Kauno LEZ: Verslo variklis ir gyventojų nuomonės

Kauno LEZ miestiečių dažnai vertinamas prieštaringai - vieni džiaugiasi perspektyviomis darbo vietomis, kiti piktinasi tokiu besiplečiančiu ir ramybę drumsčiančiu kaimynu. Tačiau nepaisant skirtingų nuomonių, tai miesto ir jo apylinkių verslo variklis, kuris vedamas pilietiškos ir išsilavinusios kauniečių bendruomenės pritraukia vis daugiau užsienio verslo gigantų.

Kauno LEZ reikšmė miestui

Kai kalbame apie Kauną, būtina kalbėti ir apie jį supančias teritorijas. Visuomet prisistatydami užsienio investuotojams naudojame 40 km spindulio imtį, nes maždaug iš tokio atstumo Kauno LEZ kasdien pasiekia čia dirbantys žmonės. Bendras tokio regiono potencialas taip pat ženklus - bemaž 300 tūkst. darbuotojų. Kauno, kaip ir kitų Lietuvos regionų LEZ‘ai buvo įkurti siekiant sudaryti palankias investavimo sąlygas specifinėse lokacijose.

Nuo savo veiklos pradžios iki šiandien Kauno LEZ jau yra pritraukusi 33 Lietuvos ir užsienio investuotojus, kurie bendrai atnešė daugiau nei 660 milijonų eurų investicijas ir yra sukūrę ar artimiausiu metu sukurs bemaž 5000 darbo vietų. Tai svarbus indėlis regiono kontekste. Taip pat svarbu paminėti, kad net 70% Kauno LEZ investicijų sudaro TUI (tiesioginės užsienio investicijos). Tai lemia ir itin palankų multiplikaficinį efektą 1:7.

Todėl teigiamas poveikis juntamas plačiau, neprisirišant prie teritorijos. Be to, didelė dalis įmonių vykdo su MTEPI, išmaniosiomis technologijomis, automatizavimu ir kt. susijusias veiklas. Svarbiausia, Kauno regionas turi puikius gyventojus, kurie iš principo ir sudaro pagrindą sėkmingam vystymuisi. Kauno regione yra susiformavusi stipri akademinė bendruomenė, kurios bendradarbiavimas su verslu sudaro galimybes rengti tikslingas programas, kurių absolventams nusimato puikios profesinės perspektyvos.

Regiono administracijos reikšmingai prisideda prie to, kad Kauno regionas būtų patogus gyventi ir patrauklus vykdyti veiklą. Iš savo pusės LEZ - veikia kaip vienas palankios investicinės aplinkos elementų. Siekdami pritraukti investuotojus į Kauno LEZ galime pasiūlyti kelis pagrindinius pranašumus: patogią geografinę lokaciją, mokestines lengvatas, sklypus su parengta infrastrukūra ir spartų įsikūrimo greitį. Visi šie faktoriai sudaro bendrą paketą, kuris lemia įmonių pasirinkimą investuoti Kauno LEZ.

Be to, kaip valdymo bendrovė kasdien veikiame ne tik tam, kad pritrauktume investuotojus, bet ir siekiame kurti LEZ bendruomenę. Tai apima įvairias veiklas, nuo teritorijos priežiūros ir inžinerinių projektų iki kultūrinių renginių. Visus Lietuvos LEZ reglamentuoja LEZ pagrindų įstatymas, todėl teisiniai pagrindai iš esmės tokie patys. Kas lemia išskirtinumą yra keli faktoriai: žmonės, infrastruktūra ir tradicijos.

Regione yra stipri akademinė bendruomenė, kurios reikšminga dalis studentų mokosi techninius inžinerinius mokslus. Tai yra svarbus faktorius siekiant pritraukti investuotojus. Iš infrastruktūrinės pusės - Kaunas įsikūręs greta visų pagrindinių kelių sankirtos, tarptautinis Kauno oro uostas yra tiesioginis Kauno LEZ kaimynas, Palemono intermodalinis terminalas, Klaipėdos uostas viso labo už 230 km - visa tai iš esmės leidžia naudotis visomis transporto rūšimis įmonėms transportuojant savo gaminius.

Ateities planai ir gyventojų nuomonės

Kauno LEZ vystosi palaipsniui. Iš daugiau nei 500 hektarų ploto šiuo metu yra subnuomota apie 20%, dar dalį teritorijos užima vidinė infrastruktūra (keliai, inžinerinės sistemos, ir pan.). Aplinkinių gyvenviečių, pavyzdžiui, Ramučių, gyventojai nėra labai patenkinti LEZ plėtra - jie skundžiasi, kad LEZ plėtra iš jų atima priemiesčio ramybę. Su Ramučių ir aplinkinėmis gyvenvietėmis turime kontaktą tiek per bendruomenes, kultūrinius renginius, tiek per infrastruktūrinius projektus.

Kauno LEZ steigimas buvo numatytas Vyriausybės dar 1996 metais, todėl aplinkinės bendruomenės apie industrinės zonos kaimynystę tikrai žino jau ne vienas dešimtmetis, todėl kažkokio siurprizo besikuriančios įmonės sukelti neturėtų. Be to, investuotojai su savimi atneša ir papildomas darbo vietas, ir infrastruktūros plėtrą, įskaitant viešąjį transportą. Taip pat renginius ir akcijas.

"Albright Lietuva" plėtra į "FlexStart 2"

Nuo 2007 nuosavame pastate Klaipėdos LEZ teritorijoje veikianti „Albright Lietuva“ jau kurį laiką nagrinėjo įvairias plėtros galimybes, bet galiausiai nutarė plėstis į LEZ valdymo bendrovės vystomą „FlexStart 2“ projektą. „Nutarėme į „FlexStart 2“ iškelti kontaktų litavimo padalinį, nes nuosavame pastate labai trūko patalpų sandėliavimui. Netrukus gimė mintis naujose patalpose ne tik lituoti kontaktus, bet ir patiems gaminti jiems ruošinius. Anksčiau juos gaudavome iš išorinių tiekėjų. Todėl šis žingsnis yra tiek veiklos perkėlimas, tiek plėtra ir naujos funkcijos.

Visa tai užtikrins savalaikį kontaktų tiekimą jungiklių gamybai ir minimizuos logistikos sąnaudas“, - komentuoja „Albright Lietuva“ vykdantysis direktorius Ramūnas Barcevičius. Pasak „Albright Lietuva“ vadovo, sprendimą keltis į šį pastatą lėmė ne tik kaimynystė, bet ir galimybė greitai pritaikyti patalpas individualiems poreikiams. Bendrovė išsinuomojo 1.000 kv. m ploto patalpas ir veikia po tuo pačiu stogu kaip „Retal Baltic Films“ ir kitos įmonės.

Klaipėdos LEZ vadovo Eimanto Kiudulo teigimu, tai jau antras esamo LEZ investuotojo žingsnis į „FlexStart“ pastatus per kelis mėnesius. Neseniai apie plėtrą „FlexStart 2“ paskelbė ir pakuočių gamintoja UAB „Retal Baltic Films“. „Šis „Albright Lietuva“ žingsnis ir vėl iliustruoja lanksčiųjų gamybos pastatų universalumą. Vienais laikotarpiais paruošta infrastruktūra mums padeda lengviau derėtis su naujais investuotojais, o šiais laikais džiaugiamės galėdami pasiūlyti greitos plėtros galimybių ir esamiems verslo bendruomenės nariams. Pasiteisinus pirmiesiems dviem „FlexStart“ pastatams, nagrinėjame galimybes plėtoti ir trečiąjį“, - sako LEZ vadovas.

Išankstiniais duomenimis, 2022 m. „Albright Lietuva“ apyvarta siekė 25 mln. EUR ir buvo 19proc. didesnė nei ankstesniais metais. Šiemet bendrovė tikisi 14 proc. augimo, tačiau prognozes ir planus kol kas sunkina sudėtinga pasaulinė verslo aplinka.

Interviu su vaikų neurochirurgu Ramūnu Raugalu

Kalbantis su garsiu vaikų neurochirurgu Ramūnu Raugalu, junti, kaip jis kaifuoja nuo savo darbo. Ramybę ir jaukumą skleidžiantis gydytojas nė akimirkai neparodo, koks sunkus, įtemptas, be galo daug žinių bei kruopštumo reikalaujantis jo darbas. O pacientų ir jų tėvelių atsiliepimai kone kelia jį iki dangaus.

Vaikystės prisiminimai ir kelias į mediciną

- Gerb. Ramūnai, man labai įstrigo pirmasis mūsų pokalbis-pažintis, kai Jūs prisipažinote, jog kėdainietis buvote vos dešimt pirmųjų savo gyvenimo metų, o tiek daug visko prisimenate. Kodėl Jums viskas taip įstrigę atmintin?

- Vaikystės prisiminimai dažniausiai būna ryškūs. Belaukdamas jūsų skambučio, pagalvojau, kad ir namų adresą atsimenu, ir draugų vardus, ir mokyklą, kurią lankiau, tik nežinau, kaip ji dabar vadinasi. Netgi klasę, į kurią ėjau, rasčiau - viskas mintyse išlikę gana aiškiai. Nors Kėdainiuose paskutinį kartą buvau su savo vaikais prieš maždaug penkerius metus, bet tie atsiminimai gana ryškūs.

- Jaučiu. Jaučiu, nes tikrai buvo labai šiltas laikas. Ir labai džiugu, kad, kai paskutinį kartą lankiausi Kėdainiuose, senamiestis toks gyvas, atsinaujinęs.

Vaikystės pasivaikščiojimų vietos: Kėdainių muziejus, prie muziejaus saulės laikrodis, stovintis pievelėje (nežinau, ar iki šiol jis vis dar yra), anksčiau ant kalno būdavo tuberkuliozės ligoninės seni pastatai, kur dirbo mano mama. Aš netgi darželyje daržą turėjau, grupė turėjo ir ežį, ir akvariumą, kas dabartiniais standartais turbūt nelabai įmanoma, ir visokių kopūstinių baltukų drugelių vikšrų.

- Užsiminėte, kad Jūsų tėveliai buvo gydytojai. Tai dabar kaip ir aišku, kodėl Jūs pats juo tapote.

- Tėtis buvo traumatologas. Dirbo Kėdainiuose, o mama buvo ftiziatrė, gydė tuberkuliozę. Tačiau vėliau dirbo administracinį darbą - buvo ligoninės vyr. gydytoja.

- Gydytoju būti svajojau dar nuo Kėdainių laikų.

Bet vaikystėje, paauglystėje save nuvertindavau, niekada nebuvau medalininkas, kad gerai mokyčiausi, ir kad vien penketai būtų pažymių knygelėje. Visokių pažymių būdavo. Taigi, kad būsiu mediku ar gydytoju klausimų jau kaip ir nekilo. Reikėjo tik išsirinkti, kurios srities. Vien tik į chirurgiją pakliūti jau gana didelė konkurencija, o neurochirurgija apskritai atrodė kaip iš fantastikos serijos.

O ta specialybė mane traukė turbūt dėl to, kad ji intelektualiausia, daugiausiai technizuota, greičiausiai besivystanti. Taigi, įstojau į rezidentūrą, kurią pradėjau Kaune, paskui tęsiau Vilniuje, kur pasirodė daugiau erdvės. Po rezidentūros iš karto nuėjau dirbti į Santariškes, vaikų ligoninę ir prasidėjo intensyvesnė vaikų neurochirurgija. Laimė buvo tą padalinį kurti, statyti ant kojų, kolektyvą burti. Man patinka organizuoti, suburti žmones. Taip ir gyvenam (šypsosi).

Darbas su vaikais: iššūkiai ir džiaugsmai

- Kodėl pasirinkote darbą su vaikais?

- Oi, ne tas žodis - skirtumas kaip diena ir naktis. Man turbūt galima būtų pritaikyti tą lietuvių patarlę „Nespjauk į šulinį, nes teks pačiam iš jo gerti“ (juokiasi). Tiek studijų, tiek rezidentūros metu sau sakiau, kad su vaikais nedirbsiu niekada. Dirbant su vaikais labai reikalinga darni profesionalų komanda, t.y. kitų sričių specialistų, su kuriais dirbi labai glaudžiai. Galbūt glaudžiau negu suaugusiųjų neurochirurgijoje. Tai - reabilitologai, neurologai, endokrinologai, okulistai, veido žandikaulių chirurgai, anesteziologai, reanimatologai, kiti specialistai ir tu su jais dirbi kas dieną.

- Laimingas atsitiktinumas. Pajutau, kad man tai patiko. Kažkaip ir tą bendrą kalbą pavyksta surasti tiek su didesniu, tiek su mažesniu.

Vaikų ligoninėje prisimenu tai buvo paauglys, patyręs traumą. Ligoninėje dirbau pirmąsias dienas: esi visiškai vienas, nėra nei vieno labiau patyrusio kolegos.

- Gydytojau, rengdamasi mūsų pokalbiui, internete peržiūrėjau pacientų atsiliepimus, tiksliau, turbūt reikėtų sakyti, pacientų tėvelių atsiliepimus apie Jus. Tarp jų neradau nei vieno neigiamo, visi labai geri. Iš kur Jumyse tiek empatijos, atsidavimo. Apskritai, kokių savybių turi turėti gydytojas, kad pacientai jį taip gerbtų ir mylėtų?

- Turi žmogus mylėti žmogų, neužtenka gerai išmanyti savo amatą, savo darbą. Kitas dalykas, aš galvoju, kad turi domėtis žmogumi. Ir jeigu tau įdomus žmogus, kaip asmenybė, jo gyvenimas, situacija, socialinis kontekstas, randi laiko pasišnekėti, esi pasiekiamas, jeigu žmogų ištiko kažkokia bėda - tuomet taip ir įvyksta.

- Bet iš tikrųjų gydytojai dažnai skundžiasi, kad jie užkraunami popierizmais, biurokratizmais ir jiems tiesiog neužtenka laiko domėtis žmogumi ir visais kitais Jūsų paminėtais dalykais.

- (juokiasi) Žinoma, visko būna. Žinot, man labai įstrigo kažkuriuo metu mano buvusio vadovo Vaikų ligoninėje pasakymas: „Žinai, Ramūnai, kuo skiriasi geras gydytojas nuo labai gero? Geras gydytojas kiekvieną dieną pavizituoja savo pacientus, o labai geras gydytojas užeina dar ir darbo dienos pabaigoje pavizituoti“.

Tai čia būtent apie tą laiką kalbama. Viską įmanoma padaryti, kai patinka darbas, kurį darai. Sprendžiant iš Jūsų atsidavimo darbui, manau, prisimenate savo pacientus. Prisimenu ir jie mane prisimena. Tokių pacientų yra nemažai, nors kai kurie jau ir suaugę.

- Kalbant apie šeimos ir darbo derinimą, Jūs ir pats paminėjote, jog tokių atsidavusių gydytojų šeimos kenčia dėl dėmesio, laiko stokos. Iš savo šeimos sulaukiate priekaištų, kad galbūt per daug esate atsidavęs darbui?

- Mano žmona taip pat medikė, ji - slaugytoja ir puikiai suvokia, kaip čia viskas yra. Šeimai esu labai dėkingas už palaikymą, supratimą. Laiko prasme iš tiesų aš savo šeimą apvagiu. Kita vertus, jaučiu iš vaikų pasididžiavimą, kad tėtis gydytojas, čia jo darbas. Paklausia: „Tėti, ką šiandien operavai?“. Mano vaikams dabar 10 ir 12 metų.

- Tai jau tikriausiai net nereikia klausti, ar Jūsų vaikai bus medikai.

- (juokiasi) Nežinau. Abu vaikai mokosi VGTU inžinerijos licėjuje, tai lyg ir ne ta kryptis.

- Iš tiesų Jūsų darbas yra labai atsakingas, skrupulingas, įtemptas, todėl net neabejoju, kad po darbo dienos jaučiatės „išsunktas“. Kaip Jūs pailsite?

- Būna dažnai, kad paskambina ir per išeiginę, ir naktį. Galiu pasidžiaugti, kad turiu dar ir antrą specialybę - psichoterapeuto kvalifikaciją, kurią taip pat praktikuoju. Taigi, darbas psichoterapijos srityje padeda atgauti jėgas po neurochirurgijos, o neurochirurgija - po psichoterapijos.

- Keliauju, bet į tolimesnę kelionę ištrūkstu nedažnai. Tačiau ačiū šitam karantinui, kuris vėl parodė Lietuvą ir, manau, ne tik man vienam, bet ir daugeliui, tas gražias vietas, įdomius istorinius objektus, galbūt ir senokai primirštus. Važinėju dažnai. Dievinu lietuvišką pajūrį, man gražesnio kampelio nuo vaikystės, nuo Kėdainių laikų, kur širdis išties dainuoja, už Nidą nėra. Man labaipatinka Dzūkija.