Nacionalinę premiją rašytojas Saulius Šaltenis gavo už viso gyvenimo kūrybą.
Kūrybos ištakos ir įkvėpimai
Interviu S.Šaltenis pasakoja, ką apie šį kūrinį, jo nuomone, turėtų žinoti skaitytojai, pokalbio metu taip pat prisimena sovietinę armiją, studijas filologijos fakultete, Sąjūdžio laikus.
Rašymas visą gyvenimą man buvo kaip žaidimas ir labai nuo anksti tą žinojau. Kitaip nei kitiems kolegoms, man nekyla tokių klausimų, ar aš rašytojas. Dėl šios priežasties mane net mokykloje išnaudodavo - rašiau ir meilės laiškus, egzaminus ir t.t. (juokiasi)
Būdamas 15-16 metų perskaičiau Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Ši knyga man taip trenkė per smegenis, jog išėjęs mačiau ir šviečiančią saulę, lankstančius karkvabalius, atrodo, gyvent gražu, bet supranti, jog egzistuoja kažkokios sutemos…
Stojau į lietuvių filologijos fakultetą, kai gimusių 1945 metais labai trūko (Rusijoje tuo metu mažai gimdė, nes visi buvo užmušti). Todėl visus ėmė iš universitetų. Kariuomenėje tarnavome kartu su broliu dailininku Arvydu Šalteniu <…>. Laisviausios valandos, kai naktį vaikštai sargybiniu ir niekas tavęs netrukdo. Juk būdavome nuolatiniame triukšme.
Man atrodo, kad labai buvo keista [studijuoti] marksizmą. O ypač keistai jaučiausi grįžęs iš armijos - po 3 metų jau buvau kareivis, visi kiti buvo labai jauni, ragindavo kalbėti atvirai.
Ironija yra toks dalykas. Man nereikėjo to daryti, nes rašiau kaip noriu. Jeigu jau rašau apie karvę, kaip pavyzdį man nurodė tokį Stalino parankinį su ūsais Semioną Budioną ir jo istoriją apie sužeistą arklį, kurį padovanojo pensininkei. O ji badaudama ir neturėdama duonos tą arklį maitino.
Apysaka „Riešutų duona“
Vienas svarbiausių jūsų kūrinių - apysaka „Riešutų duona“ (1972). Esate sakęs, jog ji gimė iš meilės. Susipažinau su mergaite iš Argentinos ir bendraudamas stebėjau jos reakcijas - sudrėkusias akis, juoką, nekalbėjimą, snaudimą, knapsėjimą. Aš buvau jaunas, sportiškas, tyčia ilgaplaukis, nes tuo metu visus kirpo plikai.
Šį kūrinį rašiau kaip žaisdamas, galbūt, todėl ir išliko ši dvasia. „Riešutų duona“ parašyta be prakaito, juk meno kūrinyje neturi jaustis, jog kentėjau, dirbau. Kai tą darai jausdamas gyvenimo skonį, džiaugsmą, juk meilės niekada per daug nėra.
Parašęs kūrinį neskaitau jo kelis dešimtmečius, paskui man būna neramu. Arūnas Žebriūnas pastatė filmą, tačiau po daugelio metų man buvo neramu į jį žiūrėti. Kilo klausimas, ar ten kažkas išlikę?
Mes galime turėti daug daiktų, tačiau jeigu neturime meilės, esame niekas. Norėčiau, kad būtų žinoma, jog žmogus yra tas pats, kad ir kiek metų bepraeitų, kokios beatsirastų technologijos.
Tuo metu rašiau kitokius dalykus: „Brangūs Lietuvos žmonės, Lietuva - pavojuje!“ (juokiasi) O jau paskelbus nepriklausomybę oficialiame dokumente [Nepriklausomybės atkūrimo akte] primečiau savo matymą, ideologiją visai valstybei - mūsų kelias yra kūrybos, orumo, atsinaujinimo, visi esame tos pačios Lietuvos vaikai.
Pagrindinė mintis ir vertybės
Pagrindinė mintis: prarasti tikrą meilę - skaudžiausias dalykas gyvenime. „Riešutų duona“ įkūnija pamatines vertybes.
Duona nuo senų laikų laikoma dvasinio peno alegorija, bendrumo, patriotiškumo, sielos tyrumo ir gimtąsias tradicijas primenančiu simboliu. Šiame skyriuje Andrius ir Liuka bendrauja nesipykdami, jie sutaria vienas su kitu ir atranda panašumus tarpusavyje. Šiame skyriuje jų tarpusavio santykiuose puoselėjama meilė, pasitikėjimas.
Taip manau todėl, kad Andrius pakvietė Liuką užeiti - jis buvo svetingas, rūpinosi ja, jos saugumu; susirūpino dėl namų tvarkos, kas dažnam paaugliui nerūpi - „Virtuvėj nedegu šviesos, kad nesimatytų užmerktų puodų ir lėkščių <...>“; Andrius namuose gyveno be tėvų, vienas, viską namuose darė pats, o tai jam sekėsi puikiai - kaip sakoma, namai dar stovėjo ant pamatų.
Mano manymu, tos dvi elektros lemputės yra Liuka ir Andrius, Peliūkštis atstoja aplinkinius veiksnius, kurie žongliruoja su dviejų jaunų, vienas kitą mylinčių širdžių jausmais. Tolstantis sunkvežimis simbolizuoja nuo Andriaus tolstančią jųdviejų meilę ir jo šviesą - Liuką.
Ištraukos pradžioje Andrius liūdnas ir pavargęs, jį kankina sunkūs lietaus lašai ir jis svajoja apie gyvenimą, kuriame vien šviestų saulė. Andrius džiaugiasi draugų tvirtumu, stiprybe, bet liūdi, jog jis tik guli ir mąsto apie niekus. Jį slegia jo pačio jausmai ir oras.
Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona-gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją - nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį. Riešutų duonos simbolis, išnyrantis anksti,Sauliaus Šato vaikystėje, jį lydi iki pat pabaigos.
Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius - Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979) - norėčiau aptarti, kaip prisimenama vaikystė, o tiksliau - kaip konstruojamas jos vaizdas ir reflektuojamas asmens tapsmo (Bildung) procesas.
Tokia kompozicija geriausiai atitinka atminties veiklos procesus: dažniausiai prisimenami būtent atskiri atsitikimai ar vaizdai, nebūtinai chronologine tvarka, nesusiklostantys į vientisą pasakojimą.
Pasakotojai puikiai supranta savo „pereinamąjį statusą“ ir kartais sąmoningai juo pasinaudoja - žino, kad turi teisę būti vaikai.