Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. vid. buvo pagrindinis valgis, nors nuo XIX a. vid. greta jos plito ir bulvių valgiai. Baudžiavos laikais valstiečiai ją kepdavo iš nevėtytų grūdų miltų (bėralo), todėl vadino bėraline duona. Grynų rugių duoną kepdavo tik šventėms. Panaikinus baudžiavą, bėralinė duona iš valstiečių buities išnyko.
Duonos kepimo tradicijos XIX-XX a.
XIX a. Duona buvo kepama paprasta ir plikyta. Paprastai duonai miltai buvo įmaišomi į drungną vandenį, per naktį rauginami, o rytojaus dieną, pridėjus miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai miltus įmaišydavo į karštą vandenį, o tešlą raugindavo iki 3 dienų. Ši duona turėjo saldrūgštį skonį ir ne taip greit sendavo. Tešlą įrūgdavo nuo ankstesnio kepimo tešlos palikto raugo gabalėlio.
Duonos miltai išmaišomi iš šulelių padarytame duonkubilyje (Aukštaitijoje) ar išduobtame, vėliau iš lentų sunertame lovyje (Žemaitijoje). Pirmasis kepimo būdas buvo senesnis ir labiau paplitęs, antrasis - daugelyje vietų paplito XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Iš prieskonių į duoną dėdavo druskos ir kmynų. Kepalus darydavo didelius, pailgus ar apskritus. Kepdavo žarijinėse krosnyse ant ližės paklojus klevo, krienų lapų, ajerų, kopūstlapių ar pabarsčius miltų. Lietuvos kaime XX a.
Duona lietuvių mitologijoje ir šventėse
Lietuvių protėviai garbino ugnies deivę Gabiją ir svarbiausią kasdieninį maistą - duoną. Kasmet, vasario 5 dieną, būdavo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui, nuo gyvatės kirčio, žaibų, sausrų ir nuo įvairių ligų. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis.
Šv. Ona - Duonos ponia
Liepos 26-ąją, minima Šv. Ona anksčiau reiškė derliaus brandą: ,,Šventa Ona - duonos ponia“ - sakydavo mūsų seneliai. Jau nuo seno šv. Ona lietuvių tautosakoje tituluojama duonos ponia, nes šiuo metu - pats vasaros dosnumas: sode prisirpsta vyšnios, prinoksta ankstyvosios kriaušės, kai kas ragauja alyvinius ar saldinius vasarinius obuolius, jau galima pasikasti šviežių bulvių, o svarbiausia - jau subrendo javai - rugiapjūtė čia pat! Bus duonelės.
Vyrai dalgiais nupjaudavo rugius, o moterys pjautuvu juos pakeldavo nuo žemės ir surišdavo pėdus. Todėl žmonės dar ir kitaip aukština moterį sutapatindami su Ona : ,,Šv. Ona - tai visų moma. Duoda duonos ir smetonos“ (Tverečius). Mat, kaip aiškina senoliai, jau klojiman suvežus duoną ant rugienų kaimas paleisdavo ganyti galvijus. Užpaliuose (Utenos raj.) šv. Onos laukiama atkeliaujančios su šviežia duona ir medaus puodyne.
Rugiapjūtė - senovėje buvo pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Klimka knygoje „Tautos metai“ rašo: „Nupjauti rugius stengdavosi iki liepos 26-osios, Oninių. Rugiapjūtę baigdavo apeigomis.
Mūsų prosenelai sakydavo: „Oninės - duonos raugo kvapas duonkubilyje, brandžių varpų vainikas garbingiausioj pirkios kerčioj - nuo rugiapjūtės iki rugiapjūtės garuojanti šviežia duona ant stalo“. Po Oninių pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai naudingos. Visoje Lietuvoje žinoma: „Šv. Oninės - įdienojusios vasaros šventė, po kurios dienelės trumpyn - darbeliai mažyn“.
Paroda „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“
Lietuvos etnografijos muziejaus paroda „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“ keliauja nuo 2023 metų. Tais metais ji aplankė lietuvius Punsko krašte, pabuvojo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyboje, Tauragės krašto „Santakos“ muziejaus Skaudvilės krašto muziejuje, Arklio muziejuje Niūronyse. Du mėnesius - gegužę ir birželį - paroda eksponuojama Kalvarijos krašto muziejuje.
Paroda pasakoja apie duoną XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje, supažindina su visų Lietuvos etnografinių regionų derliaus nuėmimo įrankiais, duonos minkymo indais, kepimo reikmenimis, raikymo būdais, atskleidžia duonos panaudojimą kalendorinėse ir šeimos šventėse.
Duona šiandien
Šiuo metu Lietuvoje kepama daugybė duonos rūšių. Mūsų lietuviška duona vertinama bei žinoma ir už šalies ribų. Kiekvienuose namuose duona dedama ant stalo garbingiausioje vietoje. Tai pagrindinis namų simbolis, suburiantis ir vienijantis šeimą.
Pasak tradicinių amatų meistrės Marijonos Lukaševičienės, „žmogus, ragaudamas duonos, savo burnoje tarsi jaučia gyvenimo skonį. Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona tokia sava.