Biologijoje grybai ir protistai yra dvi skirtingos gyvų organizmų grupės, turinčios savitus bruožus ir gyvenimo būdus. Nors abu priklauso eukariotų domenui, jie turi esminių skirtumų, susijusių su jų struktūra, mitybos būdu ir vaidmeniu ekosistemoje.
Grybai ir protistai: bendri bruožai ir skirtumai
Grybai ir protistai yra dvi svarbios organizmų karalystės, turinčios skirtingas savybes ir biologiją. Nors šios dvi grupės gali turėti tam tikrų bendrumų, jos taip pat turi esminių skirtumų, kurie juos skiria pagal struktūrą, mitybą, reprodukciją ir ekologinę funkciją.
Grybai
Grybai (Fungi) yra eukariotai, kurie priklauso atskirai organizmų karalystei. Grybai (Fungi) yra atskira gyvų organizmų karalystė, apimanti tokias formas kaip pelėsiai, mielės ir makrogrybiai. Grybų ląstelės turi chitino sienelę, ir jie dauginasi sporumis.
Protistai
Protistai (Protista) yra labiau įvairi organizmų grupė, kurioje yra eukariotiniai organizmai, nesusiję su gyvūnais, augalais ar grybais. Protistų grupė yra labai įvairi ir apima tokias formas kaip amebas, euglenas, paramicijas ir kiti.
Struktūriniai skirtumai
Grybai ir protistai skiriasi savo struktūra.
Mitybos būdai
Grybai dažnai yra heterotrofai, tai reiškia, kad jie maistą gauna iš kitų organizmų. Grybai yra heterotrofai, tai reiškia, kad jie maistą gauna iš aplinkos, absorbuodami maistines medžiagas iš organinių šaltinių. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu. Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius.
Protistai gali būti autotrofai (pvz., dumbliai, kurie vykdo fotosintezę) arba heterotrofai (pvz., amebos, maitinančios bakterijas ir kitus maisto šaltinius). Protistai gali būti tiek heterotrofai, tiek autotrofai (pvz., dumbliai, kurie fotosintezuoja).
Sarkodiniai
Sarkòdiniai (Sarcodina) - ameboidiškų heterotrofinių protistų grupė. Išskiriami į potipį, kartais tipą arba klasę. Viena didžiausių vienaląsčių organizmų grupių; apie 11 500 dabar gyvenančių ir 33 000 fosilinių rūšių. Paplitę jūrose, mažiau gėluosiuose vandenyse, dirvožemyje kaip laisvai gyvenantys, daugiausia bentosiniai organizmai; labai daug iškastinių sarkodinių žinomi nuo kambro. Kūnas nepastovios formos, padengtas plona membrana - plazmolema; dažniausiai iki 1 mm dydžio, kartais iki 5 mm (Pelomyxa), kai kurių išmirusių foraminiferų - iki 20 centimetrų. Daugelis sarkodinių formuoja pastovius kiautelius arba turi vidinius skeleto darinius, sudarytus iš organinių arba mineralinių medžiagų.
Citoplazmoje išskiriamos dvi zonos: paviršinė vienalytė ektoplazma ir grūdėta bei skystesnė, gaubianti branduolį endoplazma. Sarkodiniai yra vienbranduoliai arba daugiabranduoliai. Sarkodiniams būdingi judėjimo ir maisto ėmimo organai - pseudopodijos. Turi virškinamąsias, gėlavandenės rūšys - ir pulsuojančiąsias vakuoles. Sarkodiniai minta bakterijomis, dumbliais, pirmuonimis. Mitybos būdas - fagocitozė ir pinocitozė. Dauginasi skildami pusiau arba daugybinio dalijimosi būdu, kai kurių rūšių ir lytiškai; pastarieji turi žiuželines gametas. Kai kurie sarkodiniai sudaro cistas. Gyvena pavieniui arba kolonijomis.
Tradicijškai sarkodiniai buvo klasifikuojami pagal pseudopodijų morfologinius požymius ir kiautelių bei skeleto struktūrą ir sudėtį. Molekuliniais tyrimo metodais nustatyta, kad sarkodiniai yra polifiletinė grupė, kurios sistematinė padėtis ir taksonomija nuolat kinta.
Euglenos mityba
Žalioji euglena - dieną vykdo fotosintezę, naktį maitinasi heterotrofiškai. Paprastoji ameba, klumpelė infuzorija maitinasi heterotrofiškai smulkiais mikroorganizmais. Dizenterinė ameba, dauguma sporagyvių parazituoja ląstelėse.
Ekologinė funkcija
Nors grybai yra seklios ekosistemose, jie yra svarbūs atliekų perdirbimo organizmai. Protistai gali būti pagrindiniai gamintojai, ypač dumbliai, kurie fotosintezės būdu gamina deguonį ir organines medžiagas.
Protistai atlieka svarbias ekologines funkcijas. Maitindamiesi bakterijomis ir pūvančiomis organinėmis liekanomis protistai valo vandens telkinius. Protistai yra maisto ir deguonies šaltinis tiek gėlųjų vandenų, tiek jūrinėse ekosistemose, svarbūs dirvožemio formavimuisi.
Grybų mitybos būdai
Grybų mitybos būdas yra visai kitoks negu aukštesniųjų augalų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis.
Saprofitiniai grybai
Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis. Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusių lapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusių kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų ir t.t. Jie sudaro maždaug 3/4 visų žinomų grybų. Tokį jų išplitimą ir prisitaikymą prie įvairaus substrato nulemia organizmuose esantys fermentai, kurių yra daugiau kaip dvidešimt.
Kai kurie saprofitiniai, ypač žemesnieji, grybai gali augti net ant specialiai paruoštų mineralinių medžiagų terpių. Jie plačiai auginami laboratorijose, kur tiriamos grybų biologinės, fiziologi»ės bei gydomosios savybės, nustatoma fermentų ir įvairių chetninių medžiagų sudėtis. Pastaruoju metu tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje vis daugiau tiriami ir aukštesnieji papėdgrybiai, taip pat valgomieji, nuodingieji ir medieną ardantys grybai.
Saprofitiniai grybai, išskyrus medieną gadinančius (trobagrybius ir kt.), žmogui yra naudingi. Iš saprofitinių grybų nemaža yra ir valgomųjų.
Parazitiniai grybai
Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, žuvų ir net žmogaus organizmuose. Jie deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius, sukelia įvairias ligas. Pavyzdžiui, skalsės, kūlės sunaikina grūdus, rūdys - augalų lapus, šiaudus. Parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės ūkiui. Todėl su jais kovojama įvairiais būdais.
Grybų klasifikacija pagal mitybos būdą
Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į parazitinį gyvenimo būdą.
Parazitiniai grybai sąlyginai skirstomi taip:
- Obligatiniai (būtinieji) parazitai - gyvena tik gyvuose organizmuose. Grybai, kurių grybiena vystosi augalo arba gyvūno atitinkamo organo arba viso organizmo paviršiuje, vadinami ektoparazitais, o viduje - endoparazitais. Pastarųjų grybiena išsiraizgę tarp ląstelių arba pačiose ląstelėse, audiniuose.
- Fakultatyviniai (sąlyginiai) parazitai - gyvena ir vystosi kaip saprofitai, bet tam tikromis sąlygomis pereina į parazitinį gyvenimą. Pavyzdžiui, kelmutis auga ant kelmo, bet gali parazituoti ant įvairių augalų.
- Obligatiniai (būtinieji) saprofitai - visą gyvenimą maitinasi tik negyvomis augalų dalimis arba įvairiomis organinių medžiagų liekanomis. Jie ligų nesukelia. Tai pievagrybiai (Agaricus), daugelis mažūnių (Afarasmius), žagarių (Clavaria), šalmučių (Mycena), pelėsiečių (Mucorales).
- Fakultatyviniai (sąlyginiai) saprofitai - dalį gyvenimo praleidžia kaip parazitai, o kitą dalį - kaip saprofitai.
Simbiotiniai grybai
Tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų jra simbiotiniai. Tai grybai, kurie, sugyvendami su aukštesniaisiais augalais, jiems ne tik nekenkia, bet net yra naudingi. Grybų sugyvenimo su aukštesniųjų augalų šaknimis reiškinys vadinamas mikroze (graikiškai mykes - grybas, rhiza - šaknis). Dabar yra žinoma apie 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.
Plonyčiuose grybienos hifuose yra daugybė fermentų. Vieni jų ardo ulminę ir apokrininę rūgštis iki ulmatų ir humatų, kiti pastaruosius iki azotinių ir fosforinių medžiagų, kurių dalį sunaudoja grybai, o žymiai daugiau jų tenka medžiams. Naudojant radioaktyvių izotopų metodus, nustatyta, kad mikorizę sudarantys medžiai azoto įsisavina 86%, fosforo ā€” 234% ir kalio 75% daugiau negu tie medžiai, kurių šakniaplaukiai neturi kontakto su grybiena. Grybas savo simbiontą aprūpina ir augimą skatinančiomis medžiagomis, o medžiai grybus - angliavandeniais. Mikorizę sudarančių grybų vaisiakūniai užauga stambesni, mėsingesni, gali augti ir sausesniais metais.
Mikorizės tipai
Mikorizė gali būti ektotrofinė (išorinė) ir endotrofinė (vidinė). Jei grybiena tankiai apipina ploniausią šaknelių galelius arba šakniaplaukius, bus ektotrofinė mikorizė. Grybiena padidina šakniaplaukių siurbiamąjį paviršių. Dalis jos hifų prasiskverbia į paviršinį, tarpląstelinį šaknelių hei šakniaplaukių sluoksnį ir sudaro vadinamąją Hartigo tinkIą, per kurj vyksta tiesioginis kontaktas tarp grybo ir medžio. Tokie šakniaplaukiai paprastai morfologiškai būna pakitę, t,y, sustorėję, sutrumpėję, kartais rago arba gumbo formos ar net išsišakoję. Išorinę mikorizę dažniausiai sudaro eglės, pušys, maumedžiai, kėniai, ąžuolai, bukai, skroblai, rečiau beržai, liepos, kaštonai, gluosniai, alksniai, lazdynai, o iš grybų - aukštesnieji papėdgrybiai: baravykai, baltikai, kazlėkai, piengrybiai, ūmėdės, nuosėdžiai, plaušabudės, jaunabudės ir kai kurie aukšliagrybiai - bobausiai, briedžiukai ir kt. Žvynabudės, tauriabudės, kukurdvelkiai, pumpotaukšliai mikorizės nesudaro.
Kai grybiena išsikerojusi plonųjų šakniaplaukių ar šaknelių ląstelėse ir tarpląsčiuose, mikorizė vadinama endotrofine (vidine). Endotrofinė medžių, krūmų mikorizė gerokai retesnė už ektotrofinę. Ji išplitusi tarp žolinių ir kultūrinių augalų (javų). Todėl ir aukštesnieji papėdgrybiai šią mikorizę sudaro retai. Pasitaiko ir taip, kad tas pats augalas vieną vegetacijos periodą sudaro vidinę, o kitą - išorinę mikorizę.
Jei dalis grybienos apgaubia šakniaplaukį iš išorės, o kita dalis išaugusi šakniaplaukių viduje, tokia mikorizė vadinama ektoendotrofine. Šis mikorizės tipas būdingas tiek lapuočiams, tiek spygliuočiams medžiams.
Rūgščiose dirvose dar išskiriama peritrofinė mikorizė, Pelėsiniai grybai, t. y. paprastieji pelėsiai (Nucor), pelėjūnai, lieliai (Fusarium), taip pat kai kurie papėdgrybiai ir aukšliagrybiai (kai kurios rūšys musmirių, ūmėdžių, piengrybių, nuosėdžių, briedžiukų, bobausių, trumų), augantys medžių šaknų rizosferoje, išskiria citrinos rūgštį, kuri ardo dirvožemyje mineralines medžiagas.
Yra grybų, kurie sudaro sinmbiozę tik su viena medžių rūšimi. Pavyzdžiui, grakštusis baravykas auga tik po maumedžiais, kazlėkai, baravykai - tiek po lapuočiais, tiek po spygliuočiais medžiais.
Mikorizės svarba
Mikorizė labai svarbi orchidėjiniams augalams, ypač jų sėkloms sudygti, taip pat naujose vietose užveisiant miškus, pavyzdžiui, stepėse, pusiau stepėse ir kt. Sėjinukai, neapkrėtus jų mikorize, sunkiai prigyja arba visai neprigyja, blogiau auga, neatsparūs ligoms ir kenkėjams.
Labai tipingas pavyzdys grybų ir dumblių simbiozė kerpėse, Dumbliai, kaip chlorofiliniai augalai, asimiliuoja organines medžiagas, jomis aprūpina ir grybus, o šie dumblius - drėgme ir mineralinėmis medžiagomis. Todėl kerpės randamos ten, kur nei vieni dumbliai, nei vieni grybai negalėtų augti.
Protistai
Protstai (Protista) - eukariotinių organizmų karalystė. Tai heterogeninė tarpusavyje mažai susijusių organizmų grupė. Protistams priskiriami pirmuonys, eukariotiniai dumbliai ir straminipiliniai grybai. Daugiau kaip 200 000 rūšių (manoma, aprašyta tik nedidelė jų dalis), menkai ištirti. Paplitę visame pasaulyje, gyvena daugiausia vandenyje arba drėgnoje aplinkoje.
1858 vokiečių mokslininkas E. Haeckelis siūlė visus vienaląsčius eukariotinius organizmus priskirti atskirai protistų karalystei, tačiau iki 1969 pirmuonys buvo laikomi gyvūnais, dumbliai, gleivūnai ir žemesnieji grybai - augalais. Roberto Hardingo Whittakerio (Jungtinės Amerikos Valstijos) pasiūlytoje eukariotinių organizmų 4 karalysčių klasifikacijoje šalia gyvūnų, augalų ir grybų buvo išskirta ir protistų karalystė, į kurią buvo įtraukti visi daugiausia vienaląsčiai organizmai, nepriskirtini kitoms karalystėms.
Panaudojus molekulinius tyrimo metodus įsitvirtino nuomonė, jog protistai yra pagrindinė eukariotų grupė, iš kurios išsivystė 3 daugialąsčių organizmų karalystės. 2005 Sina M. Adlis (Kanada) su bendraautoriais protistus suskirstė į 6 monofilines grupes (Amoebozoa, Opisthoconta, Rhizaria, Archaeplastida, Chromalveolata, Excavata), kurias sudaro visi bendro protėvio palikuonys.
Protistų grupės atstovams būdinga palyginti paprasta sandara. Jie, išskyrus tik kai kuriuos rudadumblius, neturi diferencijuotų audinių. Daugelis protistų vienaląsčiai, tačiau yra ir daugialąsčių (pvz., rudadumbliai, raudondumbliai), t. p. formuojančių sferines kolonijas (pvz., maurakulis). Dauginasi nelytiškai ir lytiškai. Protistai yra pirmieji eukariotiniai daugialąsčiai organizmai, pradėję daugintis lytiškai. Kūno formos nepaprastai įvairios, neretai kintančios, dydžiai nuo 1 µm iki kelių dešimčių metrų (pvz., rudadumbliai). Mitybos būdai - autotrofinis (fotosintezė), heterotrofinis (siurbimas, rijimas) arba mišrus.
Daugelis protistų prisitaikę judėti žiuželiais arba blakstienėlėmis. Jų neturintys juda ameboidiškai, keisdami ląstelės pavidalą. Dalis protistų turi ilgas ataugas, kuriomis plūduriuoja vandenyje, kai kurie gyvena prisitvirtinę. Daugeliui protistų būdingi gyvybiniai ciklai, kurių metu kinta jų morfologija, neretai ir gyvenimo aplinka bei medžiagų apykaita. Dažnai suformuoja cistas ar sporas, kurios pasižymi dideliu atsparumu nepalankioms aplinkos sąlygoms. Tai ypač svarbu rūšių adaptacijai, išlikimui ir paplitimui.
Tarp protistų yra daug parazitinių rūšių, sukeliančių įvairių gyvūnų grupių ir žmogaus ligas (pvz., maliariją, amebiazę, afrikinę miegligę, toksoplazmozę, ichtioftiriozę), kiti protistai yra pavojingi augalų patogenai, pvz., paprastasis bulviapūdis (Phytophthora infestans) sukelia bulvių marą.
Saprotrofai
Saprotrofai, būdami aktyvūs aplinkos sanitarai, atlieka milžinišką vaidmenį gamtoje. Apskaičiuota, kad kasmet įvairiose ekosistemose (miškų, laukų, vandens ir kt.) sintezuojama nuo 50 iki 100 mlrd. tonų organinės medžiagos, didžioji dalis yra augalinės kilmės. Ją ardant, ypač ligniną ir celiuliozę, pagrindinis vaidmuo tenka grybams. Biogeocenozėje - grybai organinių ir neorganinių junginių ardytojai ir naudotojai, jie yra augalų, bakterijų, bestuburių ir smulkių stuburinių maistas. Saprotrofai - labiausiai paplitusi grybų grupė gamtoje. Tai pirmieji grybai žemėje.
Parazitiniai grybai - maitinasi gyvų organizmų (augalų, gyvūnų) syvais. Jie gyvena augalų, gyvūnų, net žmogaus organizmuose. Tai rūdys, rauplės, kūlės, milteniečiai, peronosporiečiai ir kt. Šie grybai ypač daug žalos ir nuostolių padaro žemės ūkiui.
Neretai parazitai gelsvu, žalsvu, baltu ar pilkšvu sluoksniu (pelėsiu) aptraukia baravykų, ūmėdžių, kitų grybų vaisingąją vaisiakūnio dalį - himenoforą. Tai grybai kanibalai, naikinantys savo gentainius. O gal čia gamtos sumanymas - grybų savireguliacija. Valgomi grybai, užpulti parazito, praranda mitybinę vertę, netinka vartoti, kartais tampa nuodingi. Net vikruolei naminei musei nepavyksta išvengti šių grybų pinklių, kurie jos kūną apgobia it pūkeliu ir priklijuoja prie lango stiklo. Tai dažniausiai atsitinka rudenį.
Ką jau ten musę ar kokį kitą vabzdį pačiupti, grybo parazito užpulti neatlaiko medžiai galiūnai, net šimtamečiai ąžuolai. Pašaknų ar kamieno, ar šakos įdrėskimas, ar kitoks pažeidimas paprastajam kelmučiui - atverti vartai į ąžuolo širdį. Ar galima pagalvoti, kad sugebantys persimesti nuo vieno medžio į kitą kelmučio rizomorfos, laidai, prisidengdami miško paklote, įsiskverbia tarp žievės ir medienos, lėtai, bet įnirtingai kerta medį baisiau nei medkirtys. Einant metams, nors ąžuolas įnirtingai spyriosis, bet vieną dieną bus nugalėtas, vėjo gūsiui padedant, virs ant žemės.
Naudojant radioaktyvių izotopų metodą nustatyta, kad grybai iš medžių gauna angliavandenių, labai jiems reikalingų organinių maisto medžiagų, o šie tarsi mainais padeda lengviau medžiui apsirūpinti vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis (N, P, Ca, K, Na). Žinoma, kaip ir visais mainų atvejais, yra pastebėta parazitavimo požymių ne tik iš grybo, bet ir iš medžio pusės.
Šiuo metu užregistruota daugiau nei 2000 augalų rūšių, ieškančių artimos grybų draugijos, nemaža dalis palaiko net labai glaudžius ir naudingus ryšius. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad net 80 proc. Mikorizė gali būti kelių tipų: endomikorizė (vidinė), kai grybiena apsigyvena smulkiose šaknelėse ar šakniaplaukiuose tarp ląstelių, nepakeisdama šaknelės ar šakniaplauko nei vidinių, nei išorinių morfologinių ypatumų, ir ektomikorizė (išorinė), kai grybiena apsipina iš išorės (lyg šaknelė ar šakniaplaukis dėvėtų pasišerpetojusią pirštinę ar mūvėtų veltinišką kojinę), bet nepatekdama į jų vidų, ir taip padidindama beveik visų Lietuvoje augančių spygliuočių ir lapuočių medžių bei kai kurių krūmų šakniaplaukio ir smulkių šaknelių siurbiamąjį paviršių daugiau nei keletą ar net 10 kartų.
Žinoma, dėl susiformavusio hifų apvalkalo šiek tiek pakinta smulkių šaknelių, šakniaplaukių morfologiniai ypatumai. Priklausomai nuo grybų rūšies šaknelės ar šakniaplauko suformuotas hifų apvalkalas turi savitą struktūrą, paviršiaus raštą (tekstūrą), spalvą. Manoma, kad 5-6 tūkst. Mikromicetai yra žolinių augalų (dažniausiai endomikorizės), o makromicetai - sumedėjusių augalų sąjungininkai.
Tai labai įdomus reiškinys grybų ir augalų gyvenime. Dar vėliau jie nustatė, jog grybams reikalingi ne tik angliavandeniai, išgaunami per šaknis, bet ir dar kitokios augimą skatinančios medžiagos. Pastebėta ir tai, kad medžių šaknys, absorbuodamos maisto medžiagas, rizosferoje išskiria savo fitopatogeninius „agentus“, žalingus dirvožemio mikroorganizmams, kartais net gretimai augančiam kitam medžiui. O gal taip mikoriziniai grybai pasitarnauja savo šeimininkui - sunaikina nepageidautinus organizmus.
Nustatyta, kad mikoriziniai grybai nepalieka savo geradario šeimininko nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens net daugelį metų iš eilės. Priklausomai nuo medžio amžiaus, dirvožemio sudėties pamažu keičiasi ir grybų rūšys. Akylas grybautojas žino, kad vieni grybai auga tik po vienais medžiais, kiti - tik po kitais, arba tie patys grybai auga ir spygliuočių, ir lapuočių miškuose. Mikoriziniai grybai labai ištikimi augalui šeimininkui. Jam žuvus, pasitraukia ir grybas, dažniausiai užleisdamas vietą saprotrofams.
Yra daugiau mikorizės formų. Šis reiškinys pastaruoju metu intensyviai tiriamas, kuo išsamiau jį išaiškinti labai svarbu teoriniu ir praktiniu požiūriu, ypač miškininkams, užsodinant naujus miškų plotus. Pastebėta, kad daugelio grybų mitybos būdas nėra griežtai apibrėžtas. Pavyzdžiui, raibasis baltikas, augdamas lapuočių miške, gyvena kaip saprotrofas, o spygliuočių - kaip mikorizinis grybas. Gluosninė kreivabudė, juodkotė ugniabudė kupetomis apgula kelmus, šakas, pūvančius kamienus, bet progai pasitaikius, kaip ir paprastasis kelmutis, mielai apninka gyvų medžių, pavyzdžiui, liepų, alksnių minkštą, sultingą medieną. Arba „gerutis“ paprastasis kelmutis miškuose, jeigu yra didesnis pasirinkimas, dažniau naudojasi saprotrofo savybėmis, o parkuose, ypač soduose, atvirkščiai - dažniau parodo savo tikrąjį parazitiško gyvenimo būdą.
Grybai ir protistai, nors ir turintys tam tikrų bendrumų, labai skiriasi dėl savo struktūros, mitybos metodų, reprodukcijos ir ekologinės funkcijos. Grybai yra heterotrofai, dažnai susiję su saprofitiniu gyvenimu, tuo tarpu protistai gali būti autotrofai arba heterotrofai, dažnai atlieka gamintojų funkciją ekosistemose.
Grybai ir protistai yra du skirtingi organizmų tipai, turintys savitų charakteristikų ir ekologinių nišų. Grybai yra svarbūs dekompozitoriai, o protistai - labai įvairi grupė, atliekanti įvairias funkcijas gamtoje.