingo skonio lapeliai dar ne visiems įprasti. Agurklės sėjamos antroje balandžio pusėje ar gegužės pradžioje, paprastajai ievai sužaliavus. Puiku, jei karštomis dienomis agurklės turi bent dalelę pavėsio, tada jų lapeliai būna švelnesnio skonio. Lapeliai yra skinami iki žiedynų formavimosi pradžios.
Pipirnės
Pipirnės turi daug vitaminų, o kiek aitrokas jų skonis pagyvins bet kurių salotų skonį. Be to, pipirnes užsiauginti galėtų net ir maži vaikai. Nebūtina turėti žemių, galite auginti jas tiesiog ant sudrėkintos vatos.
Manoma, kad pipirnė kilusi iš Vakarų ar Rytų Azijos, kur ji žinoma ir auginama tūkstantmečius daugelyje valstybių. Senovės žmonės pipirnę labai gerbė - jos įdėdavo net į faraonų įkapes. Romos legionieriai augalą išplatino Centrinėje Europoje. Žmonės pipirnę vartojo ir vartoja kaip prieskoninį bei vaistinį augalą. Pipirnę vertino persai ir graikai.
Prancūzai pirmieji pipirnę labai plačiai ėmė vartoti kulinarijoje, mat šį prieskonį labai mėgo karalius Liudvikas Šventasis. Imperatorius Napoleonas irgi jautė potraukį šiam prieskoniui: liepdavo pipirnės dėti vos ne į visus valgius. Todėl Prancūzijoje pipirne pagardinamos daugelis salotų. Prancūzų manymu, nuolat valgant pipirnę, pagražėja oda, labiau žvilga plaukai, geriau auga nagai.
Vokiečių mokslininkai nustatė, kad pipirnė puikiai gydo slogą. Liaudies medicinoje pipirne gydoma mažakraujystė, avitaminozė. Nuo šių bėdų patariama tris kartus per dieną išgerti po 1 ar 2 arbatinius šaukštelius pipirnės žolės sulčių. Pipirnė valo iš kraujo kenksmingas medžiagas, skatina virškinimą, taip stiprindama visą organizmą.
Ištirta, kad pipirnė turi daug garstyčių aliejaus, kurio sudėtyje yra sieros. Pipirnė turi daug vitamino C, karotino, mineralinių medžiagų: geležies, kalcio, fosforo, jodo. Garstyčių aliejus suteikia pipirnei aštroką pipirų skonį. Nors kai kam atrodo, kad pipirnėmis paskaninti patiekalai turi krienų skonį.
Tačiau didžiausias pipirnės privalumas, jog ją labai greitai galima užsiauginti. Pasėjai lėkštutėje ant drėgnos popierinės servetėlės, marlės ar vatos ir po 6-10 dienų galima derlių kirpti. Taip pipirnę namuose ant palangės jos mėgėjai augina ištisus metus. Lauke ją galima sėti kovo pabaigoje. Pipirnės sėklos dygsta šviesoje, tad jų nereikia net į dirvą įterpti. Jeigu drėgna ir pakankamai šilta, sėklos sudygsta po dviejų ar trijų dienų ir daigeliai ima sparčiai augti.
Lapus geriausia skinti ar kirpti, kol augalai jauni, po sėjos praėjus vos 6-10 dienų. Kai augalas ima žydėti, jo lapai valgiui nebetinka. Tačiau galima rinkti sėklas ir jas naudoti kaip prieskonį, patiekalams puošti. Pipirnės mėgėjai namuose jos pasisėja kartą per savaitę. Šviežios pipirnės žalumynai labai dera daržovių mišrainėse, varškėje, prie sūrio ar šaltos mėsos. Galima barstyti ant virtų bulvių, virtinių... Skanu valgyti tik su duona. Pipirnės galima dėti į sriubas, padažus.
Rėžiukai
Paprastasis rėžiukas yra įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Todėl gamtoje jo rinkti negalima. Paprastojo rėžiuko sėklų pasirodė sėklų parduotuvėse, todėl galime rėžiukų namuose maistui ir vaistams užsiauginti. Galima pabandyti namų augintinius įkurdinti ir gamtoje, prie tvenkinėlių, upelių.
Romėnai šį augalą vartojo salotoms ir kaip prieskonį. Ant stiebo dažnai išsivysto pridėtinės šaknys, augalą pritvirtinančios keliose vietose prie grunto. Natūraliose augavietėse šis daugiametis pelkių ir kitų vandens telkinių augalas išaugina šliaužiančius iki 70 cm ilgio stiebus ir greitai sudaro tankų lapų kilimą.
Vasarą baltos žiedų kekės sudaro kontrastą tamsiai žaliems lapams. Lapai išsidėstę tiek virš vandens, tiek po vandeniu. Todėl prie vandens telkinių rėžiukai atrodo gana puošniai.
Tai vienas iš nedaugelio prieskoninių augalų, augančių vėsiose vietose, daliniame ar visiškame pavėsyje. Rėžiukas - daugiametis augalas. Jam svarbu, kad augimo vietoje nuolat būtų maždaug 1 cm vandens sluoksnis. Jis mėgsta kalkingą, daug maistingųjų medžiagų turintį dirvožemį, kuris turi būti šlapias.
Tokios sąlygos gali būti užpelkėjusiame tvenkinio pakraštyje arba dubenėlyje, į kurį geriausia kasdien pripilti šviežio, daug deguonies turinčio vandens. Sėklas galima sėti pavasarį ir vasarą į drėgną dirvožemį. Jos greitai sudygsta. Taip pat lengvai galima rėžiukus dauginti auginiais ir sąžalyną atnaujinti. Šiltuose šaltiniuose ar upeliuose paprastasis rėžiukas dažnai ištisus metus būna žalias.
Darže lapai ir ūgliai skinami pavasario ir vasaros mėnesiais. Lapuose yra kartaus eterinio aliejaus, vitaminų, mineralinių, rauginių ir karčiųjų medžiagų. Yra nemaži kiekiai A, C, D vitaminų. Vertingiausi yra jauni lapai ir ūglių viršūnėlės, kurias geriausia skinti prieš žydėjimą.
Žaluma visuomet valgoma šviežia, tačiau stiklinėje vandens pavėsyje ūgliai išsilaiko keletą dienų. Labai svarbu juos gerai nuplauti. Paprastųjų rėžiukų galima dėti į kitas lapines salotas. Jie skanūs su sumuštiniais arba įmaišyti į varškę. Sriuboms jie suteikia savotišką skonį.
Rėžiukai primena pipirnių skonį, tačiau švelnesni nei pipirnės. Iš žalių rėžiukų lapų galima pasidaryti žalumynų sviesto sumuštiniams. Rėžiuko lapai ir ūgliai skatina tulžies pūslės, kepenų ir inkstų funkciją. Pavasarį patariama rėžiukais kraują pravalyti. Rėžiukai sugeba slopinti reumato ir podagros simptomus.
Šviežiose sultyse yra antimikrobiniu poveikiu pasižyminčių eterinių aliejų. Ypač daug, net iki 25 procentų aliejaus, yra rėžiuko sėklose. Sutrintų augalo sulčių kompresu galima išblukinti strazdanas, jeigu kam nors jos nepatinka. Vaistams naudojami ne tik rėžiuko lapai ir ūgliai, bet ir šakniastiebiai. Šakniastiebiai turi daugiau veikliųjų medžiagų. Be to, juos, priešingai nei lapus, galima susidžiovinti vaistams. Žinoma, jog rėžiukų šaknys vaistine žaliava yra pripažintos Prancūzijoje, Italijoje, Brazilijoje, Venesueloje, Šveicarijoje ir kituos kraštuose.
Kiti naudingi patarimai
- Turėkite šių žalumynų savo prieskonių darželyje, būtinai skirkite jiems vietelę lysvėje: krapai, svogūnų laiškai, česnakų laiškai, petražolės.
- Ir baigiant visą žalumynų ciklo ratą, rudens pabaigoje petražoles, čiobrelius persikelkite į vazonus ir auginkite toliau namuose ant palangės.
- Kai jau jie pritrūks saulės ir nebebus tokie žali ir tvirti, tegul užleidžia vietą pipirnėms.