Nuo neatmenamų laikų kepama ruginė duona Lietuvos kultūroje turi ypatingą vietą - ne tik kaip maistas, bet ir kaip vienas pagrindinių tautos simbolių, ant protėvių Kūčių stalo užimdavęs garbingiausią vietą.
Pasak etnologės Nijolės Marcinkevičienės, duonai lietuvių gyvenime tekęs ypatingas vaidmuo ir iki šiol populiarios su duona susijusios tradicijos. Vasario 5-ąją, minint Šv. Agotos arba Duonos dieną, yra puiki proga prisiminti duonos svarbą, jos sakralią vietą mūsų kultūroje, pažvelgti į šio gaminio istoriją ir reikšmę, jos vietą senojo lietuvio gyvenime ir kas ji žmogui yra dabar.
Yra labai daug kūrinių apie duoną. Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną.
Duona minima smulkiojoje tautosakoje, dainose, sakmėse, pasakose, tikėjimuose, įvairiose apeigose. Su jos kepimu, laikymu, raikymu (riekimu) ir valgymu yra susiję daugybę tikėjimų, rodančių, kad duonos šventumas turi motyvuotą sakralinį pagrindą.
Duonos Kepimo Tradicijos Lietuvos Regionuose
Pasak senųjų papročių žinovės, kokie skirtingi žmonės ir jų gyvenimo sąlygos, tokia skirtinga ir duona, su ja susiję papročiai, gamybos būdai, priedai, rykai. Kaip sakoma, kiekviename kieme vis kita duonos rūgštis.
- Aukštaitijoje kepdavo ir sitninę, pakermošinę duoną. Tokią duoną pagražindavo gimbelėmis, dryželiais ar eglutėmis.
- Latvijos pasienyje dar kepdavo duonelę - į ruginės duonos minklę dėdavo medaus ar paskrudinto cukraus, grietinės. Šiuose kraštuose pagrandžio bandelė vadinta pempe, jos tešlą kartais gardino plaktais kiaušiniais.
Aukštaičiai iš javų daugiausia auginta rugių, bet su jais lenktyniavo miežiai, todėl prisimenama ir miežinė duona, dažniau - miežinis ragaišis. Kuo toliau į Lietuvos vidurį, į šiaurę, tuo dažniau užsimenama apie plikytą duoną.
Duonos maišymas - ruginis, bet pasitaikydavo, kad pamaišydavo miežinių miltų, įtarkuodavo virtų cukrinių ar baltųjų burokų. Tokia, prastesnė, jau vadinta vargo duonele.
Dzūkai dažniausiai kepė raugintą ruginę duoną, į ją iš priedų dėjo tik kmynų ir druskos. Kmynus sumaldavo girnomis drauge su grūdais. Iš bėdos, taupant ruginius miltus, į maišymą dėjo virtų, gerai sugrūstų bulvių, ar grikinių, avižinių miltų. Kviečių šiuose kraštuose niekada nebuvo iki valiai, todėl duona buvo balinama juos taupant. Kepė dzūkai ir ruginį pyragą iš šviežių nedzovytų rugių.
Suvalkijoje kepta ir pagerinta duona, kurią įmaišydavo piene, atminkydavo kvietiniais miltais. Suvalkiečiai, kepdami duoną, rečiau ant ližės dėjo klevo lapus, bet kepė ant ajerų, ąžuolo, krieno lapų. Anksčiau nei kitur šiuose kraštuose atsirado skardiniai indai duonos kepimui. Čia taip pat buvęs populiarus paskutinės, graibytinės tešlos kepaliukas-pagrandukas, dažniau vadintas bakanuku, kepaluku, antele. Į jo vidų dėjo vyšnių, obuolių ar gabalėlį kumpio.
Žemaitijoje labiausiai vertinta juoda ruginė duona. Jos kepimo būdai, receptūra per šimtmečius mažai kuo pasikeitė. Būtini žemaitiškos duonos komponentai - kmynai, druska. Kartais į ruginę duonos tešlą įdėdavo sėmenų, cukraus. Žemaičiai mėgo duoną atminkyti kvietiniais miltais. Pagrandinė bandelė dažniausiai kepta su lašinukų įdaru. Iš smulkių ruginių miltų kepdavo ir duonpyragį - jį įmaišydavo piene, dėdavo sviesto ar žąsies riebalų, cukraus.
Mažojoje Lietuvoje buvo kepama ruginė, minkšta, saldžiarūgštė, plikyta duona. Kartais iškepdavo duonelės, maišytos su sėmenų išspaudomis, alaus tirščiais. Dažnai duoną į krosnį pašaudavo su šiaudine pintinėle, kad būtų gražios skritulio formos. Pamaryje, pajūryje kepti ir vyriško sprindžio dydžio duonos kepalai, vadinti kukuliais. Kad duonos apačia nepriliptų, nedegtų, patį krosnies padą išbarstydavo rupiais miltais, išklodavo klevo ar paparčių lapais. Šio krašto duona turėjo storą plutą, bet užtai ilgai nepasendavo. Kepė ir plokščią duoną, pagardintą lašinukais. Velykoms ant klevo lapo ar džiovinto kopūstlapio pašaudavo „zuikio duoną“, nedidelius kepaliukus su pagardais - džiovintomis uogomis, obuoliais, lašiniukais su raumenuku. Kepė ir mažai raugintą kvietinę duoną, kurią vadino ragaišine.
Duonos Kepimo Būdai
Lietuvoje ruginė duona buvo kepama paprasta ir plikyta. Indą, kuriame maišydavo ir raugindavo duoną, vadindavo duonkubiliu arba diečka, dečka, dėčka, duonkepe. Tai - medinis apskritas indas, jį dažniausiai darydavo iš ąžuolo.
Duonos kepimas grindžiamas tešlos rauginimo menu ir magija. Rūgimas - tai fermentavimosi procesas, kurio metu, veikiant šilumai, produktai įgyja naują kokybę.
Paprastos duonos kepimo būdas senesnis ir Lietuvoje buvo labiau paplitęs. Gaminant šią duoną miltai duonkubilyje buvo išmaišomi šiltame vandenyje, tešla per naktį parauginama. Tešla įrūgdavo nuo duonkubilyje likusios praėjusio kepimo tešlos ar nuo paskutinio kepimo palikto tešlos gabaliuko. Rytojaus dieną pridedama miltų, tešla atminkoma ir palaukiama, kol pakyla. Prieš pradedant minkyti, persižegnodavo, o taip pat peržegnodavo tešlą su visa duonkepe. Kepalus darydavo kuo aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutų. Didelio kepalo duonos skonis geresnis, ji ilgiau išsilaiko nepasenusi. Ar duona iškepusi, dzūkai iš Valkininkų tikrindavo taip: „Pirmų bakanų kai ištraukia iš pečiaus, jam suduoda per padą, turi skambėti, atsišaukti. Jei neatsišaukia, neiškepusi duona“.
Iš krosnies ištrauktą dar karštą duoną padėdavo ant suolo, sušlapindavo vandeniu ir apklodavo drobiniu rankšluosčiu, kad pluta suminkštėtų.
Plikytą duoną pradėta kepti XX a. pradžioje. Duonkubilyje miltus užpildavo karštu vandeniu ir išmaišydavo. Tešlą raugindavo iki trijų dienų.
Duonos Reikšmė Senovės Lietuvoje
Lietuviai net ir pačiais sunkiausiais laikotarpiais ne tik daug dirbo, bet sočiai ir gausiai valgė. Visada ant stalo buvo ruginės duonos, kuri tradiciškai buvo valgoma kartu su daugeliu valgiu, o užtepta sviestu su medumi - kaip desertas. Nuo seniausių laikų rugys lietuviams buvo ypatingas augalas, o juoda ruginė duona iki šių dienų labiausiai vertinta ir vertinama. Pagarba duonai yra vienas iš senoviškų lietuvių kultūros bruožų.
Nė vienas iš valgių nebuvo taip gerbiamas, kaip duona kasdienė. Ji laikoma šventa, ją numetus, buvo reikalaujama pabučiuoti. Daugeliui lietuvių ji buvo ir yra ne tik maistas, bet ir išties ypatingas, vienas ryškiausių simbolių, primenančių gimtinę ir namus.
Duoną, kaip pagrindinį lietuvių maistą, mini rašytiniai šaltiniai. Jau XV a. lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas rašo apie apeiginę lietuvių duoną, aukotą derliaus šventėse vėlėms ir pagrindinį žemaičių maistą - duoną ir mėsą. Ruginė duona minima ir Vytauto Didžiojo laiške, rašytame 1409 m. Žemaitijos kryžiuočių vaitui. Dar vienas faktas yra aptiktos XIV-XV a. pirkios su duonos kepimo krosnimi liekanomis Aukštadvario piliakalnyje.
Duonos kepimas buvo prilyginamas pasaulio sutvėrimui. Pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus tris dienas trunkantis ruginės duonos ruošimas laikytas šventu ritualu. Etnologas profesorius Libertas Klimka pastebi, kad šiuo labai svarbiu ir garbingu darbu užsiimti galėjo tik namų šeimininkė, kepaliukai buvo puošiami kryželiu, o iškeptą duoną raikydavo tik tėvas arba vyriausias sūnus. Duonos kepaliukas turėjo būti apvalus, kaip pasaulis, o kryželis ant jo žymėdavo keturias pasaulio šalis.
Stebuklingos Duonos Galios Per Žiemos Šventes
Per žiemos šventes ypatingas duonos vaidmuo atsiskleisdavo ryškiausiai - ji laikyta pagrindiniu namų simboliu, suvienijančiu šeimą, nulemiančiu sėkmingus, darnius ateinančius metus, pamaitinančiu ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Pradėdamas Kūčių vakarienę namų šeimininkas padalindavo visiems šeimos nariams po ruginės duonos kepaliuko riekelę, taip sustiprindamas tarpusavio ryšį, pabrėždamas dalijimosi, darnos svarbą, atleisdamas šeimos nariams visų metų nuodėmes.
Kūčių vakarą prasidėdavo ilgiausios metų nakties pramogos - būrimai, ateities spėjimai ir ateinančius metus pranašaujančios apeigos. Ir čia ruginė duona turėjo didelę reikšmę. Tikėta, kad Kūčių vakarienėje dalyvauja ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji nariai, tad ir duona buvo ne vien gyvųjų maistas. Nakčiai ant stalo kelias riekeles palikdavo artimųjų vėlėms. Mirusiesiems pamaitinti gamindavo ir vėlių duonelę - kūčiukus.
Duonos Vaidmens Pokyčiai Bėgant Laikui
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui duona įgavo vilties ir išgyvenimo reikšmę. Libertas Klimka pasakoja, kad atėjus neramiems laikams duonos vaidmuo pasikeitė: „Karo metais, pokariu duona turėjo gyvybės kainą. Kuriantis kolūkiams už darbadienį mokėdavo ar ne 70 g grūdų, o lageriuose visas maisto davinys - keli šimtai gramų duonos.“ Bet ir tada lietuviai neprarado dvasingumo.
Sovietmečiu žemė buvo nusavinta, todėl ir santykis su duona pasikeitė. Profesorius L. Klimka sako, kad kepama nebe namie, duona prarado šventumą ir papročiai jos nebesaugojo. Net duonos rūšių pavadinimai buvo svetimi - Maskvos, Borodino.
Šių Dienų Tendencijos
Įdomu, jog ištikimybę būtent savo regiono duonai valgytojai yra išsaugoję ir mūsų dienomis. Pasak „Maximos“ komercijos vadovės Vilmos Drulienės, tinklo pardavimų duomenys rodo, žmonės vertina vietinę produkciją, daugelyje regionų jų duonos gaminiai patenka tarp populiariausiųjų. Anot jos, bene labiausiai vietinį gamintoją vertina pajūrio gyventojai: Klaipėdos rajone į 30-ies perkamiausių duonos gaminių sąrašą šiais metais patenka net septyni „Klaipėdos duonos“ gaminiai. Tarp jų - plikyta duona su saulėgrąžomis, su daigintais kviečiais, kelių rūšių duonos ir batonai. Saviškius taip pat palaiko biržiečiai: šiaurės rytų krašte ypač populiarios „Biržų duonos“ kepamos dviejų rūšių duonos ir pjautinis batonas. O štai Šiaulių rajono gyventojai pamėgę „Verbūnų duonos“ kepyklos produkciją - tarp perkamiausių patenka jos duona ir dviejų rūšių batonai. Beje, šios kepyklos gaminiai populiarūs ir šiauriau esančiame Joniškio rajone. Vietinių gamintojų duonos gaminiams pirmenybę taip pat teikia Jonavos, Plungės, Ukmergės rajonų gyventojai.
Nors prisirišimas prie savo regiono dažnai išlieka, duonos vartojimo tendencijos ir žmonių skonis pamažu keičiasi: pavyzdžiui, per pastaruosius penkerius metus sumuštinių duonos paklausa tinklo parduotuvėse ūgtelėjo maždaug ketvirtadaliu (25 proc.). Juodos duonos, duonos su priedais ir šviesios duonos su priedais pardavimai išliko stabilūs, o šviesios duonos ir batonų pardavimai sumažėjo atitinkamai 22 ir 26 procentais. Tiesa, vertinant absoliučiais skaičiais, daugiausia žmonės vis dar nuperka tradicinių batonų ir juodos duonos.
Išradingi Duonos Receptai
Žvelgiant į duonos receptus, „Vilniaus duonos“ produktų kūrimo vadovė Baltijos šalims Snieguolė Šoblinskienė pastebi, kad lietuvių šeimininkės būdavo labai išradingos ir ypatingomis progomis stengdavosi iškepti gardesnę, saldesnę duoną. „Kiek teko skaityti istorinius šaltinius, buvo naudojamos žaliavos, kurių rasdavo savo daržuose, soduose. Nors pasirinkimas buvo labai ribotas, pasidžiovindavo šeimininkės ir slyvų, ir obuolių. Prabangesni pagardai būdavo bruknės ar spanguolės“, - pasakoja S. Šobinskienė. Neturint džiovintų vaisių, duoną saldindavo medumi arba jau nuo XX a.
Ir šiandien šventiniam stalui dalis lietuvių renkasi ruginę duoną. „Ta tikroji mūsų skalsi, saldi duona su raugu, plikiniu liko mūsų racione, tik pasipildė naujomis madomis - grūdais, sėklomis. Žiemos švenčių laikotarpiu žmonėms norisi ruginės duonos, nes prie tradicinių Kūčių, Kalėdų patiekalų - silkės, žuvies, mėsos, kepsnių ji labai tinka“, - teigia S. Šoblinskienė.
Mėgstantys naujoves taip pat nepamiršta duonos tiek kasdieninėje mityboje, tiek ypatingomis progomis. Išgyvenusi įvairiausius laikotarpius, duona išlieka lietuvių mėgstamu ir vertinamu produktu - tradiciniai receptai atgimsta naujais skoniais, o netikėti duonos ir Kūčių ar Kalėdinių patiekalų deriniai paįvairina šventinių vaišių stalą.
Duonos sudėtis
Duona kepama iš tešlos, kuri maišoma iš miltų, druskos ir vandens, kai kada dar dedama salyklo, kmynų, cukraus, pieno, išrūgų ar kitų priedų. Tešla dažniausiai rauginama duonos raugu arba keliama mielėmis. Iš neraugintos tešlos kepama švediškoji traškioji duona, maca, paplotėliai.
Kinijoje ir Japonijoje duona kepama iš ryžių, Indijoje - iš sorų, Brazilijoje - iš maniokų (tapijoka), Škotijoje - iš avižinių ir miežinių, Jungtinėse Amerikos Valstijose - daugiausia iš kvietinių, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Rusijoje - iš ruginių ir kvietinių, Lietuvoje - daugiausia iš ruginių miltų.
Ruginėje ir kvietinėje duonoje yra 5-8 % baltymų, 40-50 % organizmo lengvai pasisavinamų angliavandenių, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, geležies, kalio druskų), vitaminų (B1, B2, PP). Duonos energinė vertė 8,3-9,2 kJ/g. Žmogus kasdien vidutiniškai suvalgo 150-500 g duonos (Lietuvoje apie 300 g).
Duonos Kepimo Technologijos
Duona kepama pramoniniu būdu kepyklose, rečiau namie. Ruginės duonos tešla maišoma iš ruginių miltų ir vandens su mišriu raugu, kuriame yra mielių ir daug pieno rūgšties bakterijų, ir rauginama 1-3 h. Plikytos duonos plikinys daromas iš miltų, salyklo, kmynų ir karšto vandens. Kvietinės duonos tešla keliama dažniausiai mielėmis. Tešlai rūgstant mielių fermentai skaido cukrų į anglies dioksidą ir alkoholį. Miltų baltymai, sudarantys tešlos glitimą, sulaiko anglies dioksidą ir kelia tešlą.
Išrauginta ruginė ir kvietinė tešla minkoma, daromi kepalai (padinė duona) arba dedama į formas. Kepama krosnyse ant metalinių plokščių ar tinklinio konvejerio, ruginė duona 230-280 °C, kvietinė duona 200-240 °C temperatūroje. Iškepusi duona yra 40-47 % drėgnio. Po 10-12 h duonos skonis ir aromatas keičiasi, ji žiedėja, sensta.
Duona Kretingiškės Vidos Viskontienės Akimis
Su savo duona visur stalą rasi, sako kretingiškė senojo duonos kepimo amatininkė VIDA VISKONTIENĖ. Natūrali ruginė duona su raugu nesensta.
Ji pasakoja, kaip senųjų žmonių ruginė duona mylėta, kaip raugo ruošimą, duonos minklę lydėjo gausybė ritualų, prietarų, kurių buvo šventai laikomasi. Nuo visada kryžiumi kaip padėkos Dievui už duoną kasdienę ženklinamo kepalo iki niekada neplaunamos minkytuvės ar minklės uždangalo (sakoma, duona turi ne tešlą, bet minklę) - kad gerosios rūgšties neišplautum, o jeigu išplausi, tai ir duona gerai neberūgs.
Iki niekada nesidalijamo su niekuo raugo - kad duona iš namų neišeitų. Kepant duoną neleisdavo jos gnaibyti iš bet kurio minkytuvės krašto - sakydavo, sugriausi pasaulio tvarką. Tam ir būdavo padedamas kryžius, kad viskas būtų daroma nuosekliai. O paskutinis ant ližės dedamas krosnin šauti duonos kukulis būdavo suformuojamas į varnelę (arba pagranduką). Šį vienintelį kukuliuką ką tik iškeptą, šiltą duodavo suvalgyti vaikams. Nes ruginė duona iškepta tą dieną nebuvo valgoma.
V. Viskontienė duoną kepa iš viso rugio grūdo, su luobele, stambiai, rupiai maltų miltų ir raugina ne mažiau kaip dvi paras, o kepa ant ližės pasiklojusi rugių šiaudų ar džiovintų klevų lapų, ajerų, šiek tiek pabarsčiusi ruginių miltų. Jos duona niekada nebūna tokia aukšta, stora kaip krautuvėje. Bet sunki - „Iškepusi ruginė duona išimta iš pečiaus buvo sudedama ant suolelio, katras būdavo apdengtas abrūsu. Ant jo sukraudavo duonos kukulius, ir mama sakydavo: ant kukulio gali atsisėsti, ir kai atsikelsi, nieko jam neturi būti atsitikę. Na ar aš neišbandysiu? Buvau atsisėdusi. Tikrai nieko neatsitiko. Pabandykim atsisėsti ant šiandieninės duonos, nupirktos iš krautuvės.
Anot jos, duonos raugu žmonės seniau nesidalijo, niekas net nedrįso prašyti. Žinojo, kad negaus - „Bet būdavo, kad gaspadinei nepavykdavo iškepti duonos, ir čia buvę kalti prietarai. Sakydavo, suminkytos duonos minkytuvės negalima statyti arti durų, kad duona iš namų neišeitų. Minkytuvės po duonos išėmimo niekas neplaudavo, tik čystai išgrundydavo su mediniu šaukštu, užklodavo apklotu. Ir kai dar gyva buvo mano senoji babunėlė, mamunėlė, tai ji sakydavo, kad tai yra minkytuvės sarginė akis. Pasičiupdavo tą minkytuvę ir pasidėdavo sau lovos galvugalyje.
Pasak V. Viskontienės, raugas buvo laikomas mistiniu dalyku - jeigu juo pasidalinsi, duonos kitą kartą gali ir nebeiškepti. Raugo įdėdavo ištekėjusiai dukteriai į kraičio skrynią, todėl sakydavo: atitekėjo su savo rūgštimi.
Rugys priduoda sotumo. Jis turi savo kvapą. Nė vienas grūdas tiek nekvepia, kiek kvepia rugys. Kaip kvepia ruginė duona.