Romualdas Granauskas - lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas, rašęs apie kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Jis vaizdavo senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Pagal tematiką Romuoaldas Granauskas - tradiciškiausias rašytojas.
Pagrindinės kūrybos temos
Pagrindinė R.Granausko kūrybos tema - praeities ir dabarties priešprieša. Praeitis harmoninga, dvasinga, o dabartis chaotiška, bedvasė. Jaunoji karta atitrūkusi nuo turtingos praeities, morališkai degraduoja. Žymiausi autoriaus kūriniai - “Duonos valgytojai”,”Gyvenimas po klevu”. “Bružas”. “Jaučio aukojimas”.
"Duonos valgytojai": Apžvalga
R.Granausko “Duonos valgytojai” - labai būdinga rašytojo novelė, kurioje atskleidžiama mūsų epochos kaimo žmonių, o kartu ir visos tautos tragedija. Senieji miršta, nusinešdami į kapus tradicijas, papročius, tikėjimą - visa tai, kas sudarė lietuvio egzistencijos pagrindą. Jaunieji, dabartinė karta, jau atsisakė praeities, pripažįsta kitus idealus, o tiksliau sakant, jų visai neturi. Taigi tautos moralinė degradacija - tokia galėtų būti šio apsakymo problema.
Veikėjai
Kūrinio centre - keturi veikėjai, atstovaujantys dviems kartoms: senieji Rimkai - ramybės, tiesos, šviesos saugotojai, o jaunieji Marytė ir žentas - chaotiško, nestabilaus gyvenimo atstovai. Beje, žentas yra visai svetimas, nes net vardo neturi.
Veiksmo vieta ir laikas
Jau pirmoji pastraipa skaitytoją supažindina su kūrinio laiku ir erdve. Veiksmas vyksta kaime, sekmadienį, ankstyvą vasaros rytą, kai “dar neaišku, kurioje pusėje saulė tekės”.
Kartų konfliktas
Taip pat didelę reikšmę “Duonos valgytojuose” turi opozicija tarp senosios ir jaunosios kartų. Senoji karta susikuria būties prasmės iliuziją (augina rugius, kepa duoną), o jaunoji karta, priešingai, gyvena šia akimirka, dirba kasdieninius darbus, jaučiasi nusivylusi gyvenimu. Senieji sutaria tarpusavyje, užjaučia vienas kitą, bet kokiose situacijose. Tačiau jaunieji nei meilės, nei pasitikėjimo - jokių švelnių jausmų vienas kitam nejaučia.
Simbolizmas
Senoji Rimkienė išsaugo ryšį su mitologija (varnas - nelaimės simbolis). Jaunieji neturi nieko švento, ką galėtų gerbti ir mylėti. Žentas žino tik banalios dainos žodžius. Jaučiame, kad seniesiems Rimkams kaimas - šventa vieta. Tačiau Marytė su savo vyru ruošiasi kelti sparnus. Jie nori palikti kaimą, ketina statyti nama netoli Skuodo. Seniems kai kurie daiktai turi simboline prasmę (duona, pienas). Jaunieji to nesupranta, Žentas vertina tik cigaretes ir "rašalą". Jie nesureikšmina naminės duonos kepimo, jos valgymo ritualo. Jie mano, kad duonos galima nusipirkti ir parduotuvėje už sudilusį rublį.
Vaišės
Labai svarbus paskutinis apsakymo epizodas - vaišės. Vienos - Rimkų duonos valgymas, kitos - po ąžuolu. Rimkų vaišės labai prasmingos. Stalas, užtiestas rankšluosčiu, primena ir šventų mišių auką, Dievo stalą. Moterys vilki juodomis bažnytinėmis suknelėmis, tačiau visi “sustojo tokie balti, baltai aptaisyti”. Juoda spalva šiuo atveju reiškia iškilmingumą, susikaupimą, o susirinkusiųjų siela švari, skaisti, balta- - jie jau niekam negali padaryti bloga.
Atrodytų, kad tokie dori ir geri žmonės turėtų gyventi amžinai. Deja, juodasis varnas, pasivaidenęs senajai Rimkienei, matyt, yra kažkur netoli. Žento vaišės po ąžuolu - kontrastas. Beprasmė žento daina apie ožį dainuojama tik todėl, kad žmogus bijo tylos ir vengia mąstyti.
Literatūrinis kontekstas
R.Granauskas - žymus apysakų ir apsakymų autorius. Rašytojas tęsia realizmo idėjas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Galbūt todėl R.Granauskas kaip ir jo herojai žiūri ne į save, o į pasaulį, kuris yra pripildytas daiktų: “Niekur nėra tuštumos, visur yra daiktai, ir net danguje kabo apvali ir akinanti saulė. Daiktai tam ir yra, kad žmonės jų norėtų ir jais galėtų kažką patys sau paaiškinti. Tik saulė netelpa į jų norus…” Rašytojo kuriamas vaizdas yra paprastas, bet jame slepiama gili prasmė: būties fatališkumas ir mitologijos atgarsiai, gamtos sakralumas ir žmogaus laikinumo nuojauta, praeities ir dabarties sandūra.
Kūriniuose „Medžių viršūnės” (1969 m.), „Duonos valgytojai” (1975 m.) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą.
Romualdas Granauskas daugiausia vaizduoja kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu. Žmogaus gyvenimas paklūsta didžiajam būties dėsniui ateina laikas žmogui pražysti ir laikas mirti. Rinkinyje „Duonos valgytojai" dėmesys sutelktas į senosios kartos gyvenimą, kurį autorius vaizduoja kaip nykstančios agrarinės kultūros ritualą.
Novelė „Duonos valgytojai“ - skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą.