Karai ateina ir praeina. Deja, jie baigiasi ne visur. Yra vietų, kur frontai tiesiog įšąla amžiams, todėl sugriauti miestai negali būti atstatomi, o šeimos ir draugai pasilieka išskirti.
Palestina: Gyvenimas už Atskyrimo sienos
4 milijonai palestiniečių, gyvenančių žemėse, Izraelio okupuotose 1967 m., neturi net pilietybės. Izraelis vieną po kitos nusavino jų žemes, kirto jiems brangius alyvmedžius. Dauguma gyventojų pamažu suvaryti į vos 10% Šventosios žemės ploto, tankius “arabiškus miestus”. Prieš dešimtmetį tuos miestus Izraelis aptvėrė tvoromis ar milžiniškomis betoninėmis sienomis, palyginus su kuriomis Berlyno siena atrodo buvusi mažytė. Palestiniečiai gali išvykti tik su leidimais, kuriuos gauti ne taip jau lengva.
Vienas palestiniečiams paliktų miestų - Betliejus, Jeruzalės priemiestis, kuriame gimė Jėzus Kristus. Nepriklausomam keliautojui patekti į jį užtrunka. Didžiulė žydų 'Atskyrimo siena' (arabai ją vadina 'Apartheido siena') žvelgiant iš Betliejaus. Nuotrauka sunkiai perteikia jos dydį, bet palyginkite su mikroautobusu degalinėje dešinėje. Todėl teko patirti tą patį, su kuo kas vakarą susiduria leidimus dirbti Jeruzalėje gavę betliejiečiai. Autobusas, pilnas juodadarbių nudriskusiomis rankomis, atvežė tik iki patikrinimo punkto, įėjimo į miestą-kalėjimą.
Didžiulio it muitinė, tačiau kur kas niūresnio ir baugesnio. Nesunku buvo pasijusti, lyg kartu su bevardžiais nepažįstamais būčiau sodinamas atlikti laisvės atėmimo bausmės, arba įeinantis į aptvertą Antrojo pasaulinio karo laikų getą. Paskui nuskurusių žmogelių minią, stebimas karių nuo aukštų apžvalgos bokštų, kirtau tuščią erdvę tarp dviejų milžiniškų betoninių sienų, grūdausi prie sukamų durų iš metalo virbų, tarp kurių storesnis žmogus vos įtelpa (jos skirtos suspausti kūną, kad matytųsi, kas nešama kišenėse), galiausiai - paskutinė atkarpa ilgu tamsiu raitytu tuneliu. Dabar - taikus metas.
Kai politinė valia pasikeičia, patikrinimai sustiprinami: poste kasdien pakeliui į darbą tenka laukti ir po kelias valandas, arba postas išvis uždaromas ir “atviro režimo kolonija” virsta “uždaro režimo kalėjimu”. Centrinė Betliejaus Ėdžių aikštė - vietoje, kur stovi bažnyčia priešais, gimė Jėzus Kristus. Nors buvo sausio 12 d., Kalėdų eglutė tebestovėjo, gatvės buvo apkarstytos papuošimais. Kalėdų metas čia kaip niekur ilgas, mat Kalėdas Betliejus švenčia triskart per metus: gruodžio 24 d. katalikų ir protestantų, sausio 6 d. stačiatikių, sausio 18 d.
Kadaise Betliejus buvo krikščioniškas miestas. Neapsikentę okupacijos sąlygų ir užmezgę ryšius su piligrimais, daug krikščionių emigravo, o likusiuosius Izraelis “atskiedė” iš kitur suvarytais musulmonais. Šiandien dauguma betliejiečių išpažįsta islamą. Kai ~16:30 lankiau centrinę Ėdžių aikštę, Kristaus gimimo bažnyčia jau buvo užrakinta, užtat muedzinas iš švytinčios gretimos mečetės šaukė vidun melstis.
Krikščionių Šventojoje žemėje sumažėjo tragiškai: Izraelio įsteigimo išvakarėse 1948 m., 18% palestiniečių buvo krikščionys (Betliejuje - 85%), šiandien - tik 1,5% (Betliejuje - 35%). O ten, kur neužstoja Siena, betliejiečiai nuolat regi vis plečiamus žydų naujakurių miestelius. Juose gyvenimas geras, tenykščiai žmonės turi pilietybę ir laisvę judėti po Šventąją žemę.
Žydų naujakurių miestelis Har Homa, žvelgiant iš Betliejaus. Tokios gyvenvietės statomos ant kalnų, kas konflikte teikia privalumą prieš žemumose gyvenančius palestiniečius. Har Homa pastatyta 1991 m. ir ten jau gyvena 25 tūkstančiai žmonių. 'Už' jo statybos pasmerkimą JTO balsavo 134 šalys, 'prieš' - vos 3 (įskaitant Izraelį), bet situacijos 'ant žemės' tai nepakeitė, neigiamų pasekmių Izraeliui nesukėlė.
Kipras: Padalinta sala
Pilnuose Kipro kurorto Aja Napos paplūdimiuose ir baruose sunkiai galėtum suvokti, kad vos už 8 niekingų kilometrų patruliuoja Jungtinių Tautų “žydrieji šalmai”. Nuo pat 1974 m. karo jie čia skiria dvi nesutaikomas Kipro tautas: graikai pietuose, turkai šiaurėje. Kiprą padalinusi ir ilga, it kirmėlė išsiraizgiusi apleista žemė - Atilos linija. Joje trūnija net sostinės Nikozijos oro uostas, bet garsiausioji auka - Varoša, vienas pirmųjų Viduržemio kurortų, Aja Napos protėvis.
1965 m. jos daugiaaukščiai pajūrio viešbučiai džiugino Holivudo žvaigždes - šiandien jie tuštutėliai. Varoša nuo apžvalgos aikštelės graikų pusėje. Po pagrindine tokia aikštele - muziejėlis. Ten - turkų okupuotų Kipro miestų sąrašai, vaikų piešiniai ir eilėraštukai (“Brangieji broliai, turkai mus vis kankina, mūsų namus naikina, cerkves griauna ir daro dar daug blogo”), paveikslai, maketai.
Tautiniai akcentai keičiami europiniais: “Turkai niokoja Europos kultūrą”, “Šiaurė turėtų besąlygiškai susijungti su Pietų Kipru, nes Europos teisė dabar garantuoja visų lygybę”. Įtaigiame įvairiakalbiame filmuke Varošos prieškario ir dabartinius vaizdus keičia kitos Šiaurės Kipro įžymybės. Iš tikro, aišku, taip nėra: tukrų Kipras šiandien išivystęs panašiai, kaip graikų Kipras, irgi pritraukia daug turistų - tik yra pigesnis. Ir Famagusta, be Varošos, turi dar gyvą turkišką senamiestį, iš kurio irgi galima per tvorą ar nuo paplūdimio pažiūrėti į tą aptvertą tuščią turistinį rajoną, kuriame, sakoma, dar daug metų po karo degdavo paliktos šviesos.
Korėja: Amžina įtampa prie fronto linijos
Virš Pietų Korėjos nuolat tvyrančią grėsmę lengviausiai suvokiau fronte, kur prasideda Šiaurės Korėja. Ten tvyro amžina tyli įtampa - juk taikos sutartis nepasirašyta. Kapitalizmo ir demokratijos “garbės sargyba”, užėmusi tekvando pozas, nejudėdama žvelgia į Šiaurę, per žiūronus stebima Liaudies armijos kareivio.
Pagal karinę drausmę, prisilaikydami aprangos “cenzūros” turistai įžygiuoja į namelį, kuriame (kartais) derasi abi Korėjos. Trys pietiečių sargybiniai ir mėlyni derybų nameliai, o priešais - Šiaurės Korėja. Tai Panmundžomas, garsiausia sustingusio fronto vieta. Čia vykstama tik su ekskursijomis, bet ne visos ekskursijos į demilitarizuotą zoną čia apsilanko. Turizmas ribojamas: rezervavau prieš 2 savaites ir tai norimą dieną visos vietos jau buvo užimtos.
Demilitarizuota pasienio zona - lyg siurrealistinis absurdo teatras. Pietų Korėja čia pastatė 100 m vėliavos stiebą, šiauriečiai atsakė 160 m. Bet piečiau, Imdžingako parke, suvoki, kaip viskas skausminga. Nuo specialios pakylos tarp karuselių ir monumentų pietiečiai mėgina išvysti bent lopinėlį Šiaurės Korėjos dangaus (prie pat sienos jiems patekti negalima - į Panmundžomo ekskursijas priimami tik užsienio turistai). “Geležinė uždanga” išskyrė šimtus tūkstančių šeimų - tėvus su vaikais, brolius su seserim - ir tik neseniai šiauriečiai leido kelis parodomuosius senukų susitikimus.
Spygliuota tvora, apkarstyta žinutėmis Imdžingake.
Kiti konfliktai ir sustingę frontai
Araratas yra Armėnijos vėliavoje ir yra jų tautos simbolis, tačiau patekti prie šio kalno armėnai negali. Nes jis liko Turkijoje. Kadaise aplink jį gyveno armėnai, tačiau turkai juos ištrėmė. Kadangi Armėnija ir Turkija nepalaiko diplomatinių santykių, armėnai negali keliauti į Turkiją. Todėl jie susirenka pasižiūrėti į Araratą iš artimiausios vietos, iš kur gali - Chor Virapo armėnų vienuolyno dar Armėnijoje. Iš ten matosi ir Armėnijos/Turkijos siena.
Iki Bosnijos karo (1992-1995 m.) tai buvo bosniškas miestas. Karo metu, bosniai išžudyti ir išvaryti, o dabar čia gyvena serbai. Daug bosnių grįti bijo ar nenori. Tūkstančiai kitų čia pat nužudyti - numesti nuo miesto simboliu tapusiu tilto. Atminimo lentų, paminklų tam nerasi: karas baigėsi, bet bosnių-serbų konfliktas ne, Višegradas priskirtas serbiškai Bosnijos daliai ir vieninteliai paminklai ten, bosnių liūdesiui - serbų kariams.
Šiame pailgame pusiasalyje vyko vienas kruviniausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių: per nepilnus metus žuvo 300 000 karių. Australai ir prancūzai mėgino okupuoti Stambulą, bet galiausiai patys bergždžiai įsitvirtino keliuose paplūdimiuose. Mūšis apaugo mitais tiek Turkijoje, tiek Australijoje. Galipolio pusiasalis paverstas tikru Pirmojo pasaulinio karo atminimo parku: pilnas paminklų, kapų, aiškinamųjų lentų apie mūšius kuriuose dėl futbolo aikštės dydžio teritorijos galėdavo žūti tūkstančiai.
Iki 1923 m. graikų ir turkų tautų gyvenamų teritorijų siena atrodė visai kitaip: dabartinės Turkijos krantuose būta graikiškų miestų, o turkai gyveno ir Graikijoje. Graikai pamėgino atimti iš Turkijos graikų gyvenamus miestus. Nepavyko. Taikos sutartyje numatyta, kad graikai bus ištremti iš Turkijos, o turkai - iš Graikijos.