Salotos vertinamos dėl švelnaus skonio ir dietinių ypatybių. Kaip kultūrinį augalą jas jau augino graikai, romėnai, bizantiečiai. Viduramžiais salotos pasirodė Ispanijoje ir Prancūzijoje, o paskui papilto visose Europos šalyse.
Salotose gausu mineralinių medžiagų: ypač kalio, magnio, natrio, fosforo, geležies, vitamino C, karotino, karotinoidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Salotose esama pusantro procento baltymų ir tik pusantro procento angliavandenių. Jose mažai kalorijų, cukrų ir organinių rūgščių. Tamsialapės rūšys pasižymi šešis kartus didesniu vitamino A kiekiu ir tris kartus - vitamino C.
Salotų veislių įvairovė
Salotos skirstomos į:
- lapines: „Zoltan“, „Lollo Bionda“, „Grand Rapids“, „Rosela“;
- gūžines: „Merveille D’hiver“, „Rouge Grenobloise“, „Maximo“, „Lobela“, „Larsen“;
- romėniškąsias: „Little Gem“, „Galander“, „Intred“.
Salotos gali būti ne tik žalios spalvos, bet ir rausvos, tokios rūšys yra „Lolla Rossa“, „Gaugin“, „Roden“, „Maiko“.
Lapinės salotos užauga per 35-45 dienas, gūžinės - per 55-95 dienas, romėniškosios - per 70-100 dienų nuo daigų pasirodymo.
Nuo to, kokiomis sąlygomis dygsta salotų sėklos, priklauso būsimas derlius. Geriausiai jos dygsta +8-15 0C temperatūroje, jei ji aukštesnė kaip +23 0C, salotos iš viso nedygsta.
Kai lyja lietus ar labai saulėta, salotų skinti nepatariama, nes jos praranda maistinę vertę ir pradeda pūti.
Šios rūšies salotų lapų kraštelis paprastai būna daugiau ar mažiau garbanotas, iš visų salotų jos užauga greičiausiai. Lapinės salotos dera su įvairiais užpilais, puikiai tinka salotoms su mėsa, žuvimi ir sūriais.
Tam, kad jų derlius būtų ankstyvas, salotos sėjamos į negilius griovelius šiltnamyje. Pjaunamosios salotos sėjamos eilutėmis paliekant 15 cm atstumą tarp eilučių. Tiesiai į dirvą salotas rekomenduojama sėti balandžio-gegužės mėnesį.
Sėjama eilutėmis, negiliai, paliekant 20-30 cm tarp eilučių. Pirmą kartą, paliekant tarp augalų 20 cm atstumą, retinamos, kai turi vieną - du tikruosius lapelius, antrą kartą - kai turi 8-9 lapelius. Galima sodinti ir daigelius išaugintus šiltnamyje.
Selekcininkai išvedė ir naują salotų tipą - Salanova - nupjovus tokias salotas prie šaknies - salotų turėsime pilną dubenį. Be to, jų papildomai nereikia smulkinti, mat jos išsiskirsto atskirais smulkiais lapeliais ir yra labai dekoratyvios.
Taip pat salotoms auginti yra taikomas naujas būdas - „baby leaves“ - jauni lapeliai. Tokios salotos sėjamos daug tankiau ir pjaunamos kai lapeliai būna 5-7 cm - maždaug po mėnesio nuo sudygimo, jų taip pat nereikia smulkinti.
Gūžinės „Iceberg“ tipo - tvirtos, švelnaus skonio. Tinkamai laikomos, ilgai nevysta ir negenda, išlieka traškios. Idealiai tinka salotoms su vištiena, lašiša, jautiena, mėlynųjų pelėsių sūriais. Norint anksčiau sulaukti jų derliaus geriau auginti daigais.
Sėklos eilutėmis (5 cm atstumu tarp eilučių) sėjamos į daigyklas ar kitas talpyklas, pripildytas durpių substrato. Jei yra galimybė, salotų sėklas sėkite į durpines tabletes po vieną dvi sėklas. Pasėjus rekomenduojama pridengti daigyklą plėvele, paskui kasdien atidengti. Į nuolatinę auginimo vietą daigai sodinami, kai turi penkis-šešis tikruosius lapelius, paliekant 20 cm atstumą tarp augalų ir 30 cm tarp eilučių. Daigai sodinami tokiame pat gylyje, kaip augo daigyne.
„Sviestinės“ gūžinės salotos - dėl švelnaus skonio idealus pasirinkimas salotoms su vaisiais, mėlynųjų pelėsių ir ožkų pieno sūriais. Romaninės arba romėniškosios - traškiais lapais, mėsingos. Itin tinkamos klasikinėms „Cezario“ salotoms su ančiuvių padažu.
Kodėl salotos apkarsta?
Neretai skundžiamasi, kad salotos apkarsta. Svarbu žinoti, kad tai šiek tiek lemia veislė, taip pat augalo amžius - peraugusios būna ne tokios gardžios, o labiausiai - vandens stygius: salotoms būtina drėgna žemė ir drėgnas oras. Todėl esant šiltam orui jas tenka laistyti kasdien, jei vėsu - porą kartų per savaitę. Geriau tai daryti vakare, besileidžiant saulei, stengtis, kad ant lapų nepatektų vandens, nes šie ims pūti.
Patarimas: žemė ilgiau išliks drėgna, jei duobeles aplink salotas užbersite durpėmis ar nušienauta žole.