Sauliaus Šaltenio "Riešutų duona" (1972) pasiūlo ne tik apysakai, bet ir visai prozai poetiško, kandaus ir emociškai įelektrinto pasakojimo staigmeną. Subtili „riešutų duonos“ metafora įkūnija pamatinę (duona-gyvybė), neregėtą („neragautą“), į ambroziją panašią substanciją - nepaprasto skonio valgį, dievišką maistą, teikiantį ne tik gyvenimo pilnatvės pojūtį, bet ir nemirtingumo viltį.
Tačiau tokiai duonai tinka ne bet kokie riešutai. Tą dieną, kai gaisras nušvietė padanges, autoriui sprogo užpūliavęs apendiksas ir užliejo visą pilvą.
Nesaldaus gyvenimo ir neatstojančios mirties akivaizda, išreikšta vaikišku „škac, mirtie“ motyvu, lieka alsuoti apysakos potekstėje, užmaskuota žvalaus paauglio Andriaus Šato dygiu kalbėjimo būdu. Pokario berniūkščio pasakojimo turinys toli gražu ne džiugus: pūliuojančio apendicito operacija, dėdės ir senelio mirtys, negyvas mokytojos kūdikis, motinos auglys, tėvų nesantaika, išsiskyrimas su pirmąja meile.
Paradoksaliai „džiugus“ (nes gyvybingas, rupus, impulsyvus, dviprasmiškas ir emocionalus) kalbėtojo žodis. Andrius Šatas pasaulį regi kitaip nei suaugusieji, banalybėje pastebi egzotiškų momentų, mąsto „neplaningai“, vaizdus gretina kontrastų, tragikomiškų sandūrų principu.
Tragikomiškos Sandūros: Žiurkės ir Mokykla
Pavyzdžiui, "nebloga buvo mokykla, tik žiurkės baigė ją sugraužt". Nebloga buvo mokytoja, nekenksminga, apykurtė. Kažkada Peterburge baigė moterų kursus; jos vyrą dar caro laikais suėdė vilkai, o ją pačią visą gyvenimą persekiojo vienas vilkas baltais ausų galiukais. Bet, ačiū dievui, ji nešėsi rašomuosius darbus, sėdėjo medyje ir mėtė degančius sąsiuvinius vilkui į nasrus. Gal todėl ji, sakau, ir nekreipdavo dėmesio į žiurkes.
Epiniam kūriniui būdingą naracinę seką (įvyko, atėjo, nuvežė, pasakė) keičia ryškių mikrovaizdų montažas (kai sprogo apendicitas - degė kaimynų tvartas, kai gulėjo operacinėje - dėdė išgelbėjo vieną iš penkių paršiukų). Būdinga įvairiastilių elementų samplaika viename sakinyje ar frazėje.
Vaiko Paauglio Frazeologija: Emancipuota Nuo Suaugusiųjų Melų
Vaiko paauglio frazeologija yra emancipuota nuo suaugusiųjų melo, standartiškų aptakių konstrukcijų ir oficialaus rimtumo. Andrius atmeta privalomą mokyklinio rašinėlio rišlumą ir pompastiką.
Parodijos žaizdre dega ir kiti epochos žargono perlai: „ar ne laikas atsikratyt religinių prietarų“, „nutraukt mano gyvenimą pačiame jėgų žydėjime“, „Kainavau savo tėvui, įskaitant maitinimą, trisdešimt rublių per mėnesį“, „mano senelis buvo buožė“, „auklėjom jį, kiek leido mūsų jėgos“ ir t. t. Bjaurus reikalas pjaut vištas.
Užsimerki ir brūžini vištai per kaklą. - Ne ta puse pjauni, - šlykštėdamasis sako tėvas. Bet mano tėvas idealistas ir bjaurisi krauju, o senelis nesikelia iš lovos, ir aš vienintelis vyras šeimoje.
Tokio pasakotojo pasirinkimas motyvuotas dvejopai - jaukus naminis berniūkštis gali kalbėti drąsiai ir pasakyti daug (idėjų planas), o ištarmės skamba originaliai ir efektingai (išraiškos planas). Aiškinu jam, kad gyvenimas kas dieną gerėja, palyginus su jo tamsiais buržuaziniais laikais. - Che, che, - sako mano senelis. - Trisdešimt metų nešioju ir niekaip negaliu sunešiot.
Visko gali būt, - sakau žiovaudamas. - O aš ne buožė, savo kelnes per mėnesį sunešioju.
Ironija Kaip Savigynos Priemonė
Pirmojo asmens pasakojimas visada subjektyviai emociškai markiruotas. Gniaužiama impulsyvi emocija, dangstoma išoriniu šiurkštumu, kaip vienintele savigynos priemone, - tokia Šaltenio ironijos graudi esmė.
Kaip konstruojamas tariamai atšiaurus ironiškas Andriaus sakinys? „Aš žinojau, kad jis myli mane“, norėtų pridurti: „o ir aš jį myliu“, tačiau realiai sako analogiškos prasmės, tik „išvirkščios formos“ frazę: „O ir man, atvirai šnekant, irgi pakenčiamas, nieko sau atrodė senis“.
Bijodamas pravirkti, plūstasi: „Ak, pasikarkit, pasikarkit su tuo savo sniegu“, pasitelkia tipiškus žargoninio atspalvio priežodžius („velniai griebtų“, „gali būt šaltas“, „man nusispjaut“, „užteks vaizduot“). Visa ta nepiktybiška ironija - lyg pro tramdomas ašaras, nes „kažkur čia pat pašėlusiai daužėsi ir spurdėjo dar gyva vaikystės širdis“.
Toks kalbėjimo būdas sufamiliarina atmosferą, nudreskia falšo skraistę nuo žmonių santykių ir skurdžios buities, išpūstas realijas keičia autentiškomis vertybėmis. Tekste akivaizdus kalbančio subjekto dviplaniškumas.
Naratyvinė Kaukė: Andrius Šatas Ir Tikrosios Vertybės
Andrius Šatas - puiki naratyvinė kaukė, už kurios slypi aksiologiškai pasikaustęs autorius, žinąs tikrąją dalykų vertę ir prasmę, koreguojantis berniūkščio saviraišką. Šaltenio - kino scenaristo ir teatro dramaturgo įgūdžiai prozos raiškai suteikė sveikų impulsų ir neprilygstamo savitumo.
Tai tikras akibrokštas tižiam, tąsiam ir plepiam lietuvių epiniam pasakojimui. Apysakos sudarytos iš trumpų, išbaigtų skyrių - novelių. Šaltenis neaprašinėja, nereferuoja, nepakenčia jokios balastinės naracinės medžiagos, o kalba ryškiais tropų blyksniais, paradoksų smūgiais, greita kadrų kaita: „mano proza yra paveikta kino mąstymo specifikos - kino montažo, kompozicijos, vaizdo kūrimo ir laiko raiškos principų.
Juokas Pro Ašaras: Tragiška Groteskinė Fazė
Devynių novelių apysakoje Duokiškis (1977) juokas pro ašaras pakilo iki tragiškos groteskinės fazės. Rašytojas yra išsitaręs, kad ironija - skaudaus mąstymo būdas su tragizmo ir liūdesio atspalviu.
Kai baisūs ar patetiški žodžiai nieko nebegąsdina ir nebešlovina, nes jie atrodo per blankūs, neadekvatūs realybės šiurpui, dar lieka juoko švytuoklės amplitudė - nuo lengvo sąmojaus iki juodo sarkazmo. Šaltenis nebijo drastikos ir hiperbolės, plėšo romantizuotas aureoles ir trupina susigulėjusius vaizdinius.
Kaip ir Škėma Izaoke, Šaltenis provokuojančiai drąsus ir negailestingas, traktuodamas biblinius motyvus, dėliodamas sudužusių didingų mitų groteskines šukes. Duona virsta akmeniu (iš kepyklos vežamą furgoną miškiniai prikrauna akmenų), Kalėdų misteriją keičia Markso veikalų skaitymas ir miškinių vado Grigaliūno-Jėzaus žūtis tvarte (ėdžiose - negyvas kūnas), karo belaisvis Jonelis Ivanovas prilyginamas trečiajam pasakos broliui. Kad ir degraduoti, šie evangeliniai ar folkloriniai motyvai kaupia savyje archaiškumo atšvaitus ir amžinumo prasmę.
Šaltenis nebijo provincialumo ir paprastumo: „įsitikinęs, kad visada reikia kurti tik lietuvišką, superlietuvišką daiktą“. Mažas Duokiškis, maža Utenos apskritis su paprastais žmonėmis ir kasdieniškais jų daiktais: karve, išmuštu dantim, kisielium, kopūstu, arklio pasturgaliu, mergaitės kaspinu ir bateliu, angliškos vilnos kostiumu, kuris ir po žemėm „nei pus, nei rūdys“, formine pokario duona - „pluta atšokus, o viduj šlapia“... Tos detalės ateina iš prisiminimų, senelių ir tėvų aplinkos, iš pasąmonės.
Toks relikvinis daiktas Šaltenio kūrinyje veikia ne plikas, ne buitiškas - jis metaforizuojamas, simbolinamas. Kai Riešutų duonos finale Andrius po kirpėjo Finkelšteino žirklėmis atsisveikina su vaikystės „gaurais“, žydas profesionalas įvertina: „Auksas, ne plaukas“ (kasdieniškai - tai tik lakus posakis, o tekste - jau aliuzija į mitinę „aukso vilną“).
Šaltenio tropai - lyg kraujo krešuliukai, konkretūs, jutimiški, žemiški. Jo proza vizuali ir dinamiška. Pasakojimo gyvastis - iš metaforų originalumo (metaforą yra pavadinęs „poetiniu skalpeliu“), iš kontrasto tarp lyrinės ekstazės ir satyros geluonies, todėl labai daug informacijos sukondensuojama viename sakinyje, pastraipoje, frazėje; todėl iš antinomijų įtampos randasi sugestyvi stiliaus energija, varanti pirmyn fabulos linijas, kibirkščiuojanti herojų santykiuose, jų grumtyje su amoraliu gyvenimu - lyg tarp tų skirtingų stiliaus komponentų vyktų kokia nuolatinė cheminė reakcija.
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Metafora | Riešutų duona kaip gyvenimo ir nemirtingumo simbolis. |
| Ironija | Skaudaus mąstymo būdas su tragizmo ir liūdesio atspalviu. |
| Pasakotojas | Berniūkštis Andrius Šatas, reflektuojantis pasaulį savitai. |
| Stilius | Trumpų novelių montažas, ryškūs tropų blyksniai, paradoksų smūgiai. |
Jie išvažiuos, ir naktį, kažkur prie Geluonos, klyks paukštis - ... kaip mano, kaip mano berniuko negimus siela... ir Jėzus, pakastas prie linmarkos ir prislėgtas akmeniu, kad neprisikeltų, bandys ateit ir prašysis tiktai paglostomas - ir daugiau nieko; ir tada teta pagalvos apie šikšnines vadeles ir aukštą balkį daržinėj, bet sukūkčios Žygutis, mokytojo vaikas, pro miegus savo skardinės dėžutės su sparnuotais lietuviais, ir teta tada prisės ant jo lovos ir iki ryto nupins šešis šiaudinius lėktuvėlius...
Šaltenį, Aputį, Granauską vienija baltiškojo problemų epicentro trauka. Apysakose lietuvių, prūsų, kuršių, suspaustų pavergėjų replėmis, dvasinio atsparumo amplitudė siekia nuo išdavystės, kolaboravimo iki maišto ir žūties. Universalus žmogiškumo matmuo naikina skirtį tarp sava ir svetima, jei rusas ar vokietaitė patys tėra destruktyvios jėgos aukos.