Naujagimių ligų skyrius - tai vieta, kur pacientai mamos ir jų kūdikiai gydomi poromis. Vieta, kur sienos yra įdrėkusios nuo mamų ašarų ir tėčių graužaties: kenčiančių, graužiamų kaltės dėl to, kad jų vaikeliai gimė per anksti, rakinamų mirties baimės.
Nors statistika - kitokia, nors ji liudija, kad dauguma per anksti gimusių kūdikių išgyvena ir auga sveiki, vis tiek šioje klinikoje daug tėvų praeina streso, o kartu ir mirties baimės takais.
Kaip padėti tėvams, patiriantiems stresą?
Pasak skyriaus vadovės dr. Dalios Stonienės, vien medicina iš tos duobės neįstengia iškelti. Reikia ir gerų žodžių, ir dėmesingumo, ir kitų tėvų patirties.
„Medikų niekas anksčiau nemokė suprasti, ką tokiose situacijose jaučia tėvai. Patirtį ir žinias mums teko sukaupti patiems. Mes, medikai, pasikeičiame pamainomis ir grįžtame namo, o tėvai lieka ligoninėje apimti baimės, nerimo, nevilties, savigraužos. Jie kaltina ir save, ir kitus dėl to, kas nutiko.
Ilgai nesuprasdavome, kodėl kartais liekame blogi, nors, atrodytų, viską padarome, kaip dera. Tik tada, kai, padedant psichologams, pavyko perprasti streso stadijas, tapo lengviau.
Žmogus pyksta, kai jam blogai, kai jis yra šoko būsenos. Jis kaltina dėl savo nelaimės kitus, ir tokiais atvejais neatsargūs medikų žodžiai gali skaudžiai užgauti“, - sakė D.Stonienė.
Streso įveikimas: Ingos istorija
Inga buvo vienintelė mama Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriuje, prieš Kalėdas sutikusi papasakoti apie savo sūnaus gimimą.
Jos papasakota kūdikio atėjimo istorija - nepaprasta. Ji liudija, kad naujagimis, turintis išsikirtinių problemų, pats augdamas augina ir medicinos mokslą. Ir kad patirtis, kurią įgyja tokius mažutėlius gydantys medikai, kaupiasi, kad gelbėtų vėliau ateisiančių neišnešiotukų gyvybes.
„Čia mūsų brolis, - pratarė Inga. - Stebuklėlis“. Tuo metu, kai ji su sergančiu mažyliu gulėjo Naujagimių ligų skyriuje, namuose tėtis slaugė įsisirgusią penkiametę dukrelę.
„Jai labai sunku. Juk abiem vaikams reikia mamos, o aš privalau būti čia, su mažuoju“, - Inga, ko gero, jau išverkė didįjį skausmą. Nes ir jai, ir jos kūdikiui už gyvenimą teko smarkiai pasigrumti.
Ji neneigia - sužinojus, kad gimdyti teks gerokai anksčiau, žemė ėmė slysti iš po kojų. Ar mažylis pats kvėpuos? Ar gyvens? Klausimams tuo metu nebuvo atsakymų, todėl Inga tegalėjo savo baime ir nuogąstavimais dalinis su savo artimaisiais - vyru bei seserimi.
„Negalvoju apie save - negaliu palūžti, nes tai pajustų abu vaikai. Taip, ir nervinuosi, ir paverkiu, bet retai - negaliu pasiduoti. Be to, pakliuvus į tokią situaciją svarbu atrasti tai, kuo galima pasidžiaugti. Ir aš džiaugiuosi tuo, kad esame gerose rankose“, - pratarė Inga.
Kūdikio kalba ir nuojauta
Jie verkia, nes skundžiasi, kad jiems negerai. Kuo skundžiasi? Dažnai į šį klausimą atsako nuojauta.
„Gydant per anksti gimusius naujagimius jos labai reikia - reikia to, ko neišmokstama jokiuose universitetuose. Be to, visi naujagimiai turi kūno kalbą, tereikia ją suprasti.
Užsidengė ausytę? Galbūt per garsiai kalbama, o gal dėl to kaltas inkubatoriaus ūžesys. Blaškosi, įsiremia į inkubatoriaus kraštą? Mažyliui per daug erdvės, o stresą jis parodo visu kūnu.
Tokiais atvejais paverčiame mažylį ant šono, suriečiame jį taip, kaip jis gulėjo gimdoje, ir padarome jam „lizdelį“ To pakanka, kad vaikelis nurimtų“, - kalbėjo D.Stonienė.
„Kažkas negerai - nepatinka man ta mažylio būsena“, - štai tokie slaugytojų žodžiai intensyvios slaugos ar pooperacinėse palatose yra rimtas signalas.
„Naujagimiai reaguoja į aplinką. Iš mimikos, verkimo, kūno padėties galima suprasti, kad jiems negerai. Galbūt kažką skauda, o gal reikia paversti? O gal tik to, kad būtų pakelti, pačiūčiuoti ir panešioti“, - paaiškino 44 metus neišnešiotų naujagimių slaugytoja dirbanti Gražina Varonaitė.