Daržovės yra vienas iš pagrindinių mineralinių medžiagų, mikroelementų, vandenyje tirpių vitaminų, karotinų ir virškinamosios ląstelienos šaltinių, reikalingų žmogaus organizmui. Kiekvienais metais Lietuvos daržininkystės ūkiai užaugina vis daugiau prekinės produkcijos, kuri atitinka mažmeninės prekybos tinklų ir eksportuotojų reikalavimus, todėl plečiamas daržovių asortimentas, didėja jų derlingumas.
Morkų Auginimas
Pagal naudingų sveikatai medžiagų kiekį morkos - vienas vertingiausių šakniavaisių žmogaus mitybos grandinėje ir pagal populiarumą yra antros daržovės po bulvių. Morkos - tai sveikatos eliksyras, sunaikinantis organizme visus virusus.
Fitoncidų kiekiu morkos neatsilieka nuo žalingą mikroflorą naikinančių svogūnų ir česnakų, o morkų sultys valo kepenis, padeda iš organizmo pašalinti toksinus ir liekamuosius produktus. Morkose esantis karotinas organizme virsta vitaminu A.
Morkose yra vitaminų C, B1, B2, C, PP, K, B9, gana daug cukrų ir mineralinių medžiagų, tokių kaip magnis, cinkas, fluoras, jodas, varis, fosforas, manganas, kobaltas, geležis, ir pektinų. Siekiant, kad organizmas greitai įsisavintų morkose esantį karotiną, jas reikėtų valgyti su augaliniu aliejumi. Dėl didelio ląstelienos kiekio ši daržovė labai naudinga virškinimui.
Morkų veislės ir auginimo sąlygos
Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institute atliktais tyrimais nustatyta, kad morkų derliaus didėjimui tiesioginės įtakos turėjo ne tik sudarytos tinkamos augimo sąlygos, tręšimas, dirvožemis, bet ir tinkamai parinkta morkų veislė. Šiuo metu Lietuvoje auginama nemažai įvairių morkų veislių, besiskiriančių pagal brandos laiką, skonį, cheminę sudėtį ir išvaizdą. Atsižvelgdami į pirkėjų pageidavimus sėklų pardavėjai daržininkams mėgėjams parduoda specialiai sėjai paruoštas sėklas juostose. Hibridinių veislių sėklų juostos 4 - 7 m ilgio.
Didesni derliai gaunami morkas auginant lengvose ir vidutinėse priemolingose, taip pat sukultūrintose humusingose dirvose, kur nėra piktžolių ir geras drenažas. Pats tinkamiausias priešsėlis yra javai, bulvės, žaliosios ir ankštinės kultūros. Auginant morkas būtina parinkti tinkamą priešsėlį. Negalima auginti morkų pamečiui toje pačioje vietoje - toje pačioje dirvoje rekomenduojama morkas auginti tik po 4-5 metų.
Morkų negalima sėti į šviežiu mėšlu tręštą dirvą, nes šakniavaisiai išaugs labai šakoti ir prasto skonio. Dirva neturi būti rūgšti - morkos gerai auga tik neutralioje žemėje. Joms netinka ir šviežiai kalkinta dirva - geriausia auginti praėjusiais metais kalkintoje dirvoje.
Dirvos paruošimas
Morkų derliui lemiamą reikšmę turi dirvos paruošimas. Tinkamai įdirbus dirvą pagerinama jos struktūra, išnaikinamos piktžolės, sutaupoma drėgmė ir sudaromos palankios sąlygos mikroorganizmams. Nė vienai daržovei piktžolių išnaikinimas neturi tiek daug reikšmės, kaip morkoms.
Dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo. Kai morkos auginamos po javų pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Taip sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių - ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva akėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai.
Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirvą sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Pavasarinio žemės dirbimo pradžia priklauso nuo dirvos drėgmės. Lengvas dirvas galima pradėti purenti drėgnesnes, nes jų grumsteliai pradžiuvę sutrupa. Sunkesnės dirvos turi būti normalaus drėgnumo, kad dirbant gerai trupėtų ir neliptų prie padargų. Dirvai pradžiūvus, morkų sėjai skirti plotai du kartus kultivuojami ir akėjami. Sukultūrintas, nepiktžolėtas, geros struktūros, nesupuolusias dirvas sausesnį pavasarį pakanka supurenti 4 - 6 cm gyliu. Blogesnes dirvas, ypač kai oras lietingas, reikia purenti 10 - 12 cm gyliu ir privoluoti.
Tręšimas
Morkoms skirta dirva yra ruošiama iš rudens, todėl ir mineralinėmis fosforo ir kalio trąšomis geriausiai tręšti iš rudens, prieš rudeninį dirvos arimą. Rudeninis tręšimas turi būti tinkamai subalansuotas nustatant mineralinio azoto kiekį, esantį 0-60 cm dirvožemio sluoksnyje. Nesubalansuotai ir ne laiku tręšiant augalams sukeliamas stresas, sutrinka maitinimasis.
Planuojant ne mažesnį kaip 70 t/ha morkų derlių, azoto (N) morkoms reikia 90-120 kg/ha, fosforo (P2O5) - 50-70 kg/ha ir kalio (K2O) - 200-250 kg/ha. Daržininkai mėgėjai savo sklypuose turėtų šias trąšų normas 20-30 % mažinti. Iki sėjos įterpiamos fosforo ir kalio trąšos bei pusė azoto normos, todėl geriausiai yra naudoti kompleksines trąšas. Morkų nereikia pertręšti azoto trąšomis, nes pablogėja jų skonis ir jos prasčiau sandėliuojasi. Lengvose dirvose labai svarbus magnis ir mikroelementai, kurių turėtų būti kompleksinių trąšų sudėtyje. Tręšimas mikroelementais per lapus taip pat duoda gerų rezultatų. Auginamos morkos tręšiamos taip, kad mitybos elementai būtų efektyviai sunaudojami, o aplinka - neteršiama.
Mineralinių trąšų normos skaičiuojamos atsižvelgiant į planuojamą vidutinį tai dirvožemio zonai derlių, tręšimo organinėmis ar žaliosiomis trąšomis lygį, priešsėlio paliktas maisto medžiagas ir jo tręšimą bei dirvožemių apsirūpinimą maisto medžiagomis, prisimenant, kad kiekvienas augalas iš visų šaltinių maisto medžiagas naudoja skirtingai. Tačiau norint prieš tręšiant tai žinoti turi būti atlikta dirvožemio analizė, nustatant organinės medžiagos (humuso) kiekį, rūgštingumą, judriojo fosforo ir kalio kiekius.
Sėja
Ankstyvajai morkų sėjai parenkamos lengvesnės, pavasarį greičiau džiūstančios dirvos: geros struktūros priesmėliai ar lengvi priemoliai su laidžiu podirviu ir neaukštai esančiu gruntiniu vandeniu. Jauni morkų daigai bijo šalnų, o ilgesnį laiką besilaikanti žemesnė nei - 1°C temperatūra skatina jarovizaciją ir žyduolių vystymąsi. Saulėtoje vietoje morkų derlius didesnis nei pavėsyje. Morkų sėklos smulkios ir negreitai dygsta. Paprastai sėjama tiesiai į dirvą.
Esant 11°C šilumos sudygsta per 16 dienų, o kai temperatūra 8°C šilumos - per 25 dienas, tačiau anksčiau pasėtos morkos duoda didesnį derlių. Morkos sėjamos anksti pavasarį, pradžiūvus dirvai ir sužydėjus šalpusniams. Morkų sėklas reikia sėti į šviežiai paruoštas vagas, į šiek tiek drėgną dirvą, geriausia apniukusią dieną. Sėti į perdžiūvusią dirvą nerekomenduojama, nes atlikti bandymai parodė, jog morkos sudygsta, o vėliau ir auga netolygiai, todėl galiausiai nuimamas nevienodo dydžio morkų derlius.
Planuojant auginti morkas, visuomet reikia atsiminti, kad šakniavaisių ilgis ir lygumas pirmiausia priklauso nuo dirvos sluoksnio supurenimo gylio ir kruopštaus grumstų susmulkinimo, o labai geri derliai išauginami tik tuomet, kai šakniavaisiai būna ilgi. Horizontalus auginimas visiškai negarantuoja, kad bus išnaudotos galimybės, kurias suteikia hibridai. Derliai, auginant horizontaliai, neformuojant vagų, paprastai būna 20-30 proc. mažesni, šakniavaisiai nebūna lygūs, o deformuoti sudaro didesnę jų dalį.
Rekomenduojama morkas sėti 1-2 cm gylyje, naudojant tikslias daržovių sėklų sėjamąsias. Žemės ūkio technikos pardavėjai Lietuvoje siūlo tiksliąsias sėjamąsias, skirtas sudaigintų morkų sėklų sėjimui. Taip pasėtos morkos visuomet gerokai anksčiau sudygsta (praėjus maždaug 7 dienoms po sėjos), augalai būna vienodesni, o derlius - gausesnis ir geresnės kokybės. Geriausia morkas sėti kai dirvožemis drėgnas.
Taisyklė, kurios reikia griežtai laikytis: neleisti piktžolėms išsiauginti daugiau kaip 1-2 tikrųjų lapų, nes vėlesniuose augimo tarpsniuose jas labai sunku išnaikinti, reikia naudoti didesnes herbicidų dozes, tad apsaugos nuo piktžolių kaštai būna gerokai didesni.
Priežiūra
Morkoms sudygus reikia purenti tarpueilius, kad neįsigalėtų piktžolės. Labai svarbus darbas, kurį reikia atlikti kruopščiai, yra morkų retinimas. Retinama 2 kartus. Pirmą kartą pasirodžius tikriesiems lapeliams, paliekant tarp augalų 1,5-2 cm tarpus.
Morkos labai jautrios drėgmei. Pirmąjį mėnesį, kad augalai gerai pasisavintų trąšas ir galėtų normaliai augti, reikia daug drėgmės. Jei nėra lietaus, morkos laistomos. Laistyti reikia negausiai, bet dažnai. Jos blogai auga užmirkusiose dirvose. Kai morkų šaknys užauga iki 1,5-2 cm skersmens, drėgmės reikia mažiau, tačiau, jei itin sausa, šakniavaisiai sutrūkinėja.
Ligos ir kenkėjai
Morkos vegetacijos metu labiausiai kenčia nuo fomozės. Ligą sukelia Rostrupo vingiagrybis (Phoma rostrupii Sacc). Liga pasireiškia antroje vasaros pusėje. Ant sergančių lapų gyslų ir lapkočių atsiranda pailgų, pilkšvai rusvų dėmių. Lapai džiūsta, lapalakštis ligos pažeistoje vietoje nulūžta. Morkos šakniavaisio galvutė ir žemiau esanti dalis pūva tamsiai rudu puviniu. Ligos sukėlėjas žiemoja susirgusių augalų liekanose, šakniavaisiuose ir sėklose. Daugiau žalos ši liga padaro lietingą vasarą. Morkos fomoze daugiau serga lengvose ir mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose. Kad išvengti užsikrėtimo fomoze, dirvą patartina gausiau patręšti kalio ir fosforo trąšomis.
Kitos ligos - sklerotinis puvinys, juodasis puvinys ir rizoktoniozė morkoms žalingesnės laikymo vietose. Kad išvengti morkų ligų, būtina prieš žiemą patalpas, kur bus laikomos morkos, gerai išdezinfekuoti, rūsiuose palaikyti 1-4°C temperatūrą, nuolat vėdinti. Apkrėstos morkos turi būti išmetamos.
Iš polifaginių kenkėjų morkoms labiausiai kenkia paprastieji kurkliai, spragšių ir grambuolių lervos, pelėdgalvių vikšrai, dirviniai šliužai ir peliniai graužikai. Morkinė musė - 4-5 mm ilgio juodas, blizgantis dvisparnis vabzdys. Morkoms kenkia lervos - 6-8 mm ilgio, cilindriškos, be galvų ir be kojų, gelsvos spalvos, blizgančios. Jos graužia takus šakniavaisiuose. Dėl to šie deformuojasi, atrodo lyg persmaugti, išoriniai audiniai skersai sutrūkinėja, dažniausia supūva. Pažeistų morkų lapai įgauna violetinį atspalvį, vėliau gelsta ir džiūsta. Morkinės muselės pradeda skraidyti gegužės antroje pusėje žydint obelims ir šermukšniams. Jos mėgsta pavėsį. Kiaušinius deda vakarais ant drėgnos dirvos, šalia daigų, turinčių 2-3 tikruosius lapus. Lervos kenkia 27-30 dienų, po to dirvoje virsta lėliukėmis. Per metus išsivysto dvi kartos.
Morkinė blakutė tai 2 mm ilgio šviesiai žalias vabzdys. Blakutės ir jų lervos čiulpia lapų ir lapkočių sultis. Lapai lieka žali, bet nustoja augti, susigarbanoja. Šakniniai amarai. Morkinių amarų (Semiaphis dauci F.) pažeidimai labai panašūs į blakučių. Neretai šie kenkėjai aptinkami kartu. Pakenkti lapai deformuojasi, susigarbanoja. Kenkėjai laikosi kolonijomis šaknies kaklelio, stiebelio ir lapų pamatų srityse. Morkiniai amarai yra apie 1,5-1,7 mm ilgio. Besparniai amarai yra šviesiai žali, su ruda galva, sparnuotųjų galva ir krūtinė juodos, pilvelio viršutinė dalis žalia.
Derliaus nuėmimas
Labai ankstyvų veislių morkos yra kasamos liepos mėnesį, vidutinio ankstyvumo rugpjūčio, o vėlyvųjų veislių morkas reikia kasti prieš šalnas. Kuo vėliau kasami morkų šakniavaisiai, tuo daugiau sukaupia cukraus ir karotino bei geriau laikosi žiemą. Geriausia - rugsėjo antroji pusė, spalio viduryje. Didesniuose ūkiuose morkos nuimamos tam pritaikytais bulvių kasimo kombainais. Tačiau daržininkai mėgėjai savo sklypuose morkas kasa rankomis. Tiek pramoniniuose, tiek mėgėjiškuose ūkiuose nukastas morkas būtina išrūšiuoti.
Pomidorų Auginimas
Pomidorai (Solanum lycopersicum) - bulvinių (Solanaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Amerikos. Turi tokius garsius giminaičius kaip tabakas, bulvės, aitrieji pipirai, baklažanai, be to, kaip ir jie auginamas beveik visur. Lietuvoje pomidorai geriausiai jaučiasi šiltnamiuose, tačiau karštą vasarą gerą derlių galima gauti ir lauke. Sodininkai sako, kad pomidoras yra viena daugiausiai dėmesio reikalaujanti kultūra.
Sodinimas ir dirvožemis
Lauke pomidorus sodinti reikėtų saulėtoje vietoje, nes kiekvienas šešėlis sumažins pomidorų derlių ir jų skonį. Mėgsta pomidorai derlingus priemolius, kurių PH 6,5. Geriausi augalai prieš pomidorus - pupiniai, žaliosios daržovės (agurkai ir kopūstai), šakniavaisiai, cukinijos. Negalima sodinti po bulvių, pomidorų, pipirų. Dirvą paruošiama rudenį, reikia giliai sukasti dirvą ir įterpti komposto pomidorams (1 kibiras komposto 1 kvadratiniam metrui). Pavasarį į 1 kvadratinį metrą dirvos įterpiama mineralinių trąšų pomidorams: 40-50 gr superfosfato, kalio sulfato 20-25 gr, natrio salietros 15-20 gr.
Pomidorai į dirvą išskiria organinių junginių, kurie neigiamai veikia augalų augimą. Pomidorai, turėtų būti sodinami į tą pačią vietą po 3-4 metų. Šiltnamiuose, ypač specializuotuose, derlius kasmet mažėja. Nepaisant tręšimo ir mulčiavimo, tenka imtis drastiškos priemonės - keisti gruntą. Pagerinti situaciją galimą naudojant pagreitintą sėjomainą. Naudojami greitai augantys augalai - sideratai. Jie iš gilesnių dirvos sluoksnių perkelia maisto medžiagas į viršutinius, pakeičia pomidorų sunkiai įsisavinamas medžiagas į lengvai įsisavinamas. Tam naudojami trijų augalų šeimų augalai: miglinių (Poaceae), pupinių (Fabaceae) ir kryžmažiedžių ( Brassicaceae, Cruciferae). Iš miglinių naudojami rugiai ir avižos. Rugiai sėjami iš karto nuėmus derlių rugsėjį, pridengiami sniegu ir, jei nenušąla per žiemą, leidžiama augti iki balandžio. Vėliau nupjaunami arba negiliai suariama dirva. Puikus sideratas gali būti ir garstyčios. Jos sėjamos kovo pradžioje ir nupjaunama arba apkasama negiliai į gruntą.
Pupiniai ne taip gerai praturtina, tačiau yra tarp geriausių, nes praturtina dirvą medžiagomis, mat geba naudoti iš oro azotą. Jei negalite užtikrinti sėjomainos, prieš sodinimą arba sodinimo metu rekomenduojama dirvožemį sulaistyti Microdoctor Soil cleaner priemone, kuri užtikrina dirvos sveikatą ir higieną. Nesilaikant sėjomainos, dirva stipriai nualinama, tampa sunku kontroliuoti bakterines ir grybines ligas, kenksmingų organizmų plitimą. Microdoctor soil cleaner formuoja sveiką dirvos mikroflorą.
Prieš sodinant į paruoštą duobutę pomidorui pilama 50-60 laipsnių temperatūros 1-1,5 litro paruošto tirpalo (1 g kalio permanganato/10 litrų vandens).
Sėklų paruošimas ir daiginimas
Prieš sėjant reikėtų surūšiuoti pomidorų sėklas, išrinkti mažas. Geros sėklos vandenyje turėtų skęsti, o plūduriuojančias reikėtų pašalinti. Sėklos dezinfekuojamos kalio permanganato tirpale (švelnios vyšninės spalvos). Sėklos laikomos apie 15 minučių, po to perplaunamos vandeniu. Jas galima daiginti drėgname (ne šlapiame) skudurėlyje, o kai išleis apie 5 mm augliuką, galima sėti 2 cm gylyje. Sėklas reikėtų grūdinti: išbrinkintas 2-3 paras palaikyti 1-3 laipsnių temperatūroje. Likus 1 dienai iki planuojamo sėjimo pomidorų sėkloms rekomenduojamos dygimą skatinančios mirkymo procedūros Blackjak suspensijos tirpale, paruošiant jį santykiu 5 ml : 1 l vandens.
Sodinukų auginimas
Sodinukus auginti geriausia šviežiame grunte, perpus sodo dirvos (tik ne po bulvių ar pomidorų) ir gerai perpuvusio komposto. Pagerinant vėdinimo ir vandens sulaikymo savybes 1 kibirui žemės mišinio pridedama 1 litras smulkių perpuvusių medžio drožlių ir 0,5 litro smėlio. Daiginimo dėžėse pomidorams žemės mišinys pilamas apie 10 centimetrų sluoksniu. Žemė gerai išlyginama, palaistoma ir padalinama eilutėmis kas 4-5 centimetrai. Sėjama eilutėje kas 1-2 centimetrai, įgilinant iki 1,5 centimetro. Sėjama kovo 5-15 dienomis, dėžės statomos šiltoje vietoje, kad grunto temperatūra siektų 20-26 laipsnius. Sėjinukai turėtų pasirodyti po 4-5 dienų. Vėliau dėžės statomos į pačią šviesiausią vietą, ant palangės. Geriausia 14-16 laipsnių dieną ir 12-14 laipsnių naktį. Esant mažesnei temperatūrai, sėjinukai nesistiebia, geriau išsivysto šakninė sistema. Po 6-7 dienų, sėjinukams sustiprėjus, temperatūra pakeliama iki 18-22, naktį 15-16 laipsnių.
Pikavimas ir priežiūra indeliuose
Vidutinio augumo pomidorus (60-90 cm) rekomenduojama pikiuoti į 10x10 cm daiginimo indelius pomidorams, žemaūgėms veislėms (30-40 cm) gali būti 8x8 cm indeliai, aukštaūgiams - 12x12 cm indelius. Pikavimo metu pomidorų daigų šaknis vertėtų 5 minutes palaikyti Kelpak tirpale. Šis biostimuliatorius yra ypatingų jūros dumblių medžiagų ekstraktas, stiprinantis šaknų vystymąsi jo sudėtyje esančių auksino hormonų dėka. Šaknų mirkymui šį tirpalą ruošia griežtai pagal nurodytas proporcijas - 10 ml : 1 l vandens, vengiant perdozavimo. Geresnei adaptacijai naujame inde pikuotus pomidorų daigus verta laistyti tuo pačiu Kelpak tirpalu 2 savaites po pikavimo, tik svarbu paruošti jį kitomis proporcijomis - 100 ml : 10 l vandens. Laistymą galima atlikti purškimo būdu. Indeliai pomidorams užpildomi tokios pat sudėties žemės mišiniu, jis sutankinamas palaistant ir padarant viduryje duobutę. Sodinama taip, kad šaknis neužsilenktų, įdedama truputį giliau - per vidurį nuo šaknies galiuko iki pirmųjų lapelių. Sėjinukų priežiūra indeliuose - labai atsakingas momentas. Laistyti šiltu vandeniu geriausia iš ryto, du kartus per savaitę apie vieną stiklinę augalui. Praėjus 12 dienų augalai tręšiami. Paruošiamas mineralinių trąšų tirpalas pomidorams (10 l : 20 g trąšų). Stiklinė tirpalo 3-4 augalams.
Svarbu ir grūdinti augalus: kai oro temperatūra pakils iki 8-10 laipsnių, sodinukai išnešami ryte ir vakare į lauką. Po 2-3 dienų išnešti visai dienai į lauką, jei nėra šalnų, pridengus plėvele, galima palikti ir nakčiai.
Sodinimas į atvirą gruntą
Sodinami į atvirą gruntą pomidorų sodinukai turi būti tvirti, neišstypę, turėti 7-8 lapus ir gerą šaknų sistemą. Lysvės ruošiamos 8-10 dienų iki sodinimo. Prieš perkasant apdorojama vario sulfato tirpalu (10 l : 20 g šaukštas), 1 kvadratiniam metrui panaudojama 1,5 litro tirpalo. Įterpiama mineralinių ir organinių trąšų. Sodinti geriausia antroje dienos pusėje, kad sodinukai sustiprėtų ir ištvertų ateinančios dienos karštį. Debesuotą dieną sodinti galima visą dieną. Sodinukai turi būti švieži, nes apvytę lėčiau vystosi, nukrenta pirmieji žiedeliai, taigi prarandamas pirmasis derlius.
Sodinti verta į paruoštas duobutes tame pačiame lygyje kaip ir indelyje. Jei kotelis bus įgilintas, ims augti papildomos šaknys, todėl augalas gali nustoti augti. Sodinami 20-25 centimetrų aukščio sodinukai dviem eilėmis. Į nuolatinę vietą sodinama praėjus šalnoms. Užgrūdintus augalus galima išsodinti ir gegužės viduryje. Norint ankstyvo derliaus, pomidorai išsodinami apsaugotoje nuo vėjo skaidria plėvele lysvėje.
Dirvožemio gerinimas ir apsauga nuo ligų
Molinga dirva nėra geriausias dirvožemio tipas pomidorų auginimui, bet, neturint galimybės parūpinti augalui tinkamo tipo dirvos, galima pagerinti esamą sunkų molingą variantą, naudojant mikorizinius grybus Hifas. Šio mišinio mikroorganizmai pagerina ir nederlingas dirvas, leisdami taupyti trąšas ir drėgmę, o pagrindinė jų paskirtis - užtikrinti persodinamų daržovių sklandesnį prigijimą. Mikorizinės grybienos hifai po žeme naudingai sąveikauja su persodinamų pomidorų šaknimis, ko dėka gimsta stipri papildoma šaknų sistema, tiekianti pomidorui žymiai daugiau maistinių elementų ir vandens. Hifas pilamas į lauko grunto duobeles prieš pat pomidorų daigų persodinimą.
Lėtai įšylančioje, šaltoje arba labai drėgnoje dirvoje pomidorai gali susirgti. To galima išvengti, laistant ir purškiant juos preparatu Previcur Energy. Tai fungicidas, apsaugantis pomidorus nuo susirgimų ir ligas sukeliančių bakterijų, stabdydamas jų plitimą. Panaudojus preparatą ALTOSAN B/Zn pomidorai tampa žymiai atsparesni neigiamiems aplinkos faktoriams. Lauke pasodintiems pomidorams gali grėsti negatyvūs aplinkos faktoriai: naktinės šalnos, kruša, sausra ir vidurvasario karštis. Saugiai ir sveikai išgyventi šiuos nemalonumus (šaltį, karštį, mechaninius pažeidimus) pomidorams padeda preparatas Terra Sorb Foliar, kurio sudėtyje esančios amino rūgštys atgaivina augalą po patirto streso ir greičiau sugrąžina jį į normalią būklę. Sušvelninti nepalankių aplinkos sąlygų neigiamą įtaką augalams gerokai padeda saugus produktas AMINO PRO, kurio amino rūgštys skatina daržovių regeneraciją atsiradus įvairiems pažeidimams. Į produkto sudėtį įeina net 19 amino rūgščių, labai svarbių augalams.
Tręšimas ir laistymas
Pirmą kartą tręšti galima 2 savaitės po pasodinimo, antrą - pradėjus vaisiams bręsti, o trečią - dar po 2-3 savaičių. Tarp pirmojo ir antrojo karto praeina ilgesnis laikotarpis, nes žiedų formavimosi laikotarpiu pomidorų verčiau netręšti, mat azoto trąšų perteklius stabdo žiedynų formavimąsi. Pirmąjam kartui daromas mišinys iš 10 l vandens, 15-20 g amoniako salietros, 60-80 g superfosfato, 40-50 g kalio druskų, 40-50 g amonio fostato. Antrajam ir trečiajam tręšimui nenaudojamos azoto trąšos. Pirmą kartą rekomenduojama tręšti karvės mėšlo tirpalu (1:5), pilant 1 litrą augalui.
Kadangi pomidorai savo trąšų valgiaraštyje pirmenybę teikia kalciui ir fosforui - šių medžiagų tiekimą parūpins skysta tręšimo priemonė Microdoctor Ca/Mg, kurio dėka pomidorai sparčiau atkuria sveikatą po karščio, šalčio, pesticidų ir kenkėjų padarytos žalos. Organinė skystą trąša Yokosan taip pat yra fosforo, kalcio, kalio ir magnio tiekėjas, stimuliuojantis pomidorų vystymąsi ir atsparumą, subalansuojantis dirvos pH. Pomidoruose pastebėjus jiems svarbaus fosforo trūkumo požymius naudokite trąšų linijos Kristalon produktus.