Kiekvienais metais į ligonines patenka aibė grybais apsinuodijusių grybautojų, neretos ir mirtys apsinuodijus grybais. Apsinuodyti galima ir tradiciškai valgomais grybais kaip baravykai, raudonikiai, žaliuokės. Tačiau dažniausiai nukenčia valgomųjų grybų nepažįstantys asmenys.

Apsinuodijimo grybais simptomai gali būti labai apgaulingi ir panašūs į nepavojingų ligų simptomus. Tai gana greitai po grybų pavalgymo pasireiškiantis viduriavimas, vėmimas, pilvo skausmai. Nuodai veikia organizmą palengva pažeisdami kepenis, inkstus, širdį. Dažnai simptomai po dienos sumažėja, tačiau jei prasitęs toliau gali būti per vėlu. Po trijų keturių dienų apsinuodijus žalsvąja musmire gydytojau jau gali niekuo nepadėti. Baisiausia yra žalsvoji musmirė, labai panaši į ūmėdę ar raukšlėtajį guduką. Beveik visų musmirių klasikinis kotelių šakninis sustorėjimas, taip pat sijonėlis ir karpos ant kepurėlės paviršiaus. Nepažįstat - nelįskit.

Grybus galima konservuoti raugiant, sūdant, marinuojant, įdedant į mišraines. Juos kepame, verdame dedant į sriubas ir mišraines. Viena pagrindinė taisyklė kepant grybus - nenaudokite aliejaus, jis sugeria grybo skonį ir aromatą. Grybą kepti galima tik ant sviesto, jis kaip tik paryškina grybo skonį. Baravykai, voveraitės, raudonikiai, jauni lepšiai, kreivabūdės gali būti kepami be apvirimo. Kitus grybus reikėtų bent penketą minučių apvirti ir tik tada naudoti patiekalams. Norint gauti skanesnį grybą juos dėkite į verdantį vandenį, taip mažiau ištrauks jų skonio.

Tikrinis baravykas

Labiausiai vertinamas grybas yra tikrinis baravykas. Tai dažnai sutinkamas grybas, augantis lapuočių ir spygliuočių miškuose. Dažniausiai mikorizę sudaro su eglėmis, ąžuolais, beržais, rečiau pušimis. Beržynuose, pušynuose dažniau randamas netoli eglučių arba po jomis. Pagrindiniai dygimai būna 2 kartus per metus - vasarinis liepos mėnesį, dažniausiai atviresnėse vietose, miško pakraščiuose. Dažniausiai vasarinio dygimo baravykai būna stipriai sukirmyję.

Kotelis storas, pilnaviduris, padengtas rudai geltona odele. Kepurėlės viršus nuo balto iki tamsiai raudono. Dažniausiai kepurėlės tamsėja grybui augant. Jaunų baravykų apatinė dalis būna ryškiai balta, augant gelsvėja. Pats vertingiausias yra apie 10+ kepurėlės dydžio baravykas su tik pradėjusia žalsvėti apačia. Tokį galima vadinti karališku baravyku, jis išlieka kietas kaip jaunas baravykas, tačiau turi senesniam baravykui būdingo skonio ir aromato. Išsikepkite ant sviesto. Druska paberkite tik apkeptą pusę - mažiau išskirs sulčių.

Dažniausiai tikrinį baravyką grybautojai supainioja su aitriuoju baravyku. Dar jis turi zuikio, kiškio baravyko pavadinimus. Senstelėjęs zuikio baravykas turi rausvą apačią, tačiau jaunas tokią pat baltą kaip ir jauno baravyko apačią, tik su kiek labai švelniu rausvu atspalviu. Dažniausiai turi siauresnį kotelį, dėl ko maišomas su lepšiais. Tačiau pasitaiko nuostabių storakočių aitriųjų baravykų kuriuos sunku vizualiai atskirti.

Raudonikiai ir lepšiai

Raudonikiai dažniausiai sudaro mikorizę su beržais. Tai vienas iš dažniausiai randamų vertingų grybų. Pirmieji ima augti liepos mėnesį drėgnesniuose jaunų miškų pakraščiuose. Pagrindinis augimas rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais, randami iki pat šalnų. Nupjautas mėlynuoja, išvirtas būna tamsios spalvos. Raudonviršiai mėgsta augti grupėmis. Ta pati grybiena gyvena gana ilgai, gali pramečiuoti. Skurdesnėse žemėse raudonikių derlių sukaupia kas keleri ar net daugiau metų.

Lepšių priklauso raudonviršių genčiai ir labai dažnai galima sumaišyti lepšį su raudonvišiu. Su tikruoju raudonviršiu nesumaišysite, bet pavyzdžiui kislusis raudonviršis abejoju ar bus nepriskirtas lepšiams. Tačiau jaunas lepšis bus ne prastesnis nei raudonviršis. Nemėlynuoja kaip tikrinis raudonviršis. Dažniausiai randamas pušynuose.

Aksamitinis baravykas

Grybiena ilgametė, toje pat vietoje galima rinkti rudakepurius aksombaravykius kelis dešimtmečius. Labiau mėgsta 50- 70 metų pušynus. Nupjauta smėlynuoja, termiškai apdorotas pajuoduoja. Rudakepurių aksombaravykių kotas plonesnis nei tikrinio baravyko. Galima sumaišyti su žalsvuoju aksombaravykiu kurio vamzdeliai ir sporos retesni, kepurėlės paviršius aksominis skirtingai nei rudakepurio lygus ir slidus. Jis dažniausiai minkštesnis ir abejoju ar rasite su storesniu kotu. Valgomas, bet neįtin skanus. Dažnas klaidingai šilbaravykiais vadina aksombaravykius.

Šilbaravykis

Šilbaravykiai dažnai nuspardomi dėl itin ryškios, net nuodingai rašališkai ryškios mėlynos spalvos tik kiek jį įspaudus. Kotelis trapus, skyla segmentais. Tačiau iš tiesų tai grybas skoninėmis sąvybėmis prilygstantis tikriniam baravykui. Kiek pavirtas ir įdėjus vos, vos acto jis išbala. Melsvėjantis šilbaravykis išlieka kietas net pasenęs. Kiek retesnis smiltyninis šilbaravykis. Nemėlynuoja, kotelis taip pat lūžta segmentais.

Kazlėkas

Vienas iš pirmųjų vasarinių grybų yra kazlėkas. Jaunuose pušynuose mėgsta augti tikrinis kazlėkas, senesniame miške šilinis kazlėkas. Tikrinis kazlėkas mėgsta šviesesnes vietas. Jauno kazlėko apačia būna uždengta plėve. Tepasi ir po rinkimo ir dorojimo pirštai gana ilgai liks pajuodę. Nuimama kepurėlės odelė. Šilinis kazlėkas skiriasi kiek retesniais ir didesniai svamzdeliais ir neslidžiu paviršiumi. Valgomi, bet nevertinami grybai. Kazlėkai, kurių „mėsa“ išlieka balta ir puri net po apdorojimo, nors ir kukliai papildys mitybos racioną, tačiau atneš naudos sveikatai. Šie gardūs grybai itin sudomino mokslininkus bei medikus, o jų nauji atradimai stebina, ypač besisiejantys su sveikatos gerinimo klausimais.

Kazlėko rūšys

• Tikrasis kazlėkas (Suillus luteus) - itin slidi, gliti, gleivėta kepurėlė yra pagrindinis kazlėko skiriamasis bruožas.
• Šilinis kazlėkas (Suillus granulatus) - vaisiakūniai be plėvelės, kotas be žiedo, kepurėlė mažiau gleivėta, dygsta mažesnėmis grupėmis.
• Grakštusis kazlėkas (Suillus grevillei) - didelius vaisiakūnius išauginantys geltonai oranžinės spalvos grybai.
• Geltonasis kazlėkas (Suillus variegatus) - kepurėlė plaušuota, grublėta, negliti (išskyrus drėgnu oru), gelsvai pilkos, geltonai rudos ar rudai geltonos spalvos.
• Tamprusis kazlėkas (Suillus bovinus) - pasižymintys tampriu vaisiakūniu, gana didele tamsiai geltonos ar geltonai rudos spalvos kepurėle, o vamzdeliai su didelėmis, ištįsusiomis akutėmis.
• Pelkinis kazlėkas (Suillus flavidus) - vaisiakūniai smulkūs, su 5-6 cm skersmens pilkai gelsva kepurėle.
• Pilkasis kazlėkas (Suillus viscidus) - gana negražus grybas dėl savo nešvariai gelsvai pilkos spalvos kepurėlės, kuri yra gleivėta, o pakraščiai dažnai atrodo lyg atspurę.

Kazlėkų kepsneliai: receptas

Jeigu norite į mitybą įterpti daugiau grybų ir sumažinti mėsos kiekį, štai receptas, kaip kazlėkais pakeičiama mėsa paruošiant kepsnelius. Pagal kepsnelių skonį ir struktūrą sunku bus atskirti nuo tikros mėsos.

1. Keptuvėje įkaitinamas aliejus.
2. Miltai, plakti kiaušiniai ir kukurūzų košė sudedami į atskirus dubenėlius.
3. Kazlėkai apvoliojami miltuose, tada kiaušiniuose ir galiausiai polentoje.
4. Kepsneliai sudedami į keptuvę su įkaitintu aliejumi ir kepama tol, kol susidarys auksinės spalvos plutelė (2-3 min.).
5. Iškepti kepsneliai dedami ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų aliejaus perteklius.
6. Apibarstoma druska, patiekiama kartu su pasirinktu kreminiu priedu (kukurūzų košės piurė, majonezas, graikiškas jogurtas, grietinė ir kita) ir bulvėmis ar kitu garnyru.

Troškinti kazlėkai: receptas

Kazlėkai labiausiai mėgstami troškinti, nes jų mėsinga tekstūra patiekalui suteikia skonio gilumo ir pikantiškumo bei miško paklotės aromato. Pateikiame iš kartos į kartą perduodamą receptą, kuris nereikalauja pastangų, o ingredientai paprasti.

1. Kazlėkai nuvalomi, nulupama odelė, nuplaunami, nusausinami ir plonai supjaustomi.
2. Svogūnas susmulkinamas ir pakepinamas svieste naudojant gilią keptuvę.
3. Svogūnams įgavus auksinę spalvą, į keptuvę sukrečiami kazlėkai, įpilamas sultinys.
4. Viskas troškinama 20-30 min.
5. Baigus troškintis, pridedama kapotų petražolių, pagardinama druska ir pipirais.

Ūmėdės

Ūmėdžių yra labai daug, beveik visos valgomos. Nevalgomos ryškiai raudonos ( kraujaspalvės) ūmėdės augančios pelkėtose vietose ir dvokiančioji ūmėdė. Ūmėdės labai skanios kiek pavirtos. Jos išlieka tvirtos ir traškios. Auga beveik visur, dažnos urbanizuotose teritorijose. Jos gali būti raudonos, rožinės, geltonos, žalios ir dar daugybė atspalvių. Ūmėdžių skiriamasis bruožas tai lygus ir trapus kotelis. Dvokiančioji ūmėdė, gliti, skleidžia nemalonų kvapą.

Kiti grybai

• Skėtinė žvynabūdė: Valgoma tik šviežiai surinkta. Kepurėlė didelė, dažnai būna didesnė nei 20 centimetrų skersmens.
• Kelmučiai: Kelmučių švelnesnis kepurėlės žvynuotumas ir kepurėlės apačią dengiantis sijonėlis. Užaugusių sijonėlis praplyšta. Kelmučiai labai skanus grybas, fantastiški kepti ant sviesto, virti.
• Raukšlėtasis gudukas: Pagrinde auga saulėtuose pušynuose, samanose. Nors pasitaiko ir kitokiose vietose. auga grupėmis, dažnai labai didelėmis. Lygi, sausa, geltonai ruda galvutė yra skiriamasis guduko bruožas. Retai turi kitokią kepurėlės spalvą. Taip pat lygus kotas, be ryškaus sustorėjimo apačioje ir sijonėlis. Grybas apverdamas, apvirtas išlieka tvirtas. Kiek salsvoko skonio.
• Žaliuokė: Vienas iš vertingiausių vėlyvojo rudens grybų yra žaliuokė arba žalsvasis baltikas. Jis sunkiai sumaišomas su kitais grybais. Ryškiai žaliai geltona apačia ir kepurėlė. Auga smėlėtose atvirosevietose, baltos samanos, viržynai. Dažniausiai sutinkamas prie pušų. Todėl geriau ilgiau pavirti.
• Raibasis baltikas: Tačiau jį itin lengva be patirties sumaišyti su daugybe kitų baltikų. Apačia dažniausiai ryškiai balta, bet be žalsvo persiliejimo.
• Voveraitės: Esant palankioms sąlygoms voveraitės ima augti jau gegužės mėnesio pabaigoje. Labai skanus ir daugybėje šalių kulinarijoje itin vertinamas grybas. Auga grupėmis dažniausiai sudarydamas ratus. Prieš gaminant voveraitės neplaunamos o nuvalomos šepetėlių. Tokios sausos dedamos į įkaitintą keptuvėje sviestą, ar jau apkepintus svogūnus.
• Bobausiai: Stipriai nuodingi, geriau rinkti su guminėmis pirštinėmis, po grybavimo nieko neliečiant nusiplauti rankas. Nežiūrint į nuodus labai skanus grybas. Nuodas giromitinas sunaikinamas karštyje. Tam verdama tris kartus, kiekvieną kartą kruopščiai nuplaunant. Jokiais būdais nenaudoti kvapų "sultinį".
• Kreivabūdės: Paskutinis metų grybas yra kreivabūdės. Vertingiausios yra tamsesnė ir kiek susiraičiusi gluosninė kreivabūdė ir lygi, gelsva pilkoji kreivabūdė. Jas dažnai jau sušalusias sausio ar net vasario mėnesį galima nuskinti nuomedžio ir tiesiai į žuvienės puodą. Šviežias ir nepašalusias volioju miltuose ir kiaušinyje ir kepu ant sviesto.

Svarbu: Prieš renkant bet kokius grybus, įsitikinkite, kad juos gerai pažįstate. Jei abejojate, geriau nerinkite! Būkite atsargūsir mėgaukitės saugiu grybavimu!

---