Spaustuvė - ar senoji primityvioji, ar moderni šiuolaikinė - tai kultūros židinys. XV a. viduryje Vokietijoje Johannui Gutenbergui išradus spaudą metalo spaudmenimis, suprasta, jog knygų spausdinimas - tai „menų menas, mokslų mokslas“, nes iškeliami „iš tamsybės žinių ir išminties lobiai, kad praturtintų pasaulį ir jį apšviestų“.

Senosios Klaipėdos Spaustuvės: Kultūros Židiniai

Senosios Klaipėdos spaustuvės - kaip tie pamario smėliu užpustytieji kaimai, kaip tie po smėliu sustingę jų gyvenimai. Tie kultūriniai dirvonai tik tyrinėtojus domina. Jovita Saulėnienė Klaipėdos ir jo krašto spaustuvių istoriją yra aptaręs prof. D.Kaunas. Įdomios medžiagos randame istorikų A.Tylos, V.Merkio, R.Vėbros monografijose, L.Vladimirovo „Knygos istorijoje“. Vertingi ir vokiški šaltiniai.

Įsikūrimo Priežastys

Senosios spaustuvės tęsė Prūsijos spaustuvių tradicijas, kurios pradėtos formuoti XV a. Kryžiuočių ordino magistras Albrechtas Hohencolernas (1490-1568), priėmęs protestantų tikėjimą, ėmė rūpintis jo sklaida. 1524 m. Karaliaučiuje jis įkūrė protestantiškos spaudos židinį, 1524-1816 m. buvusį vienintelį Rytprūsiuose. Tą švietėjišką misiją atliko trys spaustuvės: Hanso Veinreicho, kurioje 1547 m. buvo išspausdintas ir M.Mažvydo „Katekizmas“, akademinė Johanno Daubmano ir kunigaikščių rūmų akademinė Johanno Roisnerio spaustuvė, kurioje 1653 m. pasirodė ir pirmoji lietuviška D.Kleino „Gramatica Litvanica“.

Svarbiausios knygos buvo Biblija, giesmynai, pamokslų rinkiniai, maldaknygės, gražiai įrištos „Burtikės“ - 100 numeruotų, maždaug 6×9 cm dydžio kortelių rinkiniai su prasmingomis Biblijos sentencijomis bei giesmių posmeliais. Populiarūs tapo kalendoriai (kalendros), kuriuos leisdavo dauguma laikraščių.

1816 m. Prūsijos valdžia panaikino draudimą steigti spaustuves provincijos miestuose ir leido kurtis privačioms. 1816 m. įsteigta pirmoji spaustuvė Klaipėdoje. Jų sparčiai daugėjo: 1816-1919 m., prof. D.Kauno skaičiavimu, Klaipėdoje veikė 19 (kitur nurodoma net 33) spaustuvių. Iškilo žymūs spaustuvininkai F.W.Horchas, F.W.Siebertas, W.Siebertas, A.Stobbe, M.Šernius ir kiti. Pradėta leisti knygų katalogus, dalyvauti Leipcigo knygų mugėse. Gimė miesto spauda, atsirado knygynai, komercinės bibliotekos, skaityklos, antikvariatai.

Pirmasis Laikraštis

Pirmąją inicijavo mokytojai Aukštesniosios lotynų mokyklos mokytojai dr. J.S.Rozenheynas, Musaesas, K.Besseldtas ir E.Hermesas pakvietė iš Karaliaučiaus į Klaipėdą spaustuvininką F.W.Horchą (1778-1855), kuris atvykęs 1816 m. įkūrė spaustuvę Didžiojoje Vandens gatvėje. Minėtieji mokytojai tapo pirmojo Klaipėdos laikraščio „Memelsches Wochenblatt“ („Klaipėdiškių savaitraštis“) įkūrėjais. Pirmasis laikraščio numeris išėjo 1817 m. ir ėjo iki 1857 m. du kartus per savaitę. Laikraštyje buvo spausdinama poezijos, prozos, meninių vertimų.

F.Horchas sutelkė žymius klaipėdiečius švietėjiškam darbui. 1849 m. jis išspausdino ir pirmąjį evangelikų liuteronų laikraštį lietuvių kalba „Lietuvininkų priedelis“, kurį redagavo R.Cypelis. Jo parengtos lietuviškos „Prūsiškos kalendros ant meto 1847“ pasirodė kartu su L.Ivinskio kalendoriumi. Iš F.W.Horcho spaustuvėje išleistų knygų įdomesnės E.Hermeso „Eilėraščiai“, J.S.Rozenheino „Žinios apie Klaipėdos mokyklas“. Ten išspausdinta ir 40 knygų lietuvių kalba. Leidiniai buvo aukštos poligrafinės kultūros.

F.Horchas buvo užmezgęs ryšius su Magdeburgo meno albumų leidykla, Karaliaučiaus knygynų savininkais. Per didįjį 1854 m. Klaipėdos gaisrą F.W.Horcho spaustuvė sudegė.

Vėlesni Spaustuvininkų Bandymai

F.W.Horcho sūnus Hermanas Horchas 1855 m. įkūrė spaustuvę „F.W.Horcho našlė“. 1865 m. ją nupirko F.W.Siebertas. Nelengvai sekėsi ir ant F.W.Horcho spaustuvės griuvėsių iškilusiai „Waikinnis & Co“ spaustuvei, gyvavusiai tik kelerius metus. Panašaus likimo susilaukė ir vėlesnės M.Šerniaus, M.Jankaus spaustuvėlės. Ryškesnius veiklos pėdsakus paliko iš Heilsbergo atvykę Augustas Stobbe ir C.E.Teubertas. Savo spaustuvėje 1849 m. jie leido tris kartus per savaitę spausdinamą laikraštį „Memeler Dampfboot“ („Klaipėdos garlaivis“). A.Stobbe buvo žinomas spaustuvininkas, tačiau konkurencijos su F.W.Siebertu neatlaikė ir jam 1869 m. pardavė laikraštį.

Trijų Kartų Dinastija

Žymiausi Klaipėdos spaustuvininkai - Siebertai, kurių trečioji karta įrengė modernią spaustuvę Klaipėdoje. Pastatas iki šiol išlikęs Herkaus Manto gatvės pradžioje - dabar jame veikia picerija „Bambola“. Laikraštis „Memeler Dampfboot“ vienintelis iki šiol nepertraukiamai jau eina 162 metus ir susijęs su Siebertais daugiau nei 100 metų.

Iš Heilsbergo kilęs Friedrichas Wilhelmas Siebertas (1833-1900) nupirko Horcho, Waikinio bei kitas spaustuves ir nedideliame name, į kurį vedė puošnūs laiptai su turėklais, puoštais žalvariniais metaliniais rutuliais, 1866 m. įkūrė spaustuvę. 1872 m. atvėrė duris leidykla „Memeler Dampfboot“. Ši pajėgiausia mieste spaustuvė ir leidykla leido laikraščius, tarp jų - ūkininkams skirtą „Lietuwiszka Ceitunga“, spausdino knygas, kalendorius vokiečių ir lietuvių kalbomis. Išleista ir 80 lietuviškų knygų.

1899 m. F.W.Sieberto sūnus Hermanas Wilhelmas Siebertas (1868-1925) įsigijo Holzo ir Šerniaus spaustuvę. 1900 m. kartu su mama Helene Siebert jis tapo tėvo įmonės įpėdiniu. 1909 m. Biržų gatvėje jis įkūrė F.W.Siebertų firmą, o 1922 m. - firmą „F.W. Siebert Memeler Dampfboot AG“. 1899 m. „Memeler Dampfboot“ tapo pagrindiniu Rytprūsių laikraščiu.

1924 m. H.W.Sieberto sūnaus Friedricho Wilhelmo (Friedel) Sieberto (1899-1983) rūpesčiu Herkaus Manto gatvės pradžioje ėmė kilti modernus keturaukštis namas. Šis išvaizdus pastatas nebuvo gerai matomas iš Liepojos gatvės pusės. Priešais buvo miesto taupomosios kasos naujasis statinys. Todėl buvo padarytas platus įėjimas su nauja mūro siena. 1938 m. nugriautas senasis kieme stovėjęs namas. Iš Biržos gatvės pusės augusios dvi liepos, kurių viena su keistai išlenktu kamienu ir galingu vainiku, buvo nupjautos. Miestiečiai gailėjo tos liepos.

1939 m. į naująjį namą persikėlė „Memeler Dampfboot“ akcinės bendrovės valdyba. Pirmame aukšte buvo didelė salė, spaustuvės patalpos, knygrišykla. Ten įsikūrė trys modernios AEG krautuvės, Kaizerio kavos parduotuvė, Liepų vaistinė, komercinė biblioteka. Viršutiniame aukšte įrengti nauji 3,4 ir 5 kambarių butai. Vytauto gatvės pusėje buvo žurnalistams skirtos patalpos, du tarnybiniai butai. 1944 m. redakcija persikėlė į Heiligenbeilą, kur buvo spausdinamas „Memeler Dampfboot“. Nuo 1948 m. iki šiol jis spausdinamas Oldenburge.

Ankstyvosios Uostamiesčio Spaustuvės

• Friedricho Wilhelmo Horcho spaustuvė Didžiojoje Vandens gatvėje 1816-1854 m.
• „F.W.Horcho našlės“ spaustuvė, knygrišykla, knygynas Kepėjų gatvėje 1855-1865 m.
• Augusto Stobbe ir C.E.Teuberto spaustuvė 1849-1872 m.
• „Waikinnis & Co“. spaustuvė Kepėjų gatvėje 1857-1864 m.
• Hendricho Holco ir Martyno Šerniaus spaustuvė Tomo gatvėje, vėliau Biržos skersgatvyje 1875-1894 m.
• „Holco ir Šerniaus įpėdinis“ Didžiojoje Vandens g. 23 1894-1900 m., Laukininkų g. (vėliau F.Wilhelmo Nr. 21) 1905-1909 m.
• F.W.Sieberto spaustuvė Žvejų gatvėje 1865 m.
• F.W.Siebertų firma nuo 1900 m.
• Knygų spaustuvė ir litografinė įstaiga Kepėjų gatvėje. „Memeler Dampfboot“ leidykla“ Biržos g. Nr. 8.
• F.W.Sieberto „Memeler Dampfboot“ akcinė bendrovė 1922 m. Liepojos gatvėje.
• „Memeler Dampfboot“ laikraščio leidykla ir spaustuvė 1924 m.
• „Kurto Sieberto ir Co“ raštinės reikmenų namai, spaustuvė, knygynas, knygrišykla, kanceliarinių prekių krautuvė, komercinė biblioteka.
• M.Jankaus spaustuvė Griovių ir Kirpėjų gatvių kampiniame name Nr. 7/9, vėliau - Didžiojoje Smilčių gatvėje Nr.13/14 1909-1913 m.
• Knygrišykla, spaudos kioskas Klaipėdos turgaus halėje.
• „Rytas“, nuo 1939 m. Gutenbergo spaudos rūmai Simono Dacho gatvėje 1921-1944 m.

Šiuolaikiniai Picomatai: Greitas Maistas Naujame Lygyje

Italijos maisto gamintojų mugės „Italian food for Baltics“ metu pademonstruotas automatinis picų kepimo įrenginys „Let's Pizza“. Anot jo, visi produktai - miltai, sūris, dešra, pomidorų padažas - bus tik itališki.

Anot jo, priklausomai nuo to, kurioje šalyje veiks „picomatas“, kokios picų rūšys gaminamos, pica galėtų kainuoti apie 5 eurus, Šiaurės šalyse galbūt daugiau, gali būti ir iki 8 eurų. Taip pat universitete picos bus pigesnės, o oro uoste, kur mokesčiai didesni, jos gali būti brangesnės.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./C.Torghele Anot italų verslininko, jei bus parduodamos vos 20-25 picos per dieną, šis „picomatas“ verslininkams atsipirks. Paties įrenginio kaina siekia apie 25 tūkst. eurų. Tačiau patys automatų gamintojai „picomatų“ Lietuvoje nestatys - jie pristatomi vietos verslui ir siūlomi franšizės modeliu.

Tikimasi, kad tokie automatai turės paklausą verslo ir prekybos centruose, studentų miesteliuose, degalinėse, klinikose, masinio susibūrimo vietose (festivaliuose, gatvėse, kurortuose). „Picomato“ gamintojai patikina, kad praeis vos 3 minutės nuo užsakymo pateikimo momento iki tol, kol automatas patieks šviežiai iškeptą picą.

Žadama, kad picos bus kokybiškos, nes bus kepamos tik iš itališkų produktų, pagal kainos kokybės santykį tikimasi konkuruoti su restoranais. „Picos kepimo automatas veiks 24 valandas per parą, o vienos ingredientų porcijos užteks 100 picų pagaminti“, - rašo gamintojų atstovai. „Picomato“ asortimentą sudarys 4 picų populiariausios rūšys, o esant poreikiui bus užtikrinta galimybė užsakyti picą iš Halal produktų. Įprasto dydžio pica - 27 cm skersmens, ji plono pado.

Vilniuje veiksiantis įrenginys pirmiausia pasiūlys picas su kumpiu, šonine, saliami dešra, daržovėmis ir keturiais sūriais. Picų kepimo automatas leidžia atsiskaityti grynaisiais, kortele ar išmaniuoju telefonu. „Picomatas“ turės būtiną sąlygą - darbuosis tik esant interneto ryšiui. Robotas nuotoliniu ryšiu valdys ingredientų tiekimą.

Italijos Prekybos Rūmų Vertinimas

Italijos Lietuvos prekybos rūmų vadovas Ugo Meucci patikino, kad Lietuvoje turi labai didelį palaikymą iš Italijos institucijų organizuojant renginį, skirtą pristatyti Italijos maisto pramonės gamintojus Lietuvoje. Parodos metu 28 Italijos įmonės pristatė produktus Lietuvoje. Jis 15min patikino, kad Vilnius galėtų tapti centru tiekiant maisto pramonės įrangą ir inovacijas Baltijos ir Šiaurės šalims.

Kalbėdamas apie „picomatą“ jis patikino, kad įrenginys jau sulaukė didžiulio pasisekimo. Anot jo, pirmasis įrenginys jau per kelias savaites gali pasirodyti „Panoramos“ prekybos centre - įranga veikianti, tereikia suderinti su užsakovais. Anot jo, receptai gali būti koreguojami, tačiau tik griežtai derinant su pačiu gamintoju.

„Čili Pica“ Istorija: Nuo Pirmosios Picerijos Iki Tinklo Plėtros

„Čili Pica“ istorija prasidėjo prieš septynerius metus buvusioje Ukmergės gatvėje (dabar Konstitucijos prospektas). Tuomet, pakeitusi anksčiau tame pastate veikusį stiklo taros supirkimo punktą, duris atvėrė pirmoji 80 vietų „Čili Pica“ picerija. Atidarydama septynioliktąją piceriją naujame prekybos centre, „Čili Pica“ tikisi, kad ištikimi lankytojai, kurie buvo pamėgę pirmąją piceriją, čia sugrįš.

Nuo pirmosios picerijos atidarymo pradžios jau prabėgo beveik septyneri metai. Per tą laiką „Čili Pica“ išaugo į stambų maitinimo įstaigų tinklą, jungiantį ne tik picerijas, bet ir lietuviškų bei kiniškų patiekalų restoranus, greito maisto užkandines. Čia sukurta daug naujų patiekalų receptų; pasitelkus profesionalų psichologą ir išanalizavus lankytojų poreikius, įdiegta novatoriška klientų aptarnavimo sistema. Tinkle sukurta ir toliau tobulinama bei plečiama maisto pristatymo į namus ir biurus sistema.

Atidarius naują piceriją, pristatymas bus dar greitesnis - į šalia picerijos įsikūrusius biurus maistas bus tiesiog atnešamas iš naujosios „Čili Picos“. Naujoje „Čili Pica“ picerijoje vienu metu galės užkąsti daugiau nei 100 lankytojų. Juos aptarnaus virš 30 darbuotojų. Pavasarį septynioliktoje „Čili Picoje“ bus atidaryta lauko terasa, tad čia besilankantys galės grožėtis Vilniaus miesto panorama.

„Metropolis“ Restoranas Kaune: Kultūrinė Erdvė Tarpukariu

Laivės al. 68 / S. Daukanto g. 19, dabar (2014 m.) picerija „Charlie pizza“ ir S. Daukanto g. Tarpukariu „Metropolis“ buvo vienas iš keleto pirmos klasės restoranų, tapusių miesto kultūrinės erdvės dalimi. Jame vyko labdaros vakarai, koncertai, draugijų susitikimai, faifokliokai, kaukių baliai.

Iki 1937 m., kai Karininkų ramovėje buvo atidarytas restoranas „Trys milžinai“, svarbiausi Kauno renginiai - spaudos baliai - vyko „Metropolyje“. Juose dalyvaudavo ir valstybės Prezidentas su žmona. Skambant orkestro muzikai garbiausi svečiai būdavo palydimi į uždarą Trijų kunigaikščių menę su vaišių stalu. Žemesnio rango svečiai likdavo linksmintis bendroje restorano salėje.

Nuo 1923 m. kas antrą trečiadienį „Metropolyje“ rinkdavosi Jadvygos Tūbelienės, o nuo 1930 m. Dienos metu „Metropolyje“ neformalioje aplinkoje susitikdavo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, žurnalistai, menininkai. Vakare publika buvo įvairesnė: nuo savo naujausius apdarus norinčių pademonstruoti miesto ponių iki diplomatų, kariškių ir valdžios atstovų.

Restoranas garsėjo gera virtuve ir kokybiška muzikine programa. Jame grojo žymiausi Danieliaus Pomeranco, Michelio Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, koncertavo estrados žvaigždės Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas. „Metropolio“ viešbutį ir restoraną pagal Nikolajaus Andrejevo projektą 1899 m. pastatė Izidorius ir Rachilė Volkovyskiai. Tarpukariu viešbutyje gyveno užsienio šalių pasiuntiniai, ambasadoriai ir kiti svarbūs asmenys.

Išvados

Nuo senųjų spaustuvių, kurios skleidė švietimą ir kultūrą, iki šiuolaikinių picomatų, siūlančių greitą ir kokybišką maistą, Lietuvos istorija nuolat vystosi ir prisitaiko prie naujų technologijų bei poreikių. Šie pavyzdžiai rodo, kaip svarbu išsaugoti kultūrinį paveldą ir kartu žengti koja kojon su inovacijomis.

---