Nemažą dalį tautiečių paprašius įvardinti tradicinius japoniškos virtuvės patiekalus, išgirstumėme vienintelį atsakymą - sušiai. Japoniško „GyozaBar“ Vilniuje įkūrėjas Mantas Petrauskas, mokęsis japonų virtuvės paslapčių pas 36 restoranus šioje šalyje įkūrusį žymų šefą Matsutaką, pasakojo, kad stengiasi supažindinti lietuvius su Tekančios saulės šalies maistu, tradicijomis ir kultūra. Praktikšai visuose japoniškos virtuvės patiekaluose pajusite tikrąjį produkto skonį, nes gaminant patiekalus ingredientai yra dažniausiai verdami ir naudojami tik švieži kruopščiai atrinkti produktai, rašoma atsiųstame pranešime.

Tradiciniai Japonų Pusryčiai

Sunku patikėti, kad jie valgytų avižinę košę ar su kumpiu suteptus sumuštinius, kurie tokie populiarūs tarp mūsų, lietuvių. Įdomu, ką japonai valgo pusryčiams? „Mes, europiečiai, neįsivaizduojame pusryčių be sumuštinių, kiaušinienės ir didelės stiklinės apelsinų sulčių. Kadangi japonai patiekaluose stengiasi naudoti tik šviežius ingredientus, dažniausiai tradicinius patiekalus papildo sezoniškais produktais. Tuo tarpu japonai pusryčiams valgo miso sriubą, gaminamą iš sultinio ir fermentuotos sojų pupelių pastos, vadinamos miso.

Miso sriuba pateikiama su sojų varškės gabaliukais, skirtingomis daržovėmis, jūržolėmis, grybais ir kitais ingredientais. Pusryčių japonai neįsivaizduoja ir be ryžių, omleto (tamagoyaki), fermentuotų sojų pupelių (natto), keptos lašišos, virtos žuvies ar vaisių“, - atskleidė M. Petrauskas.

Neįprasti Japonų Desertai

Tradiciniai japonų desertai, kaip ir pusryčiams valgoma sriuba, nepanašūs į europietiškus. „Nors dauguma desertų atrodo gražiai, vyrauja spalvų ir formų įvairovė, ingredientai mums tikrai neįprasti - saldi pupelių pasta, ryžiai ar žalioji arbata. Vis dėlto, esant galimybei būtina paragauti šių tradicinių japonų desertų: ryžių pyragaičių su įdaru (mochi), dviejų blynų, perteptų raudonų pupelių pasta (dorayaki), žuvies formos saldžių pyragėlių su saldžiu įdaru viduje (taiyaki) ar ryžių koldūnų su saldžiosios sojos padažo glazūra, pateikiamų ant iešmo (dango)“, - pastebi M. Petrauskas.

Naujame bare šeimininkas ketina ne tik vaišinti išskirtiniais tradiciniais japonų patiekalais, tačiau ir mokyti lankytojus šios šalies maisto gaminimo. Daugelis tradicinių receptų yra perduodami iš kartos į kartą, o maisto gaminimo mokomasi visą gyvenimą. Tik iš šalies japonų virtuvė atrodo paprasta, tačiau patiekalus pagaminti nėra lengva, sako M. Petrauskas. Japonų virtuvė sulaukia ir daug palankių mitybos specialistų bei dietologų vertinimų dėl šios šalies patiekaluose naudojamų šviežių ingredientų, didelio kiekio žuvies ir maisto ruošimo technikos.

Japonų maistas laikomas sveiku ir dėl pateikiamų mažų porcijų bei valgymo papročių, kai valgant su už stalo maistu įprasta dalintis su sėdinčiais draugais, šeimos nariais ir kt. M. Petrausko paklausus, kokių japoniškų patiekalų būtina paragauti kiekvienam, norinčiam susipažinti su Tekančios saulės šalies virtuve, jis rekomenduoja neapsiriboti vienu patiekalu. Kiekviename Japonijos regione populiarūs skirtingi patiekalai, todėl reikėtų paragauti bent trijų patiekalų.

Pasak pašnekovo, norint pažinti japonišką virtuvę, vertėtų pabandyti tradicinio barbekiu (yakiniku), mėsos ir makaronų sriubos (ramenų), sušių, koldūnų (gyoza) ar blynelių, kurie savo išvaizda primena europiečių ir amerikiečių pamėgtą picą ar omletą (okonomiyaki).

Ciberžolė: Prieskonis, Stiprinantis Imunitetą

Sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė sako, kad kartais užtenka labai nedaug, kad patiekalas būtų ir sveikesnis, ir kasdienybei suteiktų papildomų spalvų. Pirmiausia - ciberžolė išsiskiria savo antioksidaciniu poveikiu, taip pat prieskonyje esantis kurkuminas gali padėti apsaugoti ląsteles nuo pažeidimo. Vien Amerikos medicinos ir sveikatos institucijų nacionalinėje bibliotekoje skelbiama beveik dešimt tūkstančių publikacijų apie ciberžolės ir pagrindinės jos fitocheminės medžiagos - kurkumino - naudą sveikatai. Ši prieskoninė žolelė pasižymi ir bendru imuniteto stiprinimu, padeda organizmui apsisaugoti nuo virusų, bakterijų, grybelių. Lietuvių vis labiau mėgstamas prieskonis, stiprinantis imunitetą.

„Neabejojama, kad kurkuminas padeda sustiprinti ir palaikyti tinkamą širdies bei kraujagyslių veiklą, padeda apsaugoti nuo kraujagyslėse susidarančių krešulių, kurių pasekmės kartais gali būti mirtinos. Prieskonis rekomenduojamas ir tiems, kurie kenčia nuo artrito. Galima rasti daug informacijos ir apie tai, kad kurkuminas palengvina nerimo ir depresijos simptomus. Tiesa, tyrimų rezultatai prieštaringi, bet tikimybė yra. Ciberžolės spalva patiekalams suteikia pavasariškos nuotaikos bei pagerina virškinimą“, - pasakoja V. Kurpienė.

Pasak sveikos mitybos specialistės, pastaruoju metu vis daugiau kalbama ir apie tai, kad ciberžole verta gardinti ne tik maistą, tačiau ir gėrimus, pavyzdžiui, gerti arbatą su šiuo, itin ryškiai geltonos spalvos, prieskoniu: „Kurkuminas gali padėti kovoti su įvairiais virusais, tarp kurių - herpesas ir gripas. Visgi, dauguma tyrimų, kalbančių apie tai, buvo atlikti laboratorijoje, o ne su žmonėmis“.

Ciberžolė Sveikos Mitybos Gerbėjams

Pavasarį, tradiciškai, daugelis susigriebia ir dėl kelių papildomų kilogramų. Sveikos mitybos gerbėjams ir norintiems sulieknėti. Norimas kūno linijas išlaikyti daugeliui darosi vis sunkiau, nes daug laiko leisdami namuose, apribojame savo aktyvų judėjimą. Visgi, padėti sau galime daugiau dėmesio ir pastangų skirdami mitybai. V. Kurpienė rekomenduoja į savo virtuves pasikviesti egzotiškąją, Rytų virtuve dvelkiančią, ciberžolę.

„Kurkuminas teigiamai veikia kepenų ląsteles, kas svarbu, jei yra nutukimas. Ne viename moksliniame straipsnyje galime rasti patvirtinimą, kad ciberžolėje esantis kurkuminas padeda palaikyti stabilesnį gliukozės kiekį kraujyje. O tai svarbu didesniam sotumo jausmui ir mažesniam - alkio“.

Sveikos mitybos specialistė sako, kad vis dažniau išgirsta mitų, susijusių su šiuo prieskoniu. Ji akcentuoja, kad, kaip ir su visais kitais maisto produktais, būtina laikytis saikingumo principo: „Prieskoniai yra koncentruotas produktas, todėl jų verta naudoti kasdien, bet su saiku. Vartojant ciberžolę miltelių pavidalu, per dieną rekomenduojama suvartoti apie 2-3 gramus šio prieskonio. Tai natūralus produktas, tačiau per dažnas jo vartojimas dideliais kiekiais gali išprovokuoti virškinimo trakto problemas. Internete sklando „stebuklingų“ gėrimų receptai su ciberžole. Mano nuomone, geriausia ją vartoti maiste - taip išvengsite perdozavimo, patiekalai bus apetitą keliančios spalvos, lengviau virškinami, taip pat gausite ir visas vertingąsias ciberžolės medžiagas.“

Kaip Išsirinkti Kokybišką Ciberžolę?

Tiesa, renkantis ciberžolę, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad tai būtų išties kokybiški prieskoniai, nes tokie ne tik taupiau naudojasi, tačiau ir turi ryškesnį, geresnį, labiau išreikštą skonį. „Santa Maria“ virtuvės šefas Artūras Braslauskas sako, kad labai svarbu, jog jų tiekėjai ciberžoles superka tik iš patvirtintų partnerių: „Tiekėjai, su kuriais dirbame, užtikrina, kad ciberžolės auginamos laikantis švaros ir kokybės reikalavimų. Tuomet jos apdorojamos ir džiovinamos, o galiausiai - sumalamos. Ciberžoles malti reikia specialios įrangos, nes džiovintos jos labai sukietėja. Be to, malant ciberžolę, kyla labai daug dulkių, o visa gamykla nusidažo geltona spalva. Dėl to malimą patikime savo tiekėjams“.

Garsus virtuvės šefas pastebi, kad tokiems produktams kaip ciberžolė taupyti tikrai neverta, juk patiekalams jos užtenka tiek nedaug. „Štai „Santa Maria“ maltą ciberžolę perka iš pietų Indijos. Mūsų perkamos ciberžolės skonis yra vidutinio, tinkamo europiečiams, stiprumo ir turi pakankamą kiekį kurkumino (3 proc.). Į tai, renkantis šią prieskoninę žolelę parduotuvėse, reikėtų atkreipti dėmesį“, - sako su A. Braslauskas.

Ciberžolės Naudojimas Patiekaluose

Nuo mėsos, žuvies, kruopų patiekalų iki desertų ar užkandžių Sveikos mitybos žinovė V. Kurpienė, kurią socialiniuose tinkluose seka bei jos patarimais naudojasi virš šimto tūkstančių lietuvių, dalinasi keliais patarimais, kaip lengvai ir greitai ciberžolę integruoti savo patiekaluose:

1. Gardinkite sriubas: burokėlių, kopūstų ar kitas.
2. Įberkite į blynų tešlą, pusė šaukštelio prieskonio ją nudažys skaisčiai geltona spalva.
3. Ši žolelė labai tinka ryžių patiekaluose.
4. Ciberžole galima pabarstyti kepamą baltą žuvį.
5. Ji puikiai tinka vištienos patiekalams.
6. Nepamirškite šia žolele gardinti ir daržovių troškinių.
7. Žmonės ciberžolę beria į įvairias arbatas, jų plikymo metu. Juodoji arbata, ciberžolė ir kokosų pienas - derinys, kuris virs ne tik gėrimu, bet ir užkandžiu.
8. Ši prieskoninė žolelė vis daugiau naudojama įvairioms užtepėlėms, pavyzdžiui, avinžirnių (humusui).
9. Rytietiški ankštinių patiekalai neįsivaizduojami be ciberžolės.
10. Paprastas būdas į mitybą integruoti ciberžolę, ja gardinti košes: avižų, sorų ar grikių.

5 Receptai su Ciberžole

• Ciberžolės Latė
• Žuvies filė su lapiniais kopūstais ir ciberžole
• Antivirusiniai pietūs su ciberžole ir imbieru
• Užtepėlė
• Energijos užtaisas rytui: avižinė košė su cukinija ir ciberžole

Tyrimai rodo, kad visada valgant pusryčius sumažėja širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir nutukimo rizika. Vieni iš mėgstamiausių produktų pusryčiams - kiaušiniai. Jie greitai pagaminami, maistingi, juose gausu baltymų.

Idėjos Greitiems Pusryčiams su Kiaušiniais:

1. Greitas omletas su daržovėmis (307 kalorijos)
2. Kiaušinienė su grybais ir špinatais (189 kalorijos)
3. Kepti ryžiai su kiaušiniu (410 kalorijų)
4. Meskikietiški pusryčiai su kiaušiniais (457 kalorijos)
5. Sumuštiniai su plaktais kiaušiniais ir žolelėmis (297 kalorijos)
6. Omletas, keptas gilioje keptuvėje (342 kalorijos)
7. Bandelės su bri sūriu ir kiaušiniais (268 kalorijos)
8. Kiaušiniai, kumpis ir skrudinta duona (327 kalorijos)
9. Rytietiški kiaušiniai (311 kalorijų)

Ryžiai su Daržovėmis

Produktai: 2 stiklinės ilgagrūdžių ir laukinių ryžių, 1 cukinija, 1 baklažanas, 400 g žiedinių kopūstų, 1 svogūnas, 2 skiltelės česnako, pusė aitriosios paprikos, 400 g virtų avinžirnių, 450 g konservuotų trintų pomidorų, 1/2 stiklinės tamsių razinų, 1/2 šaukštelio maltų kalendrų, 1/2 šaukštelio cinamono, 1/4 šaukštelio ciberžolės, alyvuogių aliejaus, druskos, šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Kaip gaminti:

1. Avinžirnius pamirkykite ir išvirkite.
2. Nulupkite ir susmulkinkite česnaką ir svogūną. Baklažaną ir cukiniją supjaustykite vidutinio dydžio kubeliais. Žiedinį kopūstą išskaidykite žiedynais. Aitriosios paprikos pusę susmulkinkite.
3. Įkaitinkite keptuvėje alyvuogių aliejų, apkepkite aitriąją papriką, svogūnus ir česnakus. Paskui suberkite prieskonius, pakepkite 1 min. Tada suberkite į keptuvę razinas, cukinijos ir baklažano kubelius, kepkite 3 - 4 min., suberkite avinžirnius.
4. Supilkite pomidorų tyrę, 150 ml vandens, užvirinkite. Įberkite druskos, pipirų, patroškinkite 2 - 3 min., suberkite žiedinio kopūsto žiedynus, patroškinkite dar 3 min. Kopūstai turi likti kiek traškūs.
5. Įkaitinkite puode 2 šaukštus alyvuogių aliejaus, suberkite ryžius. Pamaišydami kepkite ryžius 3 min. Supilkite 3 stiklines verdančio vandens, įberkite druskos, užvirinkite. Sumažinkite orkaitės kaitrumą, uždenkite puodą dangčiu ir troškinkite 15 min.
6. Suberkite į dubenį ryžius, centre sudėkite daržovių troškinį. Skanaus!

Gyoza Koldūnai

Reikės:

• 500 g maltos kiaulienos (arba vištienos)
• 2 didelių kopūsto lapų
• 2-3 svogūnų laiškų
• 2 skiltelių česnakų
• nedidelio gabalėlio imbiero
• šaukšto kepintų sezamų aliejaus
• 2 šaukšto sojos
• a.š. cukraus
• juodųjų pipirų
• druskos

Gaminimas:

1. Kopūstą ir svogūnų laiškus smulkiai supjaustykite.
2. Imbierą ir česnaką sutarkuokite.
3. Sumaišykite su malta mėsa ir likusiais ingredientais.
4. Pasiruoškite nedidelį dubenėlį su šaltu vandeniu pirštams ir tešlos lapeliams suvilgyti.
5. Imkite tešlos lapelį, dėkite įdarą, suvilgykite lapelio kraštus vandeniu ir suformuokite koldūnus.
6. Paruoštus koldūnus galima užsišaldyti šaldiklyje: išdėliokite juos ant medinės lentelės su išklotu kepimo popieriumi. Dėkite į šaldiklį. Sušalusius perdėkite į maišelį ir vėl sudėkite atgal į šaldiklį.

Kaip kepti: į keptuvę įpilkite kepintų sezamų aliejaus (galima rinktis ir kitą, bet šis suteikia nepaprastai daug aromato ir papildomo skonio, būdingo Rytų virtuvėms), sudėkite gyoza koldūnus ir paskrudinkite jų apačią. Tada įpilkite šiek tiek vandens ir uždenkite dangčiu - taip jie baigs kepti, tiksliau, išsitroškins susidariusiuose garuose, bus minkšti, o apačia traški.

Patiekite juos su sojos ir kepintų sezamų padažu, pagardinkite sezamo sėklomis ir svogūnų laiškais. Tokius iškeptus koldūnus galima valgyti ir su daržovėmis arba įdėti į ramenus ar kitas panašaus stiliaus sriubas.

Falafeliai

Falafeliai gaminami iš avinžirnių - vienos seniausių ir šiandien labiausiai paplitusių ankštinių kultūrų pasaulyje, rašoma atsiųstame pranešime. Prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertės Aistės Rasmussen teigimu, falafeliai ypač populiarūs dėl sotumo, nes yra kaloringesni už kitus ankštinius produktus.

„Avinžirniai ypač populiarūs Rytuose, Viduržemio jūros regione ir Afrikoje. Po sojos pupelių jie yra antra labiausiai paplitusi ankštinių daržovių rūšis pasaulyje. Žmonės juos mėgsta dėl to, kad be baltymų, juose taip pat gausu įvairių vitaminų ir mineralų. Avinžirnius rekomenduojama dėti į troškinius, patiekti vienus, kaip garnyrą ar su įvairiais padažais. Iš avinžirnių gaminami ne tik falafeliai, bet ir daržovių kepsneliai bei humusas“, - pasakoja maisto ekspertė.

A. Rasmussen teigimu, falafeliai yra tokie universalūs, kad gali būti gaminami arba patiekiami beveik su viskuo - įvairiomis daržovėmis, padažais arba įsukami į lavašą ar pitą. „Gaminant, svarbu pasitelkti kūrybiškumą. Priklausomai nuo gaminimo būdo - avinžirnių susmulkinimo, rutuliukų dydžio, kepimo ar virimo trukmės ir naudojamų ingredientų - rezultatas gali skirtis, todėl eksperimentuokite ir raskite tinkamiausią variantą“, - sako A. Rasmussen ir pateikia kelis skirtingus falafelių receptus.

Klasikinis Falafelių Receptas

Jums reikės:

• 200 g avinžirnių
• 1 svogūno
• 5 v. š žirnių miltų
• 30 ml vandens
• aliejaus
• maltų juodųjų pipirų
• petražolių
• kalendrų

Gaminimas:

1. Avinžirnius užpilkite vandeniu, pamirkykite per naktį ir išvirkite.
2. Tuomet juos sutrinkite, suberkite smulkintą svogūną, petražoles ir sutrinkite viską iki vientisos masės.
3. Vėliau suberkite miltus, pilkite vandenį, pagardinkite prieskoniais ir viską gerai išmaišykite.
4. Iš gautos masės pradėkite formuoti nedidelius rutuliukus ir virkite juos aliejuje ant silpnos ugnies, kol gražiai apskrus.
5. Iškeptus falafelius sudėkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.
6. Falafelius patiekite vienus arba su pasirinktu garnyru.

Šeimos Kulinarinės Tradicijos

Taip jau atsitiko, kad mūsų šeimos esamiems ir būsimiems vyrams netikėtai pasisekė, nes visos keturios moterys, nors ir žvelgdamos į maistą iš skirtingų pusių, visgi vienodai dėl jo pamišusios. Mano močiutės pomėgis gaminti, natūralu, kad žinomas ilgiausiai ir paplitęs plačiausiai, tačiau ji tokia neišsenkanti idėjų asmenybė, kad kiekvieną kartą nustebinanti vis labiau. Apsilankius jos namuose niekada nerasi to paties patiekalo pagaminto antrą kartą, o suvokdamas šią nerašytą taisyklę, visko nori ir stengiesi paragauti, ypač kai viskas taip skanu, todėl močiutės maistas šeimoje, yra neabejotinai sočiausias.

Visa ši meilė kulinarijai persidavė ir mano mamai. Jos pomėgis vis atrasti tai, kas dar neatrasta, ir paragauti tai, kas neragauta, maisto ypatumus suformavo taip, kad kulinarinėje srityje ji neaplenkiama su naujovėmis. Nuolat keliaudama ir ieškodama pasaulyje kažko naujo, ji pateikia mums savo įspūdžius lėkštėje, todėl mamos maistas gurmaniškiausias. Sesė taip pat atsikando bendrosios meilės maistui. Ji pas mus išsiskiria tuo, kad, nors ir mėgsta mėsą, žuvį ir pan. daugiausiai gamina patiekalus iš daržovių, tačiau gamina taip, kad net bet kuris daržovių priešas pirštus apsilaižytų. Nežinau, kokius stebuklus ji sapnuoja naktimis, bet idėjos tikrai pasakiškos.

Na, ir likau aš. O kas liko man? Tortai su torčiukais ir pyragai su pyragiukais. Niekada nesistengiau ir net negalvojau pasisavinti šios srities maisto gamyboje, bet mano šeimoje jau seniai nebeliko klausimo "Kas darys desertą?". Aš visada taip dievinau konditeriją visa plačiąja prasme, kad natūraliai viskas ir gavosi. Nemoku kepti pagal receptus taip pat kaip nemokėčiau parašyti ir savųjų (nes niekada nieko nesveriu ir neskaičiuoju), bet juk ne teorijoje skonis pasislėpęs, o praktikoje.

Trumpiau tariant, begalinis maisto mylėjimo genas keliauja tolyn. Ir kadangi visos mes tokios skirtingos, tai susijungusios į vieną komandą esame kiekvieno, net ir labiausiai išlepinto, pilvo valdovės. Sočiai. Įdomiai. Vegetariškai. Saldžiai.

Šiai dienai galiu drąsiai pasakyti, kad šis mano pomėgis šiandien mūsų šeimoje jau tapo šaunia tradicija. Nuo vaikystės mėgau kepti įvairius pyragus, eksperimentavau kepdama tortus. Vėliau man buvo įdomus ne tiek pats torto kepimo procesas, žaidimas su pertepimais, bet kaip puošimas.

Nusprendžiau pasidalinti ir savo šeimos tradicija. Nuo mažens mėgau sukiotis virtuvėje ir pagelbėti tiek mamai, tiek močiutei. Vėliau mokykloje darbų pamokose užsirašytus receptus keisdavau pagal save ir vaišindavau namiškius.

Mano šeimos kulinarinę istoriją pradėjau būtent aš. Kai gyvenau su tėvais, tai labai retai kada gaminau, o kai ištekėjau ir išėjau iš tėvų namų, pradėjau savo kulinarijos tradicijas. Niekada negalvojau, kad patiekalai, kuriuos gaminsiu, bus ne tik skanūs, bet ir rytietiški.

Mūsų šeimos kulinarinė tradicija, o kartu ir mano hobi, gimė kartu su vaikais. Dukrytės pirmam gimtadieniui iškepti tortą pačiai paskatino draugė, nes ji taip pat bandė pirmą kartą kepti... Tada pagalvojau, kodėl gi aš negalėčiau?

---