Latvijoje yra toks miestelis ant Dauguvos upės kranto - Skrīveri (liet. Skryveriai). Ši vieta dar žinoma kaip saldumynų sostinė, kur galima pamatyti, kaip gaminami legendiniai rankų darbo saldainiai „Karvutė“ (latv. „Gotina“) ir paragauti unikalių, tikrų latviškų naminių ledų. Tad pirmyn į kelionę!
"Karvutė" Žemgaloje
Pirmoji stotelė - „Karvutė“ Žemgaloje, Skrīveri miestelio prieigose (Daugavas g. 2), stovi senovinė saldainių gamykla - „Skrīveru Gotiņa“ saldainių fabrikas. Nepaprastai kaitrią dieną mus pasitiko dabartinės gamyklos šeimininkės - mama ir dukra - Baiba ir Keita.
Fabrikas įsikūręs autentiškoje aplinkoje, išsaugotoje nuo praėjusio šimtmečio vidurio. Tiesa, dabar gamybos apimtys gerokai mažesnės nei buvo anuomet, tačiau visi saldainiai čia vis dar gaminami ir pakuojami rankomis.
Keita su pasididžiavimu pasakojo, kad čia nuo pat gamyklos atidarymo dirbo močiutė, o vėliau prisijungė ir tėtis Aigars: „Dabar tėtis ir mama yra pagrindiniai šios gamyklos vedliai. Tėtis yra šefas. Ir turime išsaugotus originalius receptus iš senų laikų. Receptas kilęs iš liaudies, kai šeimininkės namuose gamindavo šiuos saldumynus, virdamos juos iš cukraus, pieno ir sviesto“, - pasakojo Keita.
Gamykla pradėta statyti 1956 metais, o pirmasis saldainis pagamintas ir supakuotas jau po metų - 1957-aisiais. Čia pat išsaugota ir visų gamykloje naudotų saldainių ir kitų produktų įpakavimų kolekcija. Sovietmečiu „Karvutes“ gamino net 60 gamyklų, dabar - likusios trys: dvi yra Skrīveri ir viena Saldus mieste. Tačiau vienintelė, turinti Latvijos kulinarinio paveldo licenciją, yra ši - kurią ir aplankėme.
Be saldainių fabriko ir jame esančio muziejaus, čia pat galima gauti ir Skrīveri fabriko saldainių pakuotojo sertifikatą - žinoma, tam reikės įgyti subtilių įgūdžių ir vietoje supakuoti tuziną „Karvučių“. O tai, kaip įsitikinome patys, nėra lengva. O ar žinote, kiek daugiausia saldainių „Karvutė“ per dieną yra supakavęs vienas žmogus? Net 8000! Arba - 120 kilogramų.
Dilema: tįstanti ar trapi „Karvutė“?
Iš savo vaikystės, kiek pamenu, saldainiai „Karvutė“ visada buvo trapiu kietu paviršiumi, apvolioti cukraus pudra, o viduje - tįstantys. Tačiau dabar tokių surasti praktiškai neįmanoma.
Paklausiau šeimininkės Baibos: „Kodėl šie saldainiai nebėra tokie, kokie būdavo anksčiau? Mat dabar dažniau pasitaiko susikristalizavę ir be skysto vidaus“. Ir ji man paaiškino: „Pirmas dvi savaites „Karvutė“ būna skystu, tąsiu vidumi. Vėliau ji kristalizuojasi“.
Dabar jau žinau: vaikystėje „Karvutės“ mane tiesiog pasiekdavo šviežesnės. Tačiau, pasirodo, ne visi mėgsta skystas. „Yra du tipai žmonių - vieni mėgsta šviežias, o kiti kaip tik labiau ieško tų susikristalizavusių. O taip yra todėl, kad parduotuvėse labai retai kada pavyksta įsigyti tįstančių, todėl žmonės mano, kad tos šviežios yra tiesiog ištirpusios ir nebešviežios“, - išaiškino Baibos dukra Keita.
Būtinai apsilankykite šiame fabrike, nes tikram smaližiui saldainių pakuotojo sertifikatas - būtinas. O gavę oficialų dokumentą galėsite išsirinkti ir mėgstamų saldainių „Karvutė“, kurių čia kelios dešimtys šimtas rūšių ir skonių.
Saldus - saldumynų miestelis
Vos kirtus Latvijos sieną, mašiną užpildo saldus kvapas, kurį skleidžia pakelėse žydintys rapsai ir vaismedžiai. Pirmasis miestelis, pasitaikantis kelyje, - Saldus - dar kvapnesnis ir taip pavadintas neatsitiktinai. Smaližius iš Latvijos, Lietuvos ir kitų valstybių čia vilioja du saldainių fabrikai, dvi ledų gamyklos ir daugybė bitininkų. Net sunku patikėti, kad nedideliame miestelyje gali tilpti tiek saldumo.
"Karvutės" Saldus mieste
Dažniausiai svečių iš viso pasaulio sulaukia miestelyje įsikūrusi saldainių „Karvutės“ gamykla, kurioje šie skanėstai gaminami nuo 1960 m. Tuomet saldainiai būdavo verdami dideliame puode virš ugnies. „Karvutės“ ne vienam primena vaikystę. Tačiau gali būti, kad tai ne tik nostalgiški jausmai, mat per 60 metų gamykloje iš tiesų niekas nepasikeitė.
Neišvaizdžiame pastate, seniai nemačiusiame remonto, - jokių modernizavimo projektų, kuriuos taip mėgsta mūsų įmonės. Trijuose dideliuose katiluose lygiai valandą šimto laipsnių temperatūroje verda sviestas, cukrus ir pienas. Paskui pasigirsta skambutis ir prie katilo pripuola moterys. Karšta masė supilama į neaukštas dėžes, kuriose vėsta ir kietėja.
Rankų darbo tradicijos
Modernūs įrenginiai nenaudojami net saldainius pakuojant - moterys iš milžiniško gličios masės gabalo mikliai formuoja plonesnius vamzdelius, kurie dar greičiau supjaustyti virsta saldainiais. Prie kiekvienos tokios pjaustytojos sėdi dar po tris merginas - jos čiumpa lipnius karamelės gabalėlius ir vynioja juos į popierėlius taip greitai, kad net sunku pamatyti, ką tiksliai jos daro. Tik kapsi į jų skraitus jau supakuotos „Karvutės“.
Viena fabriko darbuotoja per dieną pagamina 60-100 kilogramų „Karvučių“. „Darbas tikrai nelengvas, bet mūsų moterys patyrusios, dirba po 15-25 metus“, - sakė „Karvučių“ fabriko vadovė Liga Grisle. „Vyriausia“ darbuotoja „Karvutes“ gamina jau 40 metų.
L.Grisle didžiuojasi, kad jų gaminami saldainiai - visiškai natūralūs. Ji rodo didžiulį šaldytuvą su pienu. Jį kas rytą į gamyklą pristato vietiniai ūkininkai. „Karvučių“ galiojimo laikas - 180 dienų, tačiau fabriko vadovė teigė, kad iš tiesų jas galima valgyti amžinai: „Mūsų saldainiai niekada nepasensta, nes yra natūralūs. Jie gali tik sukietėti, nes sudėtyje yra labai daug cukraus.“
Į saldainių fabriką turistai traukia ne tik akių paganyti, bet ir apsipirkti, nes čia galima rasti įvairiausių skonių „Karvučių“, kurių parduotuvėse paprastai nėra - su mėtomis, spanguolėmis, romu, įvairiais vaisiais, riešutais, cikorija.... „Specialiai Suomijos klientams darome saldainius su lakrica - saldymedžio ekstraktu, o žmonėms, kurie serga celiakija, gaminame „Karvutes“ be glitimo“, - sakė L.Grisle. Vis dėlto populiariausios - tradicinės ir visiems geriausiai pažįstamos, L.Grisles vadinamos klasikinėmis, „Karvutės“.
Istorijos vingiai
1960 m., kai atsidarė šis „Karvučių“ cechas, Latvijoje buvo nemažai įmonių, gaminančių šiuos saldainius, tačiau dabar jų liko vos kelios. „Buvo visko. Turėjome labai nelengvą periodą 1990 m., kai teko pajusti Rusijos krizę. Tuomet net nežinojome, ar pavyks išgyventi“, - pasakojo fabriko vadovė.
Bet sunkumai ilgai nesitęsė. Pasirašius sutartį su Rusijos turgumi, per mėnesį gamykla turėdavo vien šios šalies rinkai pagaminti po 80-120 tonų saldainių. „Tuomet nereikėjo mąstyti nei apie naujus klientus, nei naujus skonius ar pakuotes“, - „Karvučių“ aukso amžių atsiminė L.Grisle.
Šiandien „Karvutės“ iš Latvijos miestelio fabriko keliauja į Lietuvą, Estiją, Vokietiją, Airiją, Angliją, Rusiją, Suomiją ir kitas šalis. „Eksportuojame maždaug pusę saldainių, kuriuos pagaminame“, - sakė L.Grisle. Eksportui skirtiems saldainiams dažnai sukuriami specialūs įpakavimai su pavadinimais vietos kalbomis.
Saldaus fabrikėlyje gaminamos ne tik „Karvutės“, nors jos sudaro didžiąją dalį produkcijos. Lygiai taip pat rankomis kepamos bandelės, verdamas irisas, cukruje maudomas marmeladas, kepami tortai bei pyragaičiai.
Rokiškio "Karvutė": atgimimas
Rokiškio konservų gamykla, kaip naujametinę dovaną vartotojams, pateikė parduotuvių vitrinose saldainius „Karvutė“. Gamyklos darbuotojai buvo komandiruoti į Latvijos gamyklas specializuotis, kurių metu išmoko „Karvutės“ gamybos subtilybių. Su kiekvienais metais tobulėjo saldainių gamyba, sparčiai didėjo apimtys, žmonės pamilo saldainius, viena iš pagrindinių lauktuvių iš Rokiškio buvo saldainiai „Karvutė“.
Pasikeitus situacijai, užsidarius Rokiškio konservų gamyklai saldainių „Karvučių“ gamybą bandė perimti privatus verslas, tačiau nepavyko, saldainiai „Karvutė“ nuo 2017 m.
Naujas etapas
Legendinių saldainių gamybą atnaujino mažoji bendrija „Rokiškio karvutė“, įsikūrusi lygiai prieš metus - 2023 m. balandžio 18 d. Kol kas bendrijoje darbuojasi tik dvi darbuotojos, kurios yra ir bendrijos bendrasavininkės - Simona Šulienė ir Aušra Kriovė. Prie idėjos atgaivinti „Rokiškio karvučių“ gamybą prisidėjo ir savivaldybė - iš smulkaus bei vidutinio verslo plėtros programos mažosios bendrijos „Rokiškio karvutė“ steigimui skyrusi paramą.
Pristatyti pirmosios savo produkcijos ir aprodyti nedidelio, bet aprūpinto visa reikalinga įranga, gamybinio cecho, S. Šulienė ir A. Kriovė pasikvietė rajono merą Ramūną Godeliauską ir savivaldybės administracijos direktorių Valerijų Rancevą. Jų jau laukė paruošta speciali apranga, be kurios į gamybinį cechą eiti neleidžiama.
Ir eksperimentas - patiems išbandyti, ką reiškia gaminti „Rokiškio karvutes“. Merui buvo įteiktas specialus peilis, kuriuo reikėjo tolygiai supjaustyti paruoštą ir atšaldytą saldainių masę. Užduotis pasirodė lengva tik iš pirmo žvilgsnio - neturint įgūdžių saldainių masę supjaustyti lygiais gabaliukais pasirodė ne taip paprasta. Po to meras su savivaldybės administracijos direktoriumi buvo nukreipti prie kito darbastalio - vynioti į specialius popierėlius supjaustytus saldainius.
„Dabar mums saldainių vyniojimas - pats geriausias atsipalaidavimo būdas. Per valandą jau sugebame suvynioti 2 kilogramus saldainių, kartu pastebime, kad mūsų tempas spartėja, manau, greitai tokiam kiekiui saldainių tereikės valandos“, - pakomentavo A. Kriovė.
„Mūsų kompanijoje pasisuko kalba apie krašto gaminius. Biržiečiai mūsų paklausė - ką jūs turite? Tik sūrį? Tuomet kažkas prasitarė, kad juk kažkada turėjome „Rokiškio karvutę“. Mes abi su Aušra tik susižvalgėme ir visiškai spontaniškai nusprendėme - „karvutė“ Rokiškyje vėl bus“, - pasakoja S. Šulienė.
Simona sako, kad, kai kilo ši idėja, jos galvojo, jog ją pavyks įgyvendinti labai greitai. „Praėjo mėnuo, matom, kad net nepanašu į kažkokią saldainių gamybą. Galvojam, na, dar bent pora mėnesių, tuomet jau tikrai prekiausime „karvute“, o praėjo visi metai. Nėra viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti“, - prisipažįsta mažosios bendrijos savininkės.
Recepto paieškos ir gamybos ypatumai
Paradoksas, bet įgyvendinti idėją verslininkės pradėjo nuo dizaino. Dar neturėdamos saldainių receptūros, susikūrė „Rokiškio karvutės“ logotipą, saldainių popierėlių dizainą - rudos spalvos skirti klasikiniam variantui, žalios - patobulintam receptui su riešutais. „O paskui gavome senąjį 1969 m. receptą - tokias „karvutes“ čia gamino gamykla „Rokiškio konservai“. Receptą mums pasakė gamykloje cecho meistre dirbusi Danutė Aukštuolienė. Mes esame jai labai dėkingos, ji mums papasakojo ir apie gamybos procesus. Ji viską atsimena, net išlaikė senąsias saldainių dėžutes“, - pasakoja A. Kriovė.
Simona ir Aušra sako, kad sužinojusios receptą, pradėjo jį bandyti namuose - bet vis kažkas nepavykdavo. „Teko ne kartą išmesti pagamintą masę - tai ji gaudavosi kieta kaip akmuo, tai pervirdavo, tai dar kažkas atsitikdavo. Supratom, kad nežinome visų niuansų. Žinojome tik ingredientus, bet ką po ko dėti - neturėjome supratimo. Teiravomės Danutės, kodėl čia taip atsitiko, kodėl nesigavo, ji ir atskleidė visas žinias, nors pripažino, kad ir anksčiau daug eksperimentų būdavo ir daug kas nepasisekdavo. Pasak Danutės, ne kartą ir „Rokiškio konservų“ gamykloje nepavykdavo išvirti kokybiškos masės, nes nebūdavo išmanių katilų su temperatūrų nustatymu“, - sako S. Šulienė.
Verslininkės prisipažįsta, kad būtent iš Danutė sužinojo, kokiuose maždaug katiluose anksčiau „karvutes“ virdavo. Sužinojo ir tai, kad negali būti tiesioginio kaitinimo, todėl ieškojo atitinkamo katilo. Taip pat išsiaiškino, kad reikia įsigyti šaldymo stalą.
„Anksčiau saldainius irgi rankom pjaustydavo ir į popierėlius vyniodavo. Išvirtą masę išversdavo ant šaldymo stalo. Danutė pasakojo, kad masė kartais taip sušaldavo, jog būdavo neįmanoma pjaustyti ir nustatyti, ar masė kokybiška. Pasitaikydavo, kad saldainiai atšilę ištekėdavo iš popierėlio, todėl dvi savaites specialiai laikydavo juos sandėlyje, kad nusistovėtų, kad būtų galima įsitikinti, jog masė neištekės“, - žiniomis dalinasi S. Šulienė.
A.Kriovė priduria, kad ir įsigijus išmanų katilą ne iš karto pavyko pagaminti kokybišką masę „Nežinodamos į masę šaltą pieną supylėme, todėl sutraukė viską. Buvo, kad perkaitinome ir masė išbėgo, todėl teko daug mokytis, eksperimentuoti - ir temperatūrą geriausią atrasti, ir laiką, kada ką po ko dėti į katilą. Bet mes ramiai į viską žiūrėjome, atidirbome visą procesą minučių tikslumu“, - prisimena A. Kriovė.
Plėtros planai
Mažosios bendrijos savininkės sako, kad dabar turi ne tik senąjį „karvutės“ receptą, bet ir pora patobulintų. „Turime dvi saldainių receptūras: senąjį, pagal kurį pagaminta „karvutė“ bus pažymėta kaip klasika, ir naująjį, pagardintą riešutais. Taip pat iš klasikinės „karvutės“ masės planuojame gaminti tortus „Kietas riešutėlis“. Į masę pridedame jūros druskos, sūdytų žemės riešutų ir gauname labai pikantišką skonį, tinkantį net prie alaus“, - pasakoja A. Kriovė.
Tortus verslininkės kol kas planuoja gaminti tik pagal užsakymus. „Žiūrėsime, koks bus poreikis. Rengėme savo draugams ir artimiesiems šio torto degustacijas, derinome optimalų dydį - visiems labai patiko. O dėl dydžio nusprendėme, kad geriausias variantas - pusantro kilogramo apvalus tortas, savo forma primenantis sūrį“, - pastebi A. Kriovė.
Verslininkės sako, kad parduotuvėse prekiaus sveriamais saldainiais, tačiau užsisakė ir kelių dydžių dėžutes - jos bus skirtos reprezentaciniams poreikiams ir prekybai internetu. „Jau dabar daug kas teiraujasi, kada galės „karvučių“ įsigyti, pasirodo, daug kam reikia Rokiškio kraštą reprezentuojančių gaminių“, - šypsosi mažosios bendrijos savininkės, pridurdamos, kad kalbos greitai sklinda, todėl daug kas žino apie atgimstančias „Rokiškio karvutes“, net darbo prašosi buvę „Rokiškio konservai“ darbuotojos - saldainių vyniotojos.
„Žiūrėsime, kaip mums seksis. Planuojame prekiauti ne tik parduotuvėse, ne tik gaminti reprezentacijai skirtus gaminius, tačiau ketiname susikurti „Rokiškio karvutės“ internetinę parduotuvę ir prekybą vystyti plačiau.