Lietuvos poetų pastangos išsivaduoti iš sovietinio raugo ir pereiti į vaiskesnę vaizduotės erdvę neša vaisių mūsų literatūrai. Poezija pamažu atgauna ne tik skaitytojų pasitikėjimą ir meilę, bet ir grožinį magnetizmą, kurio taip stigo pokario dešimtmetyje. "Pilietiškumas" ir sovietinio gyvenimo lakavimas, dar vis literatūron brukamas režimo ideologų, šiandien gabesnių poetų tarpe nyksta kaip pernykštis sniegas.

Ypač ryškus yra dailiosios lyties lyrikių suklestėjimas. Dar niekad Lietuvoje vienu metu nečiulbėjo tiek daug lakštingalų. Jų balso klausosi ne tik laisvės pasiilgęs kraštas, bet ir plataus pasaulio Lietuva.

Šalia Janinos Degutytės (g. 1928) ir Juditos Vaičiūnaitės (g. 1931) dabar Lietuvoje iškyla ir kitos poetės: Dalia Urnevičiūtė (g. 1932), Violeta Palčinskaitė (g. 1943), Ramutė Skučaitė (g. 1931). Apytikriai imant, nei amžiumi, nei poetiniu ūgiu jos nedaug ką viena kitai nusileidžia. Kaip Amerikoje L. Sutema, J. Švabaitė, V. Bogutaitė, D. Sadūnaitė, M. Saulaitytė, taip ir jos Lietuvoje tyliai rungtyniauja tarpusavyje, norėdamos įsitvirtinti Parnaso viršūnėje.

Judviejų kūrybinis laikotarpis sutampa. Savo poetinę egzistenciją jos pradėjo gerokai po atlydžio. Degutytės pirmieji eilėraščiai yra pažymėti 1957 m. data, o Vaičiūnaitės sovietinėje spaudoje - 1956 m.

Pirmą kartą su Degutyte teko susidurti "Aiduose" (1966), kur buvo atspausdinti jos eilėraščiai "Antigona". Ji prisistatė kaip universalinio tembro poetė, sugebanti skambinti kilnia, elegine lyra. Vaičiūnaitės debiutas mano sąmonėj įvyko, bevartant "Poezijos pavasarį" (1966). Jos eilėraštis "Sukilėlis" apie Adomą Bitę, 1863 metų sukilimo tremtinį, padvelkė formos naujoviškumu, žodžių įvairumu ir atviros tiesos troškimu.

Rinkinio "Šiaurės vasaros" aplanke Degutytė atsiveria skaitytojui: "Eilėraštis ne monologas. Tai šviesus ir skaudus pasikalbėjimas su draugu. Su artimiausiu draugu, nes bet kam visko nepasakysi, prieš bet ką neapsinuoginsi. Eilėraštis - tai dialogas. Bet reikalinga tik viena mažutė sąlyga: kad būtų kas klauso".

1966 m. "Poezijos pavasaryje" skaitome ir Vaičiūnaitės pasisakymą: "Labai mėgstu vartyti žodynus. Žodžiai sukelia asociacijų grandinę. Gerai rašosi eilėraščiai, kurių štrichai kažkada užfiksuoti kalendoriuose, užrašų knygelėse. Šita profesija savotiškai ir, tur būt, visam laikui sugadina žmogų. Netgi pačiom tragiškiausiom minutėm nesąmoningai galvoji - ką iš to ištrauksi eilėraščiams" (p. 86-87).

Degu­tytei rūpi tiesioginis, asmeniškas, intymus kontaktas. Jai eilėraštis yra "šviesus ir skaudus pasikalbėji­mas", šventas sąlytis, kupinas tikėjimo.

Aš atverta lig paskutinio nervo . .. Lig paskutinės paslėptos minties. Ne kaip žaizda, Kaip lūpos, ištiestos į saulę - Tarp meilės ir mirties. (Mėlynos deltos, 95)

Šioje strofoje mes girdime egzistencinės įtampos balsą. Degutytė stovi prieštaraujančių jėgų sankryžoje - "tarp meilės ir mirties", tarp atsivėrimo ir paslapties. Visa savo dvasia ji veržiasi į šviesą.

Janinos Degutytės poeziją. 1959-67 laikotarpyje pasirodė jos 5 poezijos rinkiniai, kurių atranką sutelkia 1968 išleista rinktinė "Mėlynos deltos". Pernai išėjo naujas jos stiprus rinkinys "Šviečia sniegas" (1970).

Anglų poetė Dame Edith Sitwell, kalbėdama apie romantiką Shelly, pasakė: "Yra žymiai sunkiau aiškinti gėlės augimą, negu Partenono statybos dėsnius". Aiškinti poeziją, kuri alsuo­ja pirmaprade gamta, yra sunku. Kiekviena ana­lizė dūždama sukasi apie tą patį. Panašiai yra ir su Janinos Degutytės poezijos aiškinimu.

Visa jos poezija, kaip atsiskleidusi gėlė (žiedas, stiebas, lapeliai), susilieja su fonu, kurį sudaro augmenija, dangus, perspektyva, gelmė. Todėl jos eilėraščiuose, net ir eleginiu raktu paženklintuose, liūdesio gija yra trumpa ir labai neryški.

Viską žinai. Todėl ir džiaugsmą žinai. (Mėlynos deltos, 56-67) Gyvenimo teigimas yra drauge ir šviesos troškimas. Degutytės poezijoje šviesa yra ma­tuojama senovės lietuvių kulto mastu - pamal­džiu garbinimu.

Ypač tyra ir melodinga yra Degutytės jau­nystės lyrika. Reikia stebėtis Degutytės mokėjimu išvengti oficialaus balasto, distiliuoti savo poetinę frazę nuo laikmečio deklaracinių priemaišų ir likti ištikimai savo vidaus balsui. Todėl, kai skaitome jos patriotinius eilėraščius, tikime kiekvienu žodžiu.

Jos metafora gimsta iš didelės meilės savo kraštui:

Tu - mažutė, tu telpi visa Į Čiurlionio karalių delnus. Tu - riekelė duonos kasdieninės Ant pasaulio vaišių pilno stalo, (t, p., 118)

Kas paprasčiau ir nuostabiau lig šiol yra dainavęs tėvynei? Tačiau Degutytės patriotinė gaida turi ne tik žiedlapio švelnumą, bet ir šventumo savybę. Šiuo bruožu ji yra gimininga kai kuriems ro­mantikams, o ypač tauriam anglų romantikos genijui William Wordsworth (1770 - 1850), ku­ris irgi iš savo krašto detalių kūrė spinduliuo­jantį poezijos rojų.

Jei reikėtų spalva paženklinti Degutytės poeziją, pasirinkčiau baltą. Degutytės lyrikos nuometas yra baltulytis. Epitetas "baltas" yra dažnas jos eilėraščiuose: "svyruokliai balti", "balti dienovidžiai", "baltas kmynas", "balti bal­ti beržai ant kalno", "balta kakta", "balti spar­nai". Net ir nakties juodumą ji nubaltina "baltais chalatais".

Jos kūrybos pirminiame tarpsnyje, į kurį sueina didesnė eilėraščių dalis, dominuoja ro­mantiška "nuostabos" būsena. Tačiau su rinki­nio "Šiaurės vasaros" (1966) pasirodymu Degu­tytės kūryboje pasigirsta ir tamsesni tonai. Mirčiai priartėjus, "vis­kas pasikeičia". Žodžiai, gilios rimties paliesti, įgauna sugestyvų eleginį dainingumą.

Taigi ir šitame laiko­tarpyje šešėlių nėra daug. Žymiai daugiau yra įvaizdžių, kuriais pagaunamas lietuviškos aplinkos "das Ding an sich". Regime ir kriaušę tėvo sode, ir verkiančias avižas, ir rugius ant kalno, ir stovinčius laukuose rūpintojėlius; ir ąsotį, iš kurio galima atsigerti volungės čiulbe­sio, ir obelis po nuometais baltais. Girdime ir mielą liaudies dainelę: O ant lauko jovaras žydėjo . klausia žolė. (t. p., 166) Čia prabyla ir grėsmės nuojauta: "Ir švininė kulka taip pat ieško mano širdies".

Janinos Degutytės Kūrybos Pavyzdžiai

• Lietuvai

  Tu - mažutė, tu telpi visa
  Į Čiurlionio karalių delnus...
  Tu - riekelė duonos kasdieninės
  Ant pasaulio vaišių pilno stalo...

• Rūpintojėliai

  Atsistojo laukuos Rūpintojėliai.
  Kažkas savo širdies Nepakėlė.

Linkiu, kad Lietuvoje atsirastų daugiau žmonių, kurie garsintų Lietuvos vardą. Linkiu, kad žmonės rūpintųsi ne tik savimi, bet ir Lietuva. Kad Lietuvos piliečiai galėtų susikurti gerą ir pilnavertį gyvenimą. Mūsų valstybę puošia trispalvė vėliava. Linkiu, kad praėjus šimtmečiui, žmonės pažintų ajerų duonos kvapą, matytų besisukančius tautinius sijonus, jaustų kažką neapsakomo savo širdyje, kuomet skambės Lietuvos himnas.

---