Šiais metais jūra pažėrė staigmenų ir atradimų mokslininkams. Į stintinius tinklaičius įkliuvo sprindžio ilgio jūrų dyglė. Liepą Kopgalio žuvų stebėjimo stotyje į tinklaičius įkliuvo dvi 65 cm ilgio vėjažuvės. Smiltynėje sugautas 30 cm ilgio raudonasis jūrų gaidelis, antras žinomas atvejis pietryčių Baltijoje nuo 2008 m.
Nauji atradimai Baltijos jūroje
Prieš penketą metų Smiltynėje Algio Ginaičio sugauta žuvis susilaukė išskirtinio dėmesio. Tarptautinėje mokslinėje spaudoje pietryčių Baltija, o kartu ir Lietuvos pajūris pagarsinti, kaip vieta, kur gausu durklažuvių (prieškario spaudoje vadintų kardžuve). Per pastarąjį dešimtmetį aptikta 10 šių žuvų. Šiemet rugsėjo 1-ąją apirusios dviejų metrų ilgio kardžuvės kūnas aptiktas išplautas ties Juodkrantės mažąja gelbėjimo stotimi. Kita panašaus ilgio žuvis rugsėjo 30-ąją rasta ties Pervalka. Žuvies liekanos buvo apgraužtos ruonių - galva su "durklu" kabarojo ant pliko stuburo.
Sprendžiant pagal inkstų ir žiaunų būklę, žuvis į Lietuvos vandenis atplaukė dar gyva. Jos žarnyne rasta menkių ir strimelių parazitinių kirmėlių. Šventosios žvejas A.Valiukas gegužę iš priekrantės tinklų ištraukė otą aptakiu ir neįprastai slidžiu paviršiumi. Tačiau, kaip būdinga otams, žiotys buvo plačios, akys kairėje kūno pusėje. Jis svėrė 879 gramus. Glotnusis otas dažniau sugaunamas Lenkijos vandenyse. Vienas ankstyvesnių pranešimų yra iš 1962 m. prie Bornholmo. 1968 m. ši žuvis įkliuvo į dugninį tinklą atviroje jūroje ties Ventspiliu. Lietuvos pajūryje glotniojo oto mokslininkų ieškota anksčiau. Latvių ir Suomių žvejų laimikiai šį spėjimą tik patvirtindavo. Pagrįstai manoma, į žvejų tinklus šios žuvys įkliūdavusios ir anksčiau, tačiau būdavo supainiotos su paprastaisiais otais. Šiemet gegužę glotnųjį otą žuvų turgelyje prie vieno prekybos centro nusipirko istorikas Dainius Elertas.
Rugsėjį atviros jūros žvejybos plote sugauta 350 gramų, 35 centimetrų ilgio ledjūrio menkė. Žvejai tik neseniai išmoko skirti rudąsias ledjūrio menkes nuo didžiųjų (blyškiųjų) ledjūrio menkių. Čia apibendrinta daugiau nei 200 istorinių (1871-1935 bei 1948-1988 metų) ir pastarųjų dviejų dešimtmečių duomenis.
Retos žuvų rūšys Baltiją dažniau patenka kartu su Šiaurės jūros prietaka. Didesnio druskingumo pliūpsniai į Baltijos jūrą fiksuoti 2001-2003 metais. Po to padaugėjo plika akimi nematomų (mikroskopinių) dumblių, sėslių ir judrių dugno ir vandens vėžiagyvių, šeriažandžių, didesnio druskingumo vandenų kirmėlių, moliuskų, jūrų žvaigždės. Retų jūrinių užklydėlių pietryčių Baltijoje sugaunama vidutiniškai kas 3-4 metus. Dideliais nuotoliais klajoja šiltamėgės durklažuvės, skumbrių, ančiuvių ir blyškiųjų menkių būriai.
Žinių apie žuvų klajones gauta ištyrus 2008 m. pavasarį Smiltynėje sugauto raudonojo jūrų gaidelio ausikaulius. Panašius nuotolius dugnu įveikia į žvejybos įrenginius įkliūvantys gauruotažnypliai krabai, atplukdomos ausytosios medūzos. Nedidelė dalis retų jūros užklydėlių pakliūva į žvejų tinklus. Dar mažiau perduodama ištirti.
Įdomiausios pasaulio žuvys
Įsivaizduokite, traukiate laimikį ir staiga pamatai žuvį, atrodytų atplaukusią tiesiai iš mokslinės fantastikos filmo. Mūsų pasaulio vandenyse gyvena daugybė keistų žuvų, kurias galima sugauti - jų išvaizda ir elgesys stebina net mokslininkus. Kai kurios keistos žuvys turi švytinčius organus ar milžiniškas dantytas žiotis, kitos apskritai netenka akių gyvendamos tamsoje. Vis dėlto visos šios savybės - ne keistenybės dėl keistumo, o evoliucijos suformuoti privalumai. Žemiau apžvelgsime konkrečias žuvų rūšis, garsėjančias savo keistumu. Daugelį jų žvejai gali sutikti - tyčia ar netyčia - įvairiuose pasaulio vandens telkiniuose.
Jūrų velnias
Jūrų velnias (lot. Lophius piscatorius) - giliavandenė plėšri jūrų žuvis, atrodanti lyg iš košmaro. Jos didžiulė galva užima beveik pusę kūno, žiotys pilnos ilgų aštrių dantų. Ši žuvis užauga iki 1,5 m ilgio ir 20 kg svorio. Įdomiausia, kad jūrinio velnio kakta “papuošta” išilginiu ūseliu - tai evoliucijos suformuota “meškerė” su švytinčiu masalu gale. Tūnodamas jūros dugne tarp uolų, velnias mojuoja tuo jauku ir prisivilioja smalsias mažesnes žuvis tiesiai į nasrus. Šis masalas skleidžia šviesą tamsoje (bioliuminescencijos dėka) - puikus triukas amžinoje gelmių tamsoje. Jūrų velniai aptinkami 50-200 m gylyje Šiaurės rytų Atlante, Viduržemio ir Juodojoje jūroje. Nors išvaizda bauginanti, žmonės juos ir žvejoja: velnių uodega laikoma delikatesu (žinoma kaip “monkfish”).
Pūsliažuvė
Pūsliažuvė (lot. Tetraodontidae) - atrodytų miela, apvalutė žuvelė, kuri iš tiesų yra viena nuodingiausių pasaulyje. Ji gavo “burbulo” pravardę, nes pajutusi pavojų akimirksniu išsipučia į dygliuotą rutulį. Pūsliažuvės oda pasidengia stačiais dygliais ir plūduriuoja pilvu į viršų - plėšrūnui ją praryti beveik neįmanoma. Dar įspūdingiau, kad daugelio pūsliažuvių audiniuose yra tetrodotoksino - itin stiprių nuodų, kurie net 1200 kartų toksiškesni už kalio cianidą. Viena žymiausių pūsliažuvių - fugu (Takifugu niphobles), Japonijoje laikoma delikatesu. Virtuvės meistrai labai kruopščiai paruošia fugu, mat menkiausia klaida gali būti mirtina - šios žuvies nuodai paralyžiuoja nervų sistemą. Pūsliažuvių šeimai priklauso ~185 rūšys, gyvenančios tropiniuose vandenyse. Jų burnoje - keturi tvirti dantys, sudarantys tarsi snapą, kuriuo trupinami koralai, moliuskų kiautai. Įdomu, kad iš pažiūros lėtapėdės pūsliažuvės turi dar vieną talentą: kai kurios rūšys (pvz., baltadėmė pūsliažuvė) sugeba dailinti smėlio “meninius” lizdus jūros dugne, kad priviliotų patelę.
Šamas albinosas
Šamas albinosas - tai ne atskira rūšis, o retenybė: įprasto šamo individas, dėl genetinės mutacijos neturintis pigmento. Albinosinių šamų oda pieno baltumo, akys rausvos - toks vaizdas pribloškia, lyg pamatytum vaiduoklį upėje. Dažniausiai aptinkami albinosai būna didžiojo šamo (Silurus glanis) giminaičiai, kurie paprastai gyvena Europoje. Kadangi albinizmas sumažina maskuotę, išgyventi gamtoje albinosui sunku: ryškiai baltą žuvį lengviau pamato plėšrūnai, o plėšrus albinosas šamas pats sunkiau pasislepia tykodamas grobio. Dėl to gamtoje tokie individai itin reti (skaičiuojama, kad vos ~1 iš 10 000 šamų gimsta albinosu). Visgi pasitaiko įspūdingų nutikimų: 2013 m. Ispanijoje britų žvejys sugavo 2,5 metro ilgio, 93 kg svorio baltą šamą milžiną - tuo metu tai buvo pasaulio rekordas. Po įtemptos 30 minučių kovos milžinas ištrauktas, įsiamžintas nuotraukose ir paleistas atgal į jūrą. Albinosiniai šamai vertinami nevienareikšmiškai: vieniems tai svajonių trofėjus, kitiems - gamtos retenybė, kurią dera saugoti. Mokslininkai pažymi, kad albinizmas - tik išvaizdos pokytis, žuvies mėsai ar skoniui įtakos neturintis.
Vėgėlė
Vėgėlė (lot. Lota lota) - vienintelė menkinių žuvis pasaulyje, prisitaikiusi gyventi gėlame vandenyje. Dėl to vėgėlę žvejai kartais pavadina “gėlavandene menke”. Jos kūnas ilgas ir gleivėtas, primena ungurio ir menkės hibridą: galva plokščia, ūsas ant smakro, oda stora ir slidi, padengta smulkiais įaugusiais žvynais. Margas gelsvai rusvas raštas padeda maskuotis tarp akmenų dugne. Vėgėlė - aktyvi plėšrūnė, bet tik šaltuoju metu. Skirtingai nei dauguma žuvų, ji mėgsta šaltį: rudenį ir žiemą, kai vanduo atšąla iki +4 °C ar mažiau, vėgėlės atgyja. Jos medžioja naktimis, lydimos tamsos ir blogo oro - tuomet lėtai prisėlina prie grobio ir jį praryja. Vasarą, vandeniui sušilus, vėgėlės beveik nesimaitina ir net įminga dumble, tarsi vasarodamos. Dar vienas išskirtinis bruožas - šios keistos žuvys neršia viduržiemį, po ledu, kai temperatūra ~1-3 °C. Neršto metu vėgėlės išsiruošia į seklumas net per šalčius, kai kitos žuvys neaktyvios. Dėl netipiško gyvenimo ritmo Lietuvoje vėgėlių žvejyba irgi neįprasta: jas gaudyti leidžiama tik žiemai baigiantis (nuo vasario), nes gruodį-sausį vyksta nerštas, ir draudžiama imti mažesnes nei 45 cm. Kulinariniu požiūriu vėgėlė vertinama puikiai - jos mėsa balta, neriebi, o kepenys laikomos delikatesu.
Dygliaryklis
Dygliaryklis (lot. Squalus acanthias) - tai mažas ryklys, pasipuošęs aštriais spygliais. Ši ryklių rūšis užauga vos ~1 metro ilgio, tačiau turi du nuodingus dygius - po vieną prieš kiekvieną nugaros peleką. Jei kas puola dygliaryklį, jis gali smogti savo dygliais ir įdurti skausmingą žaizdą, įleidęs nedidelį kiekį nuodų. Dygliarykliai paplitę tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenyno vidutinio klimato vandenyse, dažnai netoli jūros dugno. Įdomu tai, kad šiuos rykliukus kartais sugauna ir mūsų žvejai Baltijos jūroje: 2018 m. žvejys netoli Liepojos sugavo ~1 m ilgio dygliaryklį - žuvis jį nustebino, mat prie Lietuvos krantų ryklių pasitaiko labai retai. Supratęs, kokią retenybę pagavo (ši rūšis nykstanti), žvejys rykliuką nufotografavo ir paleido atgal į jūrą. Beje, dygliarykliai turi dar vieną išskirtinį bruožą - tai ilgiausią nėštumo trukmę tarp visų stuburinių. Patelė savo mažylius nešioja net 2 metus (22-24 mėnesius), kol pagimdo visiškai išsivysčiusius mažylius. Tokia lėta reprodukcija reiškia, kad populiacijai atsistatyti sunku, todėl dygliaryklių daug kur sumažėjo dėl perteklinės žvejybos. Vis dėlto kai kur (pvz., Britų salose) jie vis dar gaudomi ir valgomi, vadinami “jūrų ūdomis” (angl. rock salmon).
Dumblažuvės
Dumblažuvės (lot. Amia calva), - tikra gyva fosilija gėlųjų vandenų pasaulyje. Ji vienintelė išlikusi senovinio Amiiformes būrio rūšis. Išvaizda primena primityvią žuvį: kūnas iki 70 cm ilgio, cilindriškas, storai gleivėtas; nugara alyviškai rusva su marmuriniu raštu, pelekai minkšti. Nors dumblažuvė panaši į kitas kaulines žuvis, jos sandaroje išliko archajiškų bruožų - pavyzdžiui, ji turi primityvius plaučius. Tiksliau, plaukimo pūslė atlieka plaučių funkciją: žuvis gali įkvėpti oro ir juo kvėpuoti! Ji netgi reguliariai kyšteli galvą virš vandens įkvėpti oro - net jeigu vandenyje pakanka deguonies. Šis unikalus prisitaikymas leidžia dumblažuvei klestėti sekliose, užpelkėjusiose balose, kur vasarą deguonies trūksta - kitos plėšrios žuvys tokiose vietose neišgyventų. Dumblažuvės paplitusios Šiaurės Amerikoje (Didžiųjų ežerų ir Misisipės baseinuose) ir mėgsta dumblėtus, tankiai augalais apžėlusius vandenis. Aktyvios daugiausia naktį - tada medžioja mažesnes žuvis, varles. Įdomu, kad veisimosi metu dumblažuvės patinas suka lizdą iš žolių seklumoje ir saugo ten patelės ikrus, o vėliau ir išsiritusias lervutes. Tai gana retas tėviškas elgesys tarp žuvų plėšrūnų. Sugavus dumblažuvę, galima nemenkai nustebti - ši reliktinė žuvis aršiai priešinasi. Ji turi aštrius dantis ir net gali kirsti - Amerikos žvejai juokauja, kad dumblažuvės “gina dinozaurų palikimą”. Nors maistui ši žuvis vertinama prastai (mėsa turi daug smulkių ašakų), sportine prasme jos žūklė suteikia daug azarto.
Sidabrinis karpis
Sidabrinis karpis (lot. Hypophthalmichthys molitrix), invazinė karpių rūšis, pasižyminti netikėtu “skraidymo” talentu. Šie karpiai gyvena upėse ir ežeruose, minta planktonu, tačiau išgąsdinti elgiasi neįprastai: jie pašoka iš vandens net iki 3 metrų aukščio! Praplaukusi motorinė valtis sukelia masinę reakciją - dešimtys stambių žuvų gali šokinėti į orą tiesiai aplink žmones. JAV užfiksuota atvejų, kai 10 kg svorio sidabrinis karpis, pašokęs ir rėžęsis į greitaeigėje valtyje esantį žmogų, sulaužė jam žandikaulį ir sukėlė smegenų sutrenkimą. “Skraidantys karpiai” taip smarkiai prisidarė problemų, kad kai kuriose upėse vandens sportas tapo pavojingas - vandens slidininkai Misisipėje rimtai rizikuoja, mat šios keistos žuvys tiesiog skraido aplink juos. Kodėl sidabriniai karpiai šitaip šokinėja? Manoma, kad tai pabėgimo refleksas - gamtoje šoklūs judesiai padeda pasprukti nuo plėšrūnų, o valčių triukšmas juos klaidina. Neįprastas sidabrinių karpių elgesys pribloškia pirmąkart tai pamačiusius. Įdomu ir tai, kad patys kinai sidabrinius karpius laiko delikatesu - taigi šis lašišinis šoklys vienur kelia grėsmę turistams, kitur - garuoja ant pietų stalo.
Stiklinė žuvis
Stiklinė žuvis - pažvelgus į tokią žuvelę, regis, matai jos griaučius ir vidaus organus! Viena žymiausių - Indijos stiklinė ešeržuvė (lot. Parambassis ranga). Taip pat žinomas ir stiklinis šamas (lot. Kryptopterus vitreolus), mėgiamas akvariumų augintinių. Šių žuvų oda ir raumenys beveik permatomi - gamtoje tai padeda pasislėpti nuo plėšrūnų, tarsi ištirpti vandenyje. Pavyzdžiui, stiklinio šamo kūnas beveik visiškai skaidrus, matyti tik stuburas, o prie galvos blizga sidabrinis maišelis - ten susitelkę nepermatomi vidaus organai. Užtai žiūrėdamas kiaurai žuvį matai jos kaulus, tarsi rentgeno nuotraukoje. Stiklinės žuvys dažniausiai nedidelės (5-10 cm), gyvena tropinėse upėse (pvz., Pietryčių Azijoje). Jų būdo bruožas - bailumas: jos mėgsta būriais stovėti drumstame vandenyje, prieš srovę, tykodamos smulkių krevečių ar vabzdžių.
Kardadantis beriksas
Kardadantis beriksas - (lot. Anoplogaster cornuta), giliavandenė žuvis, kurios dantys atrodo kraupiai dideli. Jos apatinio žandikaulio iltys tokios ilgos, kad net užsimerkusios kyšo lauk. Gamta “išsprendė” šią problemą: burnos viršuje yra specialios kišenės, į kurias suslenka iltys. Gyvendama 500-2000 m gylyje, absoliučioje tamsoje, ši žuvis negali sau leisti praleisti nė menkiausio grobio - todėl turi tokius ginklus. Beje, santykinai (lyginant su kūno dydžiu) tai didžiausi dantys tarp visų žuvų pasaulyje. Kardadantis beriksas aptinkamas net iki 5000 m gylyje - tai vieni giliausiai gyvenančių žuvų apskritai. Dieną jie tūno gelmėse, o naktimis pakyla arčiau paviršiaus maitintis (tokie vertikalūs migravimai būdingi daugeliui gelmių padarų). Jauni beriksai minta planktonu, o suaugę puola beveik viską - žuvis ar kalmarus. Jų regėjimas menkas, tad grobį padeda aptikti šoninė linija. Nors atrodytų, kad tokia turėtų būti arši plėšrūnė, iš tiesų ji gana lėta - gelmėse mažai maisto, tenka taupyti energiją. Zoologai yra laikę akvariume aukštų slėgių sąlygomis, ir ši žuvis sugebėjo pagyventi net keletą mėnesių.
Latimerijos - gyvosios iškasenos
Latimerijos - riešapelekės žuvys, užimančios tarpinę grandį tarp žuvų ir roplių. Žemėje jos gyveno net prieš dinozaurų išnykimą, ir buvo ilgai manyta kad latimerijos išmirė prieš 65 mln. metų. Naujai apie jas sužinota 1938 metų gruodžio 22 dieną, kai prie Pietų Afrikos krantų buvo sugauta keista žuvis. Ji pavadinta M. Kortene Latimer - pirmosios zoologės, pamačiusios „gyvąją iškaseną“, garbei. Latimerijos atradimas mokslininkams buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Daug kas abejojo jų egzistavimu. Tačiau žuvų pasaulis nesiliovė stebinti - 1998-aisiais metais gamta pateikė dar vieną staigmeną - kita rūšis buvo atrasta Indonezijoje.
Indonezijoje, Manado mieste gyvenančiam žvejui Justinus Lahama šių metų gegužės 19 dieną labai pasisekė. Stebėtina tai, kad šis gyvūnas aptvertas išgyveno apie 17 valandų jūroje kur gylis siekė tik 1 m. Tai nustebino ir mokslininkus, kurie galėjo atvykti jos ne tik pasižiūrėti, bet ir beplaukiojančią nufilmuoti. Toks nustebimas visai ne keistas - jos gentainiai, kurie buvo atrasti Kenijos, Madagaskaro pakrantėse buvo stebimi tik esant daugiau nei 150 metrų gyliui. Po žūties žuvis buvo sušaldyta.
DNR analizė leis įsitikinti ar tikrai kalbama apie 1998- aisiais metais atrastą latimerijų rūšies, pavadintos Latimeria menadoensis, žuvį kuri skiriasi nuo Afrikos pakrantėse pagautųjų Latimeria chalumnae. Remiantis DNR molekuliniais tyrimais buvo nustatyta jog šios rūšys atsiskyrė apie 1 - 2 milijonų metų prieš mūsų erą. Naujesnių tyrimų (kurie remiasi DNR mitochondrijomis) duomenimis tai įvyko prieš 30 - 40 milijonų metų. Spėjama, kad Indijos iškilimas ir prisišliejimas prie Eurazijos lėmė vienos populiacijos atsiskyrimą nuo kitos ir tuo pačiu tai tapo dviejų skirtingų rūšių atsiradimo priežastimi.
Jūrų biologas Lucky Lumingas iš Sulawesi salos Sam Ratulangi Universiteto, kaip ir kiti mokslininkai, šiuo metu analizuoja Indonezijos muziejuje saugomą latimerijos skeletą. Jis žino jog latimerijos nors ir yra tarsi tarpinė grandis tarp gyvybės perėjimo iš jūros į žemę, visdelto jos žemės gyvūnams nebuvo lygiai tie patys proteviai.
Kubos krokodilai - nykstanti rūšis
Aut. Be marškinių, iki juosmens įbridęs tamsų Zapata pelkės Kuboje vandenį tyrėjas Etiamas Perezas paleidžia į laisvę iš brakonierių atimtą Kubos krokodilą. Nedidelė pergalėje sunkioje kovoje. Sparčiai nykstanti rūšis - Kubos krokodilai gyvena tik pelkėje Chuventudo saloje, šios rūšies krokodilų likęs mažiausias skaičius iš visų krokodilų, teigia mokslininkai.
Nelegali medžioklė ir kryžminimas su Amerikos krokodilais, kuris kenkia rūšies genetikai, jau ne vieną dešimtmetį kelia grėsmę krokodilų populiacijai. Dėl šiltėjančio klimato lyčių keičiasi procentinis jauniklių patinėlių ir patelių skaičius, kas kelia dar vieną grėsmę populiacijai. Kubos valdžia visą didžiulę pelkę paskelbė saugoma teritorija, manoma, kad tai geriausiai išsilaikiusi pelkė Karibų regione, tačiau to nepakanka, aiškina mokslininkai.
Kubos mokslininkų skaičiavimu, laisvėje gyvena apie 4000 krokodilų. Peresas ir kiti tyrėjai išlaisvina krokodilus iš nelegalių medžiotojų rankų - ši programa prisideda prie krokodilų išsaugojimo. Zapata pelkėje tokie nerimavimai atrodo nepagrįsti - čia ką tik iš kiaušinių išsilukštenę, dar gleivėti krokodiliukai gaudo žuvis, sutartinai juda, tyrinėdami pasaulį. Jaunikliai greitai tampa negailestingais plėšrūnais - mokslininkų teigimu, jie užauga iki penkių metrų ilgio.