Ne paslaptis - vasaros mėnesiais turime daugiau laisvo laiko, tad ir knygas atsiverčiame dažniau. Puikus laikas ir (iš naujo) atrasti jau klasika tapusias knygas. Dauguma žemiau išvardintų knygų - puikiai žinomos kiekvienam Lietuvos skaitytojui. Visgi dalį šių literatūros perlų, greičiausiai, teko skaityti prieš daugelį metų, o gal tik mokyklos laikais.

„Riešutų duona“ pirmąkart pasirodė praėjusiame amžiuje, 1972-aisiais, kai Lietuva dar buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, o literatūros rašymas neretai priminė katės ir pelės (t. y. rašytojo ir cenzoriaus) žaidimą. Ją parašęs Saulius Šaltenis buvo vienas iš šmaikščiausių ir aštriausių šio žaidimo žaidėjų, nes sugebėjo ir kritikuoti okupacinę santvarką jai pačiai to nesuvokiant, ir parašyti nesenstančius kūrinius, kuriuos drąsiai galima vadinti gyvąja klasika.

Panaudodamas apysakos „Riešutų duona“ siužetą, S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac!“ (1976). Čia kalbama apie pokarinę mažo periferijos miestelio kasdienybę, rodomi įsisenėję dviejų kaimyninių šeimų ki­virčai, plėtojama paauglių meilės istorija.

Veikėjų psichologinis portretas

„Riešutų duonoje“ nėra ilgų peizažo aprašymų. Trumpų - irgi. Čia žaidžiamas dvigubas žaidimas - pasakojama viena, o pasakoma kita. „Riešutų duona“ nėra literatūriška.

Pjesė susideda iš pagrindinio veikėjo - septyniolikme­čio Andriaus Šato atsiminimų - refleksyvių, išradingai komponuojamų vizijų, kuriose, kaip pasakoje ar sapne, „lyg gyvi“ veikia ir seniai miręs senelis, ir kažkada mies­tely gastroliavę cirko akrobatai, ir turguje nupirkta kar­vė. Beje, pastaroji atrodo tartum mitinė figūra.

Ji keis­tu būdu įsiterpia į žmonių santykius, įgauna sakrališko taurumo, iškyla kaip teisingumo, nekaltumo, santarvės simbolis. Jos įvaizdį pagrindinio herojaus sąmonėje pa­gimdo vaikiškas skriaudos suvokimas, jautrus reagavi­mas į blogį. Dėl karvės amžiams susivaidijo Kaminskų ir Šatų šeimos. Karvės pirkimu jaunasis Šatas trokšta išpirkti tėvų kaltę, atstatyti harmoniją, nutiesti tiltą mei­lei. Šiuose vaikiškai egzaltuotuose žmogaus ir gyvulio ryšiuose sutelkta magiška gyvybingo dvasios polėkio, vi­dinio atsparumo blogiui jėga.

S. Šaltenio pjesei nepakartojamo žavesio teikia ele­giška nuotaika. Visa, kas čia vaizduojama, sušvyti kaip atsisveikinimo suvaikyste miražas. Šiame atsisveikinimo graudulyje girdime ir pokario socialinės bei istorinės realybės atgarsius, ir bendražmogišką liūdesį dėl vienatvės bei susvetimėjimo pavojų, ir visada žmogų lydintį laimės bei drąsaus polėkio ilgesį. Finale tai reziumuojama glaustoje mokyklos direktorės replikoje.

Elegiškas graudulys ir svajinga jausmų ekstazė neprisileidžia S. Šaltenio pjesėje sentimentalumo ir pate­tikos. Tai nūdieniškai ironizuota romantika, komiškai nu­spalvintas mitas, žaismingai stilizuojantis vaikiško mąs­tymo paradoksalumą ir nepaprastumą.

Žaismėje glūdi ir veikalo optimizmas, jaunatviškas herojaus tikėjimas savo žygdarbio prasmingumu. And­rius Šatas sako neapykantą, vienatvę ir mirtį neigiančius žodžius, kurie skamba kaip iš senelio paveldėta užkal­bėjimo formulė. Joje sutelktas ir jaunosios kartos mo­ralinis maksimalizmas. Herojus turi savyje „įpykusios“ pokario jaunuolių kartos kompleksą, bet savo įniršio ne­rodo.

Pjesės protagonistas susiduria su maniakiška am­žiams užsirūstinusio Kaminsko neapykanta, kurią šis per­sonažas raudote išrauda kaip jame įsigėrusius degtinės ir prakaito kvapus. Andriaus akivaizdoje blaškosi savo laimės nerandantis tėvas - pasimetęs juokingas žmoge­lis. Kaip marionetės juda ir kalba instrukcijas vykdantys mokytojai. Tai aplinka, kurią reikia sudrebinti. Tai ruti­na, paveldėta iš senelio laikų, ir vienintelis dalykas, ku­ris čia patraukliai šviečia, - tai kare žuvusio dėdės Bo­leslovo kuklaus didvyriškumo relikvijos.

Kino interpretacijos

Lietuvos kino centras šiemet vėl organizavo „Jaunojo kino kritiko konkursą", skatinantį moksleivius žiūrėti filmus ir juos analizuoti. Publika, pažiūrėjusi filmą, iš tiesų neturėtų nusivilti, nes per 66 minutes gautų paragauti įvairios gyvenimiškos patirties: muzikinio meno išraiškos bei suvokimo; nesantaikos anatomijos, meilės magijos, širdies gėlos; laikmečių kaitos ir visame tame voratinklyje įsipainiojusios vaikystės riešutų duonos skonio ir kvapo gardumos.

Tai tikroviškas filmas. Realus. Man patinka, kad Leta visada žiūri tiesiai į akis. Pabaiga patiko, nes ji reali. Žinoma, tai sunku pripažinti abiem, bet jie viską supranta ir tai išgyvena, tik savotiška neigimo forma. Sanatorijoje jie buvo trumpam atitrūkę nuo tikrovės. Bet dabar jie patys suvokė realybę.

Dekoracijos ir muzika taip pat vieni iš svarbiausių filmo dalykų. Filmavimo vietos buvo parinktos puikiai. Ypač puikų sovietinį atspalvį suteikė Lenino statula, kurią plaunamą teko matyti filme. Labai gerai atitiko vaizduojamą laikmetį, nes sovietinio Kauno be Lenino statulos turbūt ir įsivaizduoti nebūtų buvę galima, o ji buvo sukurta N. Petrulio ir stovėjo ten nuo 1970-ųjų iki pat 1991 metų. Parinkti aktorių drabužiai taip pat tiko prie vaizduojamo laikmečio.

Teatrinės adaptacijos

Valstybiniame jaunimo teatre 1976 m. pasiro­dė pir­masis lietuviškas miuziklas „Ugnies medžioklė su varo­vais“ (rež. D. Tamulevičiūtė, komp. G. Kuprevičius). Jo literatūrinį tekstą sukūrė Leonidas Jacinevičius ir Sau­lius Šaltenis. Jaunimo tarpe veikalas susilaukė didžiulio pasisekimo. Nūdienišką buitį, jaunų herojų meilės isto­riją autoriai pateikė kaip šiuolaikinį jausmų tyrumo, dva­sinės „ugnies“ mitą, kurio poetika artima populiarių šio žanro kūrinių meniniams ypatumams.

Tiesa, kūrinio sandara susilaukė nema­žų kritikos priekaištų. Mintis čia nepakilo iki mitams giminingos (ir miuzikluose dažnai jaučiamos) aukščiau­sios emocinės įtampos, veiksmo vingiuose nemaža ba­nalumo. Tačiau nuo šio pasirodymo scenoje prasidėjo sa­vita S. Šaltenio dramaturginė veikla, ryškėjo drąsūs jo mėginimai pakeisti tradicines buities vaizdavimo formas teatre.

Miuziklas, be abejo, artimas pramoginei teatro kryp­čiai. Mūsuose šis žanras grindžiamas jaunatviška stiprių dvasios polėkių poetizacija, tačiau pramoginis patrauklumas, formos grakštumas - taip pat svarbūs jo bruožai.

---