Emilija Malinauskaitė-Sigurdarson sako: „Mokiau lietuvius, kurie gyvena užsienyje, tačiau turi ryšį su Lietuva, nes vienas iš tėvų arba abu tėvai yra lietuviai. Dauguma mano mokinių gimė ne Lietuvoje, o lietuvių kalba jiems - ne pirmoji. Dažnai jie namuose kalba lietuviškai, taip pat bendrauja su seneliais Lietuvoje, o savo šalyse dalyvauja lietuvių bendruomenės renginiuose“.
Šiemet Emilija gyveno tarp Danijos ir Lietuvos, o pamokas vaikams vedė nuotoliniu būdu. Jos pamokos iš dalies akademinės (dirba remdamasi bendrąja lietuvių kalbos programa), o iš dalies - pažintinės. Karalienės Mortos mokykloje svarbus kontekstas: pamokos planuojamos taip, kad vaikus apsuptų konkreti tema, o akademiniai dalykai mokomi toje temoje.
Kontekstinis mokymas: nuo žiemos iki ąžuolo
Taip stengiasi mokyti ir ji: pavyzdžiui, gruodį antrokai mokėsi daiktavardžių daugiskaitos, o žodynas buvo susijęs su žiema: slidė - slidės, šalikas - šalikai, pačiūža - pačiūžos. Po mėnesio mokiniai treniravosi rašyti trumpąsias žinutes, o užduotį formavo taip: parašyk žinutę tėvams apie tai, kad eini čiuožinėti nuo kalno su rogėmis, kada grįši, su kokiais draugais čiuožinėsi.
Tos pamokos pradžioje parodė nuotraukų, kaip jų bendraamžiai Lietuvoje žiemą čiuožinėja nuo kalniukų. Tai - ir lietuvių kalbos, ir Lietuvos pažinimo pamoka: apsupti konteksto, jie mokėsi rašyti, formuoti mintis lietuviškai, savo žinias apie Lietuvą papildė informacija apie vaikų veiklas žiemą.
Kitas pavyzdys iš pirmokų pamokos vasaros pradžioje: pamokos tikslas buvo aprašyti augalą. Pamoką pradėjo perskaitydama pasaką apie ąžuolą: išsiaiškino nežinomus žodžius, vaikai atsakė į teksto suvokimo klausimus. Tada klausėsi lietuvių liaudies dainos apie ąžuolą, žiūrėjo dainos ir liaudies šokio vaizdo įrašą. Pabaigoje pristatė enciklopediją apie Lietuvos medžius ir joje skaitė, kuo ąžuolai ypatingi, kokie jie užauga, kuo ypatingos gilės.
Po pertraukos mokiniai patys kūrė ąžuolo aprašymus. Kitoje pamokoje pristatė Dainų šventės tradicijas, istoriją, reikšmę. Šiemet Dainų šventė vadinosi „Kad giria žaliuotų“: pirmokai iš praėjusių pamokų jau žinojo, ką reiškia „giria“, ką reiškia „žaliuoti“.
Žodyno plėtimas ir konteksto svarba
Kontekstinės užduotys įtraukia: konkreti tema, kontekstas juos sudomina, o susidomėjus ir akademinės užduotys atliekamos lengviau. Mokiniai mokosi tada, kai sujungia naują informaciją su jau žinoma. Mums visiems patinka atrasti, suvokti sąsajas, tie „Aha!“ momentai motyvuoja.
Žinau, ką apie Lietuvą noriu papasakoti vaikams, žinau, kokie uždaviniai numatyti ugdymo programoje, ir visa tai pamokose sujungiu. Iš tėvų gaunu pagyrų, kad ir jiems įdomu klausytis: žinau, kad neretai po mano pamokų jie namuose kalba tomis temomis, dalijasi savo patirtimi ir žiniomis. Kalbos mokomasi tada, kai ji yra aktuali. Vaikai yra smalsūs, jie domisi įvairiausiais dalykais, o mano darbas - pamokas paruošti taip, kad jie ir apie Lietuvą išmoktų, ir uždavinius įgyvendintų, ir liktų susidomėję, ir turėtų galimybę kalbėti lietuviškai, ir atsiskleistų.
Mokymas(is) yra bendravimas: reikia klausyti, kalbėti, suprasti. Mokiniai bendrauja aktyviai, kai jiems įdomu, aktualu. Visi jos mokiniai prie mokyklos prisijungė gebėdami kalbėti. Buvo vaikų, kuriems kelis pirmuosius mėnesius lietuviškai kalbėti dar buvo nedrąsu, tačiau po truputį juos kalbinant, giriant, klausinėjant prabilo visi.
Kartais jų žodynas nėra gausus, tačiau ir kelių pamokų per savaitę užteko, kad po kurio laiko kalbėti tapo lengviau, o žodynas išsiplėtė. Jos mokiniai namuose kalba arba lietuviškai, arba keliomis kalbomis, o pamokose bendraujame tik lietuviškai. Pasitaiko, kad jie nori pasakyti, bet nežino žodžio lietuviškai: tada arba aš, arba kiti vaikai išverčia žodį į lietuvių kalbą.
Kontekstinis ugdymas žodyno plėtimui
Viena priežasčių, kodėl taip vertinu kontekstinį ugdymą, yra ta, kad kontekstas tikrai padeda mokytis. Žodžių pavieniui vaikai neišmoksta - jie turi būti vartojami, girdimi, suprantami įvairiuose formatuose. Kai ruošiasi pamokoms, visada įvertina, kad gali būti nesuprantamų žodžių, pasiruošia vaizdinės medžiagos.
Su vaikais kas kelias pamokas rašome diktantus. Greitai suprato, kad tai sunku, nes diktanto tekstą reikia suvokti, ne tik užrašyti girdimus žodžius, todėl ėmė kurti diktantams iliustracijas. Dabar tik taip ir daro: rodo ekrane diktanto iliustraciją, aptariame su vaikais, ką jie mato, kaip vadinasi objektai iliustracijose. Tada jau diktuoju tekstą, o vaikai žino, apie ką rašo, - rezultatai tikrai geresni.
Beveik kiekvienos pamokos pabaigoje bent 10-15 minučių garsiai skaito vaikams knygas. Renkasi skaityti tik Lietuvos rašytojų, pradinukams skirtus pasakojimus, eilėraščius, pasakas. Vis sustoja, paklausiu, ką vienas ar kitas žodis reiškia, o vaikai juos gali suvokti ir iš konteksto arba iliustracijų.
Pavyzdžiai iš pamokų:
Pavyzdžiui, skaitėme vieną eiliuotą kūrinį, ten buvo tokia eilutė „Aplinkui pleveno/ Vonios burbulai“. Žodis „pleveno“ vaikams nepažįstamas, bet jie suvokė, kad jei plevena vonios burbulas, tai jis juda iš lėto. Kitoje knygoje skaičiau apie chameleoną, kuris sėlino. Ką reiškia „sėlinti“, jei nėra konteksto?
Vienaskaitos daiktavardžiai (10):
- Ąžuolas
- Giria
- Kalba
- Šalikas
- Slidė
- Pačiūža
- Senelis
- Šalikas
- Diktantas
- Žodis
Daugiskaitos daiktavardžiai (10):
- Seneliai
- Slidės
- Šalikai
- Pačiūžos
- Draugai
- Burbulai
- Medžiai
- Gilės
- Tėvai
- Žodžiai
Lietuviškumas ir ryšys su Lietuva
Aš esu lietuvė - tai viena iš svarbiausių mano asmenybės dedamųjų. Augau Vilniuje, beveik visą gyvenimą čia praleidau - ėjau į mokyklą, studijavau Vilniaus universitete, šis miestas man labai daug reiškia. Dabar, kai prisimenu vaikystės Vilnių, matau, kaip stipriai jis pasikeitė, kaip tapo švaresnis, jaukesnis, patogesnis. Ir iš tėvų pasakojimų, senų nuotraukų atpažįstu jų Vilnių.
Vaikai, kuriuos mokau lituanistinėje mokykloje, ryšį su Lietuva jaučia per jiems brangius žmones, dažniausiai - tėvus, senelius. Šie vaikai auga ne Lietuvoje, bet, nepaisant to, jiems Lietuva svarbi, jie rodo didelį norą sužinoti apie Lietuvos istoriją, žmones, patiekalus ir kitus Lietuvai būdingus dalykus. Kai praėjusį rugsėjį susipažinau su savo mokiniais, visi jie kalbėjo lietuviškai: tai šeimos nuopelnas.
Vienas dažniausiai išsakomų argumentų - tėvai nori, kad vaikai turėtų ryšį su seneliais ir gebėtų su jais susikalbėti lietuviškai. Kalbėdami apie Lietuvą, vaikai visuomet mini senelius, o viešėdami Lietuvoje pas juos apsilanko. Būna, kad pas vaiką atvažiuoja seneliai, o aš vedu pamoką: seneliai pasisveikina, pasiklauso pamokos, padeda anūkams, fone girdžiu jų balsus.
Kita priežastis - tėvų noras, kad vaikas kalbėtų lietuviškai ir per kalbą jaustųsi Lietuvos dalimi. Apie tai pamokose daug kalbame: aptariame, kokia Lietuvos gamta, kokios šventės, į pamokos kontekstą įpinu lietuviškų dainų, pasakų. Jos tikslas - kad vaikams Lietuva būtų pažįstama, sava, kad suvoktų Lietuvos tradicijas, kultūrą, kasdienius įvykius.
Tėvai tiki, kad jei yra galimybė vaikui mokėti daugiau kalbų, reikia tą galimybę suteikti. Mokėti daug kalbų yra vertybė, o gebėti kalbėti, skaityti ir rašyti tokia reta kalba kaip lietuvių - didelis turtas. Kalbą mokytis sunkiau, kai nesi jos kontekste: tiesiog mokytis gramatinių konstrukcijų, žodyno, posakių nelengva.
Man artima priežastis išeivijoje gyvenančius lietuvius mokyti lietuvių kalbos yra patriotizmas ir Lietuvos istorija. Ilgi ir tamsūs metai okupacijoje, trėmimai, prieš tai - 40 metų trukęs spaudos draudimas yra itin skaudūs Lietuvos istorijos laikotarpiai.
Patarimai šeimoms gyvenančioms emigracijoje
Norint, kad vaikas turėtų ryšį su Lietuva, verta su juo kalbėti lietuviškai. Žinau, kad daug mano mokinių namuose kalba tik lietuviškai, - tokia yra namų taisyklė, ją palaikau. Kita, šalies kalba, vaikas bus apsuptas natūraliai: jis ją girdės mokykloje, parduotuvėje, bibliotekoje, per radiją ir kitose aplinkose. Gyvent išeivijoje, lietuvių kalbą galima girdėti namuose ir bendruomenės susitikimuose.
Taigi - turint tikslą, kad vaikas lietuvių kalbą suprastų, vartotų ir gebėtų komunikuoti, reikės įdėti pastangų. Motyvas ir interesas mokytis kalbos vaikams dažniausiai atsiranda tada, kai jaučia ryšį su kažkuo, kalbančiu ta kalba. Gimus vaikui (o neretai ir dar jo laukiantis) vaikas kalbinamas, jam pasakojama, skaitomos knygelės.
Kokia kalba su vaiku kalbės jam brangūs žmonės, tą kalbą vaikas ir mokysis. Net ir mokantis dviejų kalbų vienu metu (pvz., kai vienas iš tėvų kalba viena kalba, o kitas - kita), vaikas išmoksta jas abi, nes abi girdi, atkartoja, supranta ir pradeda vartoti.
Kai į mano pamokas ateina vaikai, giliname tas žinias ir gebėjimus, mokomės gramatikos taisyklių (pvz., vienaskaitos galininko linksnyje rašyti nosinę raidę arba įsidėmėtinos rašybos žodžių), mokomės apie apibūdinamuosius žodžius, mename mįsles ir t.t.
Kultūros ir istorijos integracija į kalbos mokymą
Kontekstinio ugdymo principas - mokomąjį dalyką apsupti konkrečia, vaikams įdomia tema. Pasidalinsiu pavyzdžiu iš antrokų pamokų šį pavasarį. Ugdoma tema buvo būdvardžiai. Pirmiausia pristačiau vaikams klausimus, į kuriuos atsako būdvardžiai. Skaitėme enciklopedijos ištrauką apie voveres Lietuvos miškuose, ten mokiniai ieškojo būdvardžių.
Tada žaidėme žaidimą: vaikai turi sugalvoti po vieną gyvūną, jų pavadinimo nesakyti, o bendraklasiai spėlioja, koks tas gyvūnas, pateikdami klausimus su būdvardžiais, pvz., „Ar gyvūno uodega ilga?“, „Ar gyvūnas mažesnis už katę?“ ir t.t. Vėliau mokėmės apibūdinti žmogaus išvaizdą ir būdo bruožus.
Vienoje pamokoje parodžiau, kaip atrodo tautinis kostiumas, o vaikai kūrė kostiumų aprašymus: mėlyna liemenė, ilga juosta, aukšti batai. Klausėme dainos „Mamos suknelė“, vaikai stengėsi išskirti būdvardžius. Tekstus skaitymui pamokoje beveik visada kuriu pati: taip užtikrinu, kad jie tinka pamokos temai, yra vaikams reikiamo lygio, juose yra detalių, kurias galime su vaikais aptarti.
Džiaugiasi, kai gali rasti lietuviškų dainų, kurių tekstuose galima rasti reikiamų gramatinių konstrukcijų: klausydami V. Dažniausiai pamokas užbaigia garsiai skaitydama Lietuvos autorių knygas vaikams - jų šiemet perskaitė 12. Visuomet pristato rašytoją ir iliustratorių, skaito po kelis puslapius, tada tekstą aptariame: kokių naujų žodžių vaikai sužinojo, kas yra istorijos veikėjai, gal aprašomų situacijų yra nutikę ir vaikams.
Labai tiki knygos galia: vaikai, kurie skaito ir kuriems skaito, vartoja platesnį žodyną, kalba taisyklingiau.
Skaitymo ir rašymo įgūdžių ugdymas
Visi mano mokiniai mokslo metų pradžioje kalbėjo lietuviškai - tai tėvų, o neretai ir senelių nuopelnas. Džiaugiasi, kad ir vaikų skaitymo gebėjimai neblogi: jie perskaito tekstą, geba atsakyti į susijusius klausimus. Kartais būna sunku įveikti ilgesnius žodžius, tačiau tai - praktikos klausimas.
Rašymas mokslo metų pradžioje kelia iššūkių: nemokant gramatikos taisyklių, daroma įprastų klaidų. Pristato vaikams po vieną taisyklę, ją nuolat kartojame, tada mokomės naujų: taip iki mokslo metų pabaigos vaikai išmoksta rašyti taisyklingiau.