Besparnis būtų gyvenimas, Tuščias, niūrus, vienareikšmis, Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys, Jei šviesus vaiko juokas Nepaglostytų mūsų širdies, Meilei jos nepažadintų, Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.
Kaip ir pripratusi, sekmadieniui vėl eilėraštis. Tik šį syk radau jį ne pati.
Visa diena buvo tokia šviesi.. šypsojaus ir džiaugiausi, kad turiu tokių draugų kaip jie. Juk iš tiesų, kartais rodos maža dovanėlė padaro didelius dalykus.
“Mabre viešbutis”- štai kokiu pavadinimu yra Lietuvoje knyga. Iš pat pradžių išgirdusi iš savo kolegės klausimą ar jau mačiau tokią knygą pamaniau, kad ji juokauja, tačiau įsijungusi kompiuterį radau man atsiųstą nuordą, kad yra išleista poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga- “Mabre viešbutis”. Va taip! Visus darbus metusi nuvažiavau į Rašytojų Sąjungą jos nusipirkti.
Gyvybė - mano ginklas, užuobėga menka, nesibaigiantis ginčas, nei karas, nei taika. Tiek būta, jausta, rėkta, kad jau spėliot imi: o kas gamtos norėta įrodyt manimi? Ko gero, jos mėginta visu manim pajust, kaip skaudžiai viskas krinta, ir kaip aš myliu jus.
Šiandien įdėsiu poetės Dalios Teišerskytės kurtą eilėraštį iš jos dovanotos knygelės labai seniai.. Man tada buvo vos 13 metų, tačiau domėjausi kultūriniu gyvenimu ir pamenu, kad atostogaujant pas tetą Druskininkuose buvau jos kūrybos vakare. Tada nei p.Dalia, nei aš tikrai negalvojome, kad po to dar ne kartą teks susitikti ir bendrauti.
Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona. Kalbėt tyliau arba visai tylėti ir žvilgsniais išauginti tiesų medį su meilės ir teisybės lapija.
Šiandien taip pat vienos mano Blog’o skaitytojos Audronės surastos ir man atsiųstos eiliuotos mintys. Jas parašė Laurieann Kelly.
Šiandien įdėsiu man labai svarbaus žmogaus sukurtą dainos tekstą.. Tai mano draugės Eglės Voroneckienės kurtos dainos, kurias ji pati ir atlieka. Eglė nepaprasto gražumo, trapumo ir kartu stiprybės žmogus tiek fiziškai, tiek dvasiškai.. Daugelis kai išgirtsta jos balsą negali patikėti, kad tai tokios trapios moters dainavimas.
Aš dar negimęs, bet seniai Yra sodybos, vasarojai, Ir kvepia obuoliai skaniai, Tokie šalti ir aprasoję. Aš dar negimęs, o dangum Keliauja debesys pavėjui… Ir kaip tai paprasta - paskum Į dūzgiančią išeiti pievą! Kaip paprasta išmokt žodžius, Kuriuos vieni kitems pasakom. Ir plieskia žvaigždės pro medžius Šioj žemėje, šioje visatoj.
Aš nepavydžiu net karaliams Visų jų įgeidžių paikų, Narve įkalintiems paukšteliams, Neikart nemačiusiems miškų. Aš nepavydžiu žvėriui ploto Ir jo savivalės laukuos, Nei viso grobio, sumedžioto, Nes sąžinė toliau miegos. Net savo palaimingai širdžiai, Kuri laimėjusi, deja, Sustingsta tingulio paviršiuj, Nelyg oazėj skurdžioje.
Tu šalia. Toks jaunas ir mylimas. Mėnuo pritaria šitai nakčiai. Kalba laikas. O mudu tylime. Tik sutrumpinam žvakės dagtį, Tik žvaigždes lyg vaikus skaičiuojame Ir į puokštę šešėlius rišame… Pušys mūsų godas liūliuoja - Gal dejonei, gal pabaigai ryžtamės.. Tu vėl išeini. Nesigink, aš jaučiu. Išeini Apie išėjimą sprendžiu Ne iš durų veriamų. Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini, Iš to neaiškaus, moteriško nerimo. Sunertos rankos išduoda tave Ir į palangę atremtas smakras. Žinau: Tu bėgi dabar kažkokia gatve. Susimildama, nesakyk, Kad mudviejų šitas vakaras… Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Viena mano Blog’o skaitytoja atsiuntė man Henriko Radausko eilėraštį. Jis man toks gražus, kad nutariau tiesiog jį pakartoti šioje sekmadieninėje eilėraščių rubrikoje, nes manau, kad kai kas jo mano tinklapyje ir nerado iki šiol.
“Vos liesdamas daiktus ir žmones, Aš laikausi pats už savęs Ir einu be dangaus malonės Per pasaulio gatves.
Aš nesakysiu, kur skubu, namo sugrįžęs po darbų. Tegul spėlioja! Tegul pažiūri į akis. Gal akys ims ir pasakys: - Gyventi gera! Tegul paklausia jie širdies. Gal būt, ji pakuždom pridės: - Mylėti gera! O jeigu rankų prisilies- jos pasakys, neištylės: - Ir dirbti gera!
Dviejų širdžių ištikima draugystė Jokių nepaiso kliūčių kelyje. Juk meilė dar - ne meilė, jeigu ją Sutriuškina klasta ir išdavystė. Tikroji meilė - tai žvaigždė skaisti, Kuri nė mirksniui nepaliauja degti Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį, Kai laivą svaido viesulai pikti.
Aš visą gyvenimą Nemoku, kad medis tylėtų, Kad laukas ko nors neištartų Žaliu ir giliu bosu. Girdžiu, kaip šaukia akmuo - Turbūt užkliudytas prie vartų, Kaip meiliai kuždasi pievoj Milijonai žolės balsų. Nemoku, kad būtų tamsu, Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų, Kad vis neįpūstų kas nors Beišblėstančias žarijas. Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami - kodėl ir kam. Jeigu šita žemė kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais. Tik su jais mes jaučiamės suaugę, o vieni - mes irgi kaip vaikai.
Justinas Marcinkevičius 1966
“Tik dabar supratau, kad mes jau nebūsim kitokie, kad juokingi, keisti, geri ir pikti - ligi galo; kad jau taip ir gyvensim: ko išmokę, ko neišmokę, tiktai neatleisime tiems, kurie netesėjo - apgavo. Neatleisime sau, neatėjusiems į pasimatymą su istorija ir su laiku, išdavusiems amžių ir kartą.
Dar vienas Dainiaus eilėraštis man.. Aš nenoriu meluoti pats sau, Nes esu sąžiningas žaidėjas: Pailsau aš, draugai, pailsau, Darbo dieną vos tepradėjęs. Bet pakeisti manęs nereikės, Aš iš rankų dainos nepaleisiu: Atsilaušiu iš savo riekės Ir toliau nesiskųsdamas eisiu.
Štai mano pats mylimiausias Justino Marcinkevičiaus eilėraštis: Rudeniu kankinasi gamta, Ji nemoka abejingai mirti. Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta, Tik sunku nuo skausmo jį atskirti. Tik sunku atsisakyti to, Ko galbūt iš viso neturėjai.
Kadangi jis poetas, išleidęs net keletą savo eilėraščių knygelių, keletas iš tų eilėraščių yra ten. Jis rašė karts nuo karto 5 metus.. Šie eilėraščiai man nepaprastai svarbūs.
“Aš pralaimėjau mūšiuose visuos, nors grūmiausi, kiek jėgos leido.
Sekmadieniui vėl mano manymu nuostabus Justino Marcinkevičiaus eilėraštis apie šypseną..Netgi gal tai galėčiau pavadinti ne tik eilėraščiu, o konkrečia, labai dažnai pasitaikančia situacija šiandien, nors eilėraštis parašytas 1964 metais.
“Ilgai stebėjau vieną žmogų: jisai stovėjo ir šypsojos. Gatve važiavo, ėjo žmonės. O jis stovėjo ir šypsojos. Kaip keista, ne tiesa?
Ir vėl eilėraštis, kuris pasako daug apie tikrąsias vertybes.. Ši knyga manau, kad daugeliui yra labai svarbi. Man taip pat. Keletas ištraukų iš jos bus ir mano dienoraštyje.. Pirmoji yra apie meilę.
Juk penktadieni 2008.08.08 Vilniuje kur pažvelgsi buvo balta- nuotakos, nuotakos..nuotakos. “..Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos, Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs. Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Mylimiausias lietuvių poetas man yra Justinas Marcinkevičius. Nuo mažens girdėjau jo eiles, nes jas, vakarojant su draugais, deklamuodavo mano mama. Kai reikėdavo mokykloje rinktis eilėraščius ir mokytis juos atmintinai, man nebūdavo jokių problemų, nes begales jų jau mokėjau.. Tiesa, būnant paaugle juos suprasdavau visai kitaip nei šiandien.
Gali tikėti ar netikėti horoskopais, tačiau pati gimusi Ožiaragio ženkle, labai dažnai greit atskiriu kuris žmogus yra gimęs tokiame pačiame žvaigždyne. Tai nutinka turbūt todėl, kad esi labiau išstudijavęs to ženklo savybes ir jas identifikuoji greičiau. Ožiaragių nebesustabdysi.. Daug metų atgal, A.Zalatorienės knygoje esu radusi šį eilėraštį. Manau, kad būtent jis labiausiai atspindi Ožiaragį.
Neatsitiktinai Autorių teisių agentūra yra užregistravusi kone du šimtus dainų, sukurtų pagal Algimanto Baltakio žodžius. Savo gyvenimo saulėlydyje poetas juokavo, jog „viešajame gyvenime dabar dalyvauju nedalyvaudamas - už mane dirba mano dainos. Bet mažai kas žino, kas yra dainų tekstų autorius ar kompozitorius, nes jų vardai retai skelbiami"... Buvo metų, kai Algimantas Baltakis nominuotas kaip labiausiai dainuojamas poetas. Poeto žodžiais dainas kūrė kompozitoriai Algimantas Raudonikis, Laimis Vilkončius, Algimantas Bražinskas, jo tekstus dainavo tokios populiarios grupės, kaip „Vairas", „Hiperbolė", „Jonis" ir kitos. Ypač kūrybingai poeto tekstus skaitė Robertas Stanionis, atviravęs, jog „natomis užrašinėjau dainų melodijas, kurpiau tekstus, kol atradau poeziją. Algimanto Baltakio poeziją galima „išdainuoti" visą.
Tačiau šiandien pakalbėsime apie vieną, mano įsitikinimu, išskirtinę Algimanto Baltakio dainą „Pušelė", kurios tekstas publikuotas 1973 metais pasirodžiusioje poeto knygoje „Duona ir debesys". Melodiją jai sukūrė Algimantas Bražinskas. Žmonėms patiko tas poeto tekstas, jį pradėjo dainuoti vakaronėse.
Dainingi poeto posmai jo kūryboje gimė neatsitiktinai. „Muzika man visą gyvenimą yra labai svarbi",- yra sakęs Algimantas Baltakis. Muzikalūs buvo ir jo tėvai, ir daugelis artimųjų. „Vasaros vakarais, kur tik paklausydavai, aplink visur skambėdavo dainos". Tai irgi Baltakio žodžiai. Būsimasis poetas dar būdamas dviejų metukų jau buvo pasodintas prie pianino. Bet muzikos mokytoja iškart atšaldė potraukį pianinui - atseit, didžiuliai berniuko nykščiai netinka šiam subtiliam instrumentui. Tad jo pagrindiniais palydovais tapo armonika ir akordeonas. Studijuodamas Vilniaus universitete, poetas sėkmingai dainavo garsiajame P. Sližio vadovaujamame chore, ne kartą pelnė pirmąsias vietas respublikiniuose konkursuose. Daina lydėjo ilgus Algimanto Baltakio gyvenimo metus. Gražiausią įspūdį poetui paliko tie gražūs jų padainavimai, kai jis, jo bičiulis Justinas Marcinkevičius ir operoje jėgas jau išbandęs dailininkas Stasys Krasauskas nuvažiuodavo į Alfonso Maldonio sodybą Linmarkyje ir iš visos širdies traukdavo dainingas melodijas. Įspūdingas kraštovaizdis sukeldavo net penkis aidus... „Lenktyniaudavome, kuris daugiau dainų moka,- prisimindavo Algimantas Baltakis.
Prasmingi poeto Algimanto Baltakio žodžiai, apibendrinantys jo visą būties laiką: „Mes vertinome paprastus dalykus - ramią kasdienybę, šeimą, vaikus, galimybę dirbti.