Eucharistija - Krikščioniško Gyvenimo Versmė
Šventoji Eucharistija užbaigia įvedimą į krikščionybę. Eucharistija yra „viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“. Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra.
Sakramento Pavadinimai ir Reikšmės
Neišsemiamus šio sakramento turtus išreiškia įvairūs jo pavadinimai. Eucharistija, nes tai dėkojimas Dievui. Šventoji ir dieviškoji liturgija, nes šio sakramento šventimas yra visos Bažnyčios liturgijos centras ir jos tobuliausia išraiška; tokia pat prasme šis sakramentas vadinamas ir šventųjų paslapčių liturgija. Sakoma ir Švenčiausiasis Sakramentas, nes tai yra sakramentų sakramentas.
Komunija, nes šiuo sakramentu mes vienijamės su Kristumi, kuris mus padaro savo Kūno ir savo Kraujo dalininkais, kad su Juo sudarytume vieną kūną. Eucharistija dar vadinama šventaisiais dalykais (ta hagia; sancta) - tai pirmoji „šventųjų komunijos [bendravimo]“, apie kurį kalba Apaštalų tikėjimo išpažinimas, prasmė.
Duona ir Vynas Eucharistijoje
Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka duonai ir vynui, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną...“, „Jis, paėmęs taurę vyno...“ Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus kūnu ir krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklai.
Užtat atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną, ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Senojoje Sandoroje duona ir vynas drauge su kitais pirmaisiais žemės vaisiais būdavo aukojami kaip dėkingumo ženklas Kūrėjui.
Tačiau, žydams išeinant iš Egipto, jie gavo ir kitą prasmę: nerauginta duona, kurią Izraelis valgo kasmet per Velykas, primena skubėjimą išeinant ir išsivaduojant iš Egipto; dykumos mana Izraeliui visada primins, kad jis gyvena Dievo žodžio duona. Pagaliau kasdienė duona yra Pažadėtosios žemės vaisius, Dievo ištikimybės savo pažadams užtikrinimas. „Laiminimo taurė“ (1 Kor 10, 16), geriama žydų velykiniam pokyliui baigiantis, šventiniam vyno džiaugsmui suteikia eschatologinę prasmę - mesijinį Jeruzalės atstatymo laukimą.
Eucharistija ir Nesutarimai
Pirmasis Eucharistijos pažadas mokinius sukiršino, lygiai kaip kančios pažadas juos papiktino: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ (Jn 6, 60). Eucharistija ir Kryžius yra užsigavimo akmenys. Tai ta pati paslaptis, ir ji nuolat duoda progos atsirasti nesutarimams.
Paskutinė Vakarienė ir Eucharistijos Įsteigimas
Jėzus Kristus, mylėdamas savuosius, parodė jiems savo meilę iki galo. Trys sinoptinės Evangelijos ir šv. Paulius mums paliko pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą; šv. Taip atėjo Neraugintos duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną, liepdamas: „Eikite ir paruoškite mums Velykų vakarienę.“ [...] Nuėję jie [...] parengė Velykų stalą. Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas.
Velykų puotos metu, švęsdamas Paskutinę vakarienę su savo apaštalais, Jėzus galutinai įprasmino žydų Velykas.
Eucharistijos Šventimas Bažnyčioje
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties priesaką. Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. [...] Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi (Apd 2, 42. Ypač „pirmą savaitės dieną“, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, krikščionys susirinkdavo „laužyti duonos“ (Apd 20, 7). Nuo tų laikų iki mūsų dienų Eucharistija yra nuolat švenčiama, ir šiandien ją randame visur Bažnyčioje išlaikiusią savo pagrindinę struktūrą.
Eucharistinės Apeigos
Net iš II amžiaus mus yra pasiekęs šv. kankinio Justino liudijimas apie svarbiausius eucharistinių apeigų elementus. Jie išliko tie patys visose didžiosiose liturginėse šeimynose. Pagrindinė eucharistinės liturgijos struktūra per visus šimtmečius išliko ta pati iki mūsų dienų.
Ar ne tokios buvo prisikėlusio Jėzaus Velykų vaišės su mokiniais? Visi susirenka. Krikščionys sueina į vieną eucharistinio susirinkimo vietą. Jų priekyje - pats Kristus, kuris yra pagrindinis Eucharistijos veikėjas. Jis yra Vyriausiasis Naujosios Sandoros kunigas ir pats neregimai vadovauja kiekvienam Eucharistijos šventimui. Jam atstovaujantis (veikiantis, atstovaudamas Galvai-Kristui) vyskupas arba kunigas vadovauja susirinkimui, prabyla po skaitinių, priima atnašas ir sukalba Eucharistijos maldą.
Žodžio Liturgija
Žodžio liturgija apima „pranašų raštus“, tai yra Senąjį Testamentą, ir „apaštalų atsiminimus“, tai yra jų laiškus ir Evangelijas; homilija ragina priimti girdėtąjį žodį pagal tai, kas jis iš tikro yra, - kaip Dievo žodį - ir pagal jį gyventi.
Atnašavimas
Atnašavimas (offertorium): prie altoriaus, kartais procesijos būdu, atnešami duona ir vynas, kuriuos kunigas Kristaus vardu paaukos eucharistinėje aukoje, ir jie taps Kristaus kūnu ir krauju. Tai tie patys veiksmai, kuriuos darė Kristus Paskutinės vakarienės metu, kai „paėmė duoną ir taurę“. „Tą tyrąją auką viena tik Bažnyčia aukoja Kūrėjui, su padėka atnašaudama Jam tai, kas Jo sukurta.“ Atnašaujant ant altoriaus kartojamas Melchizedeko veiksmas, ir Kūrėjo dovanos sudedamos į Kristaus rankas. Nuo pat pradžių krikščionys drauge su Eucharistijai skirta duona ir vynu atnešdavo ir dovanų, kad pasidalytų jomis su stokojančiais.
Anafora
Anafora. dėkojimo giesmėje (prefacijoje) Bažnyčia dėkoja Tėvui per Kristų Šventojoje Dvasioje už visus Jo darbus, už sukūrimą, Atpirkimą ir pašventimą.
Eucharistija - Išganymo Sakramentas
Tą Jėzaus Kristaus įsakymą įvykdome, švęsdami Jo aukos atminimą. Eucharistija, Kristaus ant kryžiaus įvykdyto mūsų išganymo sakramentas, taip pat yra ir šlovinimo auka, dėkojant už sukūrimą. Eucharistinėje aukoje visa Dievo mylima kūrinija atnašaujama Tėvui Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Eucharistija yra padėkos auka Tėvui, pašlovinimas, kuriuo Bažnyčia parodo dėkingumą Dievui už visas Jo geradarybes, už visa, ką Jis yra įvykdęs kurdamas, atpirkdamas ir pašventindamas.
Eucharistija taip pat yra šlovinimo auka, kuria Bažnyčia teikia Dievui garbę visos kūrinijos vardu. Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios - Jo kūno - liturgijoje. Šventojo Rašto prasme atminimas yra ne vien praeities įvykių prisiminimas, bet ir skelbimas nuostabių darbų, kuriuos Dievas yra padaręs žmonėms. Tuos įvykius švenčiančioje liturgijoje jie tam tikru būdu sudabartinami ir atgaivinami. Naujajame Testamente atminimas įgyja naują prasmę.
Eucharistija Kaip Auka
Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, ypatumas matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20). [Kristus], mūsų Dievas ir Viešpats, tik vieną kartą, mirdamas ant kryžiaus altoriaus, paaukojo save patį Dievui Tėvui, kad jiems [žmonėms] pelnytų amžinąjį Atpirkimą. Tačiau kadangi Jo kunigystė ir po mirties negalėjo būti atšaukta (Žyd 7, 24. 27), per Paskutinę vakarienę, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), Jis panoro savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai palikti regimąją (to reikalauja žmogaus prigimtis) auką.
Bažnyčios Auka
Eucharistija yra ir Bažnyčios auka. Bažnyčia, Kristaus kūnas, dalyvauja savosios Galvos aukoje. Ji visa aukojama drauge su Kristumi. Ji vienijasi su Juo, užtardama Tėvui visus žmones. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir Jo kūno narių auka. Tikinčiųjų gyvenimas ir Dievo garbinimas, jų kančios, maldos ir darbai jungiasi su Kristaus gyvenimu ir Jo Dievo garbinimu, kančiomis, maldomis ir darbais, su Jo visa apimančia auka ir tuo būdu įgyja naują vertę. Katakombų piešiniuose ne kartą vaizduojama ypatinga Bažnyčios laikysena - kaip besimeldžiančios, plačiai rankas iškėlusios moters.
Visa Bažnyčia vienijasi su Kristaus auka ir Jo užtarimu. Petro tarnystę Bažnyčioje atliekantis popiežius vienijasi su kiekviena švenčiama Eucharistija, kurioje jis yra minimas kaip visuotinės Bažnyčios vienybės ženklas ir tarnas. Vietos vyskupas visada yra atsakingas už Eucharistiją, net ir tada, kai jai vadovauja kunigas; jos metu tariamas vyskupo vardas, pažymint, kad kunigų draugėje ir diakonų padedamas jis vadovauja dalinei Bažnyčiai.
Su Kristaus auka vienijasi ne vien čia žemėje esantys Jo nariai, bet ir tie, kurie jau yra dangaus garbėje: eucharistinę auką Bažnyčia aukoja drauge su Švenčiausiąja Mergele Marija, prisimindama ją ir visus šventuosius.
Šv. Visą atpirktąją tautą, tai yra suvienytą šventųjų bendruomenę, kaip visuotinę auką, Dievui paaukojo Vyriausiasis Kunigas, kuris, priėmęs tarno išvaizdą, kentėdamas save paaukojo už mus, kad mes taptume tos iškilios Galvos kūnu. [...] Tokia yra krikščionių auka: „Daugelis esame vienas kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5).
Kristaus Buvimas Eucharistijoje
Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra išimtinis reiškinys. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Švenčiausiame Eucharistijos sakramente „tikrai, realiai ir substancialiai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus“. Kristus tampa esantis šiame sakramente, pakeitus duoną ir vyną į Kristaus kūną ir kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą.
Šv. Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus kūnu ir krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo. „Tai yra mano Kūnas“, sako Jis. O šv. Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...] Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę?
Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos prekeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos - į Jo kraujo substanciją.
Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai.
Eucharistijos Garbinimas
Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimu vyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame taip pat atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai, kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylaus adoravimo prasmę.
Didžiai prasminga, kad Kristus panoro pasilikti Bažnyčioje tokiu išimtiniu būdu. Kadangi turėjo atsiskirti nuo savųjų kaip regimas asmuo, Jis panoro pasilikti su mumis sakramentiniu būdu; kadangi turėjo pasiaukoti ant kryžiaus dėl mūsų išganymo, panoro mums palikti atminimą tos meilės, kuria mus pamilo „iki galo“ (Jn 13, 1), iki savo gyvybės aukos. Bažnyčiai ir pasauliui labai reikalingas Eucharistijos kultas. Jėzus mūsų laukia šiame meilės sakramente. Negailėkime laiko su Juo susitikti adoruodami, su giliu tikėjimu kontempliuodami, pasirengę atsilyginti už sunkias pasaulio kaltes bei nuodėmes.
„Tikro Kristaus kūno ir tikro Jo kraujo buvimą šiame sakramente 'galima patirti ne juslėmis, bet vien tikėjimu, kuris remiasi Dievo autoritetu', sako šv. Tomas.
Mišios ir Komunija
Mišios neatskiriamai yra ir aukos atminimas, kuriuo įamžinama Kryžiaus auka, ir šventasis susivienijimo su Viešpaties Kūnu ir Krauju pokylis. Tačiau eucharistinės aukos šventimas ištisai krypsta į visišką tikinčiųjų susivienijimą su Kristumi per komuniją. Altorius, prie kurio renkasi Bažnyčia, švęsdama Eucharistiją, vaizduoja du tos pačios paslapties atžvilgius: aukos altorių ir Viešpaties stalą; dar daugiau: krikščioniškasis altorius yra simbolis paties Kristaus, kuris tarp susirinkusių savo tikinčiųjų esti ir kaip auka, paaukota mums sutaikinti, ir kaip mums dovanotas dangiškas maistas.
Atsiliepdami į tą kvietimą, tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29). Eucharistijos sakramento didybės akivaizdoje tikintysis gali tik nuolankiai ir su karštu tikėjimu pakartoti Šimtininko žodžius: Viešpatie, nesu vertas, [kad užeitum po mano stogu] kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks. Dieviškojoje šv. Dievo Sūnau, leisk man šiandien dalyvauti toje mistinėje vakarienėje.
Eucharistijos Priėmimo Sąlygos
Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius „sekmadieniais ir per šventes dalyvauti dieviškoje liturgijoje“ ir bent kartą per metus priimti Eucharistiją, jeigu įmanoma, velykiniu laiku, tam pasirengus Sutaikinimo sakramentu. Kadangi Kristus sakramentiniu būdu yra kiekvienu pavidalu, komunija ir vienu - duonos - pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius. Dėl sielovadinių priežasčių toks komunijos būdas buvo teisėtai nustatytas.
Meilės Sakramentas
Meilės sakramentas, Šventoji Eucharistija, yra save atiduodančio Jėzaus Kristaus dovana, kuria mums atskleidžiama begalinė Dievo meilė kiekvienam žmogui. Šiuo įstabiu Sakramentu reiškiasi „didesnė“ meilė, akinanti „gyvybę už draugus atiduoti“ (plg. Jn 15, 13). Juk Jėzus mylėjo savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1). Šiais žodžiais evangelistas parodo Jėzaus atliktą begalinį nusižeminimo aktą: prieš mirdamas už mus ant kryžiaus, jis, persijuosęs rankšluosčiu, numazgoja mokiniams kojas. Lygiai tokiu pačiu būdu, „iki galo“, atiduodamas savo kūną ir kraują, Jėzus mus tebemyli Eucharistijos sakramente.
Altoriaus sakramente Viešpats pasitinka pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtą žmogų (plg. Pr 1, 27) ir tampa jo kelio palydovu. Šiame sakramente Viešpats padaro save tiesos ir laisvės alkstančio žmogaus maistu. Kadangi tikrai išlaisvinti mus tegali tiesa (plg. Jn 8, 36), Kristus tampa mums tiesos maistu. Giliai pažindamas žmogaus prigimtį, šventasis Augustinas iškėlė aikštėn, kaip žmogus savaime, o ne veikiamas jėgos, sujuda pamatęs tai, kas jį traukia bei kursto jo troškimą. Todėl Viešpats Jėzus, „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), duoda save žmogaus, besijaučiančio kaip ištroškęs piligrimas, širdžiai, gyvybės versmės besiilginčiai širdžiai, tiesos ieškančiai širdžiai. Eucharistijos sakramente Jėzus mums ypatingai parodo meilės, kuri yra pati Dievo esmė, tiesą. Bažnyčia, laikanti Eucharistiją savo gyvybiškai svarbiu centru, be paliovos stengiasi laiku ir nelaiku (plg. 2 Tim 4, 2) visiems skelbti, kad Dievas yra meilė. Būtent dėl to, kad Kristus tapo mums tiesos maistu, Bažnyčia kreipiasi į žmogų kviesdama laisvu noru priimti Dievo dovaną.
Istorinis Apeigų Plėtojimasis
Žvelgdami į Šventosios Dvasios išmintingo veikimo vadovaujamos Dievo Bažnyčios dutūkstantmetę istoriją, kupini dėkingumo stebimės apeigų formų, kuriomis atmename mūsų išganymo įvykį, darniu plėtojimusi laiko tėkmėje. Nuo pirmųjų amžių įvairių formų, ir šiandien spindinčių senųjų Rytų Bažnyčių apeigose, iki romiškųjų apeigų paplitimo, nuo aiškių Tridento Susirinkimo ir šv. Pijaus V mišiolo nurodymų iki Vatikano II Susirinkimo panorėto liturginio atnaujinimo - kiekvienu Bažnyčios istorijos laikotarpiu Eucharistijos šventimas liturginėse apeigose visais savo daugialypiais turtais švyti kaip Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė bei viršūnė.
Sinodo Susirinkimas Eucharistijos Klausimais
2005 m. spalio 2-23 d. Vatikane vykęs vienuoliktasis paprastasis Vyskupų sinodo visuotinis susirinkimas už šią istoriją Dievui ypač dėkojo, pripažindamas joje veikus Šventąją Dvasią. Sinodo tėvai ypatingu būdu konstatavo bei patvirtino nuo Vatikano II Susirinkimo įgyvendinti pradėtos liturgijos reformos teigiamą įtaką. Kalbant konkrečiai, svarbu suvokti Susirinkimo pageidautus pokyčius vienybės, ženklinančios apeigų istorinį plėtojimąsi, šviesoje bei nedaryti dirbtinių pertrūkių.
Be to, būtina pabrėžti ryšį tarp naujausiojo Vyskupų sinodo Eucharistijos klausimais ir to, kas pastaraisiais metais vyko Bažnyčioje. Jubiliejaus metai neabejotinai buvo itin paženklinti Eucharistijos. Taip pat nevalia užmiršti, kad Vyskupų sinodas įvyko pirma Jono Pauliaus II įžvalgiai visai Bažnyčiai pageidautų Eucharistijos metų ir tam tikra prasme juos parengė.
Naujas Eucharistinis Polėkis
Šiuo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu siekiama aprėpti Vyskupų sinodo paskutiniojo paprastojo visuotinio susirinkimo apmąstymų bei pasiūlymų daugialypę įvairovę trokštant pateikti keletą pagrindinių gairių Bažnyčioje naujam eucharistiniam polėkiui bei užsidegimui atgaivinti. Turėdamas prieš akis didžiulį mokymo bei drausmės pobūdžio paveldą, šio sakramento atžvilgiu sukauptą amžių tėkmėje ir atsiliepdamas į Sinodo tėvų pageidavimą šiame dokumente norėčiau paraginti krikščionių tautą giliau suvokti Eucharistijos slėpinio, liturginio veiksmo, ir iš Eucharistijos kaip meilės sakramento kylančio naujo dvasinio kulto ryšį.
Šiuo atžvilgiu šį paraginimą norėčiau sieti su savo pirmąja enciklika Deus caritas est, kur apie Eucharistijos sakramentą dažnai kalbama siekiant išryškinti jo santykį su krikščioniškąja Dievo ir artimo meile: „Kūnu tapęs Dievas traukia mus visus prie savęs. Tada pasidaro aišku, kodėl Eucharistija vadinama ir agape: joje Dievo agapė prisiartina prie mūsų, kad mumyse ir per mus atliktų savo darbą“.
Tikėjimo Slėpinys
„Tikėjimo slėpinys!“ - šiais žodžiais iškart po konsekracijos žodžių kunigas skelbia švenčiamą slėpinį, išreikšdamas nuostabą žmogaus supratimą pranokstančio duonos ir vyno substancijos virsmo Kristaus kūnu ir krauju akivaizdoje. Eucharistija išties yra iškilus „tikėjimo slėpinys“: ji - „mūsų tikėjimo santrauka ir visuma“. Bažnyčios tikėjimas yra iš esmės eucharistinis tikėjimas ir maisto sau pirmiausia gauna ant Eucharistijos stalo. Tikėjimas ir sakramentai - du vienas kitą papildantys Bažnyčios gyvenimo aspektai. Todėl altoriaus sakramentas visada yra Bažnyčios gyvenimo centre; „Eucharistijos dėka Bažnyčia vis iš naujo gimsta“. Juo gyvesnis Dievo tautoje eucharistinis tikėjimas, juo karščiau ji dalyvauja Bažnyčios gyvenime sąmoningai laikydamasi Kristaus savo mokiniams patikėtosios misijos.
Pirmas eucharistinio tikėjimo dėmuo yra pats Dievo slėpinys, trejybinė meilė. Jėzaus pokalbyje su Nikodemu aptinkame šiuo atžvilgiu iškalbingus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16-17). Šiais žodžiais parodomas giliausias Dievo dovanos pagrindas. Jėzus Eucharistijoje dovanoja ne „kažką“, bet save patį; jis aukoja savo kūną ir išlieja savo kraują. Evangelijoje dar kartą išgirstame Jėzaus žodžius. Padauginta duona ir žuvimi pamaitinęs žmonių minią, savo pašnekovams, nusekusiems paskui jį iki Kafarnaumo sinagogos, jis pasako: „Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 32-33) ir net sutapatina su ta duona save, savo kūną ir kraują: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Meilės Planas
Eucharistijoje atsiskleidžia visą išganymo istoriją vairuojantis meilės planas (plg. Ef 1, 10; 3, 8-11). Joje Dievo Trejybė (Deus Trinitas), kuri, kaip tokia, yra meilė (plg. 1 Jn 4, 78), visiškai susipina su mūsų žmogiškuoju būviu. Duonoje ir vyne, kurių pavidalais Kristus dovanoja mums save Velykų pokylyje (plg. Lk 22, 14-20; 1 Kor 11, 23-26), mus pasiekia visas dieviškasis gyvenimas, leisdamas mums jame sakramentiškai dalyvauti. Dievas yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tobula meilės bendrystė. Jau sukūrimo momentu žmogus pašaukiamas tam tikru būdu dalyvauti dieviškajame gyvybės alsavime (plg. Pr 2, 7). Tačiau mirusiame bei prisikėlusiame Kristuje ir išlietoje Šventojoje Dvasioje, kuri teikiama be saiko (plg. Jn 3, 34), esame įsileidžiami į giliausias Dievo gelmes. Jėzus Kristus, „kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui“ (Žyd 9, 14), per Eucharistijos dovaną padaro mus paties Dievo gyvenimo dalininkais. Tai visiškai neužsitarnaujama dovana, su kaupu įvykdanti Dievo pažadus. Bažnyčia šią dovaną priima, švenčia bei garbina ištikimo klusnumo dvasia. „Tikėjimo slėpinys“ yra trejybinės meilės slėpinys, kuriame dalyvauti esame kviečiami per malonę. Todėl ir mes su Augustinu turime sušukti: „Jei matai meilę, matai Trejybę“.