Žmonijos istorijoje spalvos visada turėjo simbolinę reikšmę. Aptarsime purpuro spalvos istoriją ir reikšmę.

Purpuro Ištakos

Purpuro spalvą imta gaminti maždaug XVI a. pr. Kr. Finikijos (dab. Libanas) mieste Tyre. Galbūt todėl Finikijos pavadinimas graikiškai reiškė „purpuro žemė“. Pirmasis jos atradimo legendą kūrinyje „Onomastikonas“ (gr. Ὀνομαστικόν) užrašė II a. graikų istorikas Julijus Poluksas.

„Kartą dievas Melkartas (gr. Heraklis) su šunimi vaikščiojo pajūriu. Staiga išvydęs bangų išmestus moliuskus šuo puolė juos graužti. Gyvūno nasrai bemat nusidažė purpuru. Manydamas, jog šis kraujuoja, Melkartas prišoko apžiūrėti, bet įsitikinęs, kad tai dažai, grįžo į miestą. Ten juos pastebėjo nimfa Tyra, kuri taip susižavėjo purpuriniu šuns nasrų atspalviu, jog paprašė dievo tokios spalvos suknelės. Tad norėdamas įsiteikti Melkartas įsakė pririnkti moliuskų ir pagaminti dažus.“

Šią istoriją paveiksle „Heraklio šuo atranda purpuro kriaukles“ (1636 m., Musée Bonnat-Helleu) įamžino flamandų tapytojas Peteris Paulius Rubensas. Tiesa, vietoj dygliuotųjų mureksų drobėje klaidingai vaizdavęs spiralines kriaukles. Vis dėlto archeologiniai radiniai Kretoje leidžia spėti, kad Mino civilizacija keliais amžiais (2000-1800 pr. Kr.) purpuro gamyba pralenkė Tyrą. Be to, ši spalva minima Homero poemose ir Biblijoje.

Finikiečių civilizacijai augant purpuro pramonė išplito kolonijose, ypač Šiaurės Afrikoje įsikūrusioje Kartaginoje (dab. Tunisas), kur aptinkamos tam tikrų rūšių jūrinės sraigės.

Purpuro Gamybos Procesas

Tyro purpuro spalvą išgaudavo iš trijų plėšriųjų jūrinių sraigių rūšių, kurių kiekvienai būdingas skirtingas atspalvis: Hexaplex trunculus (melsvai violetinė), Bolinus brandaris (rausvai violetinė) ir Stramonita haemastoma (raudona). Kai sraigės pakrantėje buvo surenkamos, reikdavo ištraukti gleives. Kai kuriose šalyse liaukai išpjauti naudotas specialus peilis. Vienas senovės romėnų autorius teigė, kad sukrešėjęs sraigės kraujas lėtai „tarsi ašaros“ srūdavo iš žaizdų. Po to masę dėdavo į grūstuvę.

Istorikas Plinijus Vyresnysis I a. aprašė tolesnį gamybos procesą. „Išimtas liaukas pasūdydavo ir palikdavo trims dienoms fermentuotis. Tada virdavo skardiniuose ar švininiuose puoduose ant vidutinės ugnies 10 dienų. Galop, dažai buvo išbandomi, įmerkiant audinį: jei išryškėdavo dėmės su norimu atspalviu - mišinys pavyko.“ Procesas tuo nesibaigė. Siekiant, kad spalva neišsiplautų iš audinio, naudotas dažus fiksuojantis tirpalas, o tai dažniausiai būdavo šlapimas. Anot amžininkų, gamybos vietoje tvyrojo toks šlykštus dvokas, kad „purpuro kubilai turėjo stovėti už miesto sienų“. Senovės Egipto Anastazijaus papiruse (1250 m. pr. Kr.) sakoma, jog „dažytojų rankos dvokė it pūvančios žuvys“. O Talmudas net suteikė moterims teisę išsiskirti su vyru, jei šis taptų murekso dažytoju.

Įdomiausia, kad net dažyti audiniai išlaikė savotišką žuvies, šlapimo ir jūros kvapą. Be to, Tyro purpuras nebuvo konkreti spalva, o varijavo nuo šiltai rausvo iki beveik melsvo atspalvio, priklausomai nuo sraigių kilmės, rišamosios medžiagos bei paros meto, kada buvo džiovinta (vidurdienio saulė suteikė daugiau melsvo atspalvio).

Taigi purpuro gamyba laikoma pirmąja chemijos pramone. „Išgauti spalvą tikrai nėra lengva, - sako Ioannis Karapanagiotis, Tesalonikų Aristotelio universiteto chemijos profesorius. - Tyro purpuras skiriasi nuo kitų dažiklių, kur žaliavoje, pavyzdžiui, lapuose, yra pigmento. Vietoj jo sraigių gleivėse yra chemikalų, kuriuos galima paversti dažais, bet tik specialiomis sąlygomis.“

12 tūkst. murekso sraigių duodavo mažiau nei 1,4 g. grynų dažų, kurio pakakdavo tik mažai skiautelei nudažyti. Tad dėl milžiniškų gamybos sąnaudų medžiaga buvo itin brangi, o gamyba - komercinė paslaptis.

Purpuras kaip Karališkos Didybės Simbolis

Ir vis dėlto neįtikėtinai ryškus purpuro atspalvis teikė drabužiui karališkos didybės. Šis produktas kūrė imperijas, o valdovams suteikė dieviškų aspiracijų. Senovės Graikijoje asmenys, galintys dėvėti purpurą, buvo griežtai apriboti įstatymo. Tik kuo aukštesnis socialinis ir politinis rangas, tuo ryškesnį purpuro rūbą leista dėvėti.

Ankstyvosios Romos respublikos laikais senatoriai dėvėjo tuniką su plačia purpuro juosta (lot. laticlavo), o raitelių luomas - angusticlavia (tunika su colio pločio purpuro juostele). Be to, nuo etruskų laikų paplito toga picta (purpurinė toga), kurią vėliau perims romėnai. Romos imperijos laikotarpiu tunica palmata ir toga picta sudarė dalį oficialaus imperatorių kostiumo (lot. Ornamenta Triumphalia).

Purpurą ypač mėgo Egipto karalienė Kleopatra, kuri šią spalvą naudojo net savo laivo burėms. Didžiausią vertę purpuras įgavo Romos imperijos laikais, kuomet asmenims, sučiuptiems gaminant spalvą iš paprastesnių dažų, grėsė mirtis. Ir ne tik gaminant! Pasak Svetonijaus, 40 m. imperatorius Kaligula įsakė nužudyti Ptolemėjų iš Mauritanijos, paskutinį Ptolemėjų dinastijos narį, nes tas „pasirodė amfiteatre, apsirengęs purpuru“.

Ypač vertinta ir brangiausia buvo sodriai raudona it sukrešėjęs kraujas spalva, kurios medžiaga „laikant prieš saulę spindėjo“. Vilkėdamas tokiais rūbais žmogus tarsi įgaudavo dieviškumo. Taigi 301 m. Romoje išleistas „Ediktas dėl kainų maksimumo“. Tyro purpuro medžiaga vertinta trimis kartais daugiau aukso nei pati svėrė. Karališkoji purpuro samprata išliko ir atsiradus krikščionybei.

Kaip įprasta, senojoje tapyboje Dievas, Mergelė Marija ir Kristus vilki įvairių atspalvių purpuro rūbais, todėl panašiai rengęsi monarchai laikė save dieviškos valdžios vietininkais Žemėje. Negana to, Morkaus Evangelijoje nuplaktas Kristus romėnų karių apgobiamas purpuro skraiste, taip išjuokiant tariamą žydų karalių.

Tad purpurinius šilko drabužius Bizantijos imperatoriai vilkėjo oficialių ceremonijų metu. Tiesa, iš paprastesnių dažų (indigo, dažinės raudės) gaminta ir purpuro imitacija. Visa tai kontrastavo su islamu, nes Koranas ir Hadisai draudė vyrams dėvėti šilką ar puoštis auksu, šitaip paniekinant tuštybę ir išdidumą (taisyklė negaliojo moterims).

Laikui bėgant spalva įgavo perdėtai valstybinę reikšmę. Konstantinopolio rūmuose imperatorienės gimdė purpuro kambaryje (padengtam vulkanine porfyro uola), todėl terminas „gimęs purpurui“ nusakė idėją, jog gimė „tikrasis“ imperatorius, o ne valdžią uzurpavęs asmuo.

Pasak medievisto Davido Jacoby, „joks Bizantijos imperatorius ar lotynų valdovas buvusioje Bizantijos teritorijoje negalėjo sukaupti finansinių išteklių, reikalingų purpuro gamybai.“ Nors viduramžių ir renesanso Europoje valdovai purpurą nešiojo rečiau, jo reikšmė augo religijoje.

Siksto koplyčią puošiančioje Mikelandželo freskoje „Paskutinis teismas“ (1536-1541 m.) purpurinis audeklas slysta nuo centrinės Kristaus figūros, atspindėdamas pasaulietinių nuodėmių sluoksnį ir pranašaudamas antrojo Mesijo atėjimą. Kitaip tariant, tai apvalytos žmonijos vaizdinys. Purpuro spalva taipogi puošėsi kardinolai, dažyti religinių rankraščių puslapiai. Vis tik popiežius Paulius II 1464 m. dvasininkų garderobe Tyro purpurinę pakeitė raudona, kuri gaminta pigiau, tiesiog sutrinant smulkius vabzdžius, ir dėl to, kad audinio atvežimas iš Bizantijos sustojo.

Purpuras Šiandien

XX a. purpuro atspalvis taps mados ir pop kultūros ženklu. Šiai spalvai per savo karūnaciją daug dėmesio skyrė Elžbieta II, o 7 dešimtmetyje purpuras prarado karališką išskirtinumą ir imtas sieti su muzikos žvaigždėmis: Jimiu Hendrixu, „Deep Purple“ ar Prince‘u (Prince‘a Rogersas Nelsonas).

Po ilgų ir nesėkmingų bandymų 1998 m. Tyro purpuro išgavimo metodas atrastas iš naujo, kurį šiandien naudoja keletas mažų pramonės šakų. Viena tokių yra Oachakoje (Meksika), kur norint išgauti moliuskų gleives nereikia nužudyti gyvūno. Tiesa, kaip ir senovėje, dažai išlieka brangūs (1 g. internete kainuoja 2500 JAV dolerių).

2002 m. Katnos (Sirija) vietovėje stovinčiuose rūmų griuvėsiuose vokiečių archeologai ieškojo karališko kapo. Siauri, vingiuoti koridoriai tyrėjus nuvedė prie gilios šachtos, kur užantspauduotas duris sergėjo identiškos statulos. Jas atvėrę archeologai aptiko 30 palaikų bei 2 tūkst. įvairiausių daiktų, įskaitant papuošalus. Bet labiausiai sujaudino keli ant grindų išsimėtę tamsūs lopai; juos išsiuntus tyrimams ir pašalinus purvą išryškėjo spindinti Tyro purpuro spalva.

2007 m. rugsėjį tunisietis Mohammedas Ghassenas Nouira vaikštinėjo paplūdimiu. Staiga pastebėjo iš suskilusios kriauklės ištekėjusį violetinį skystį. Dar mokykloje „mokydamasis apie kanaaniečius, finikiečius ir kartaginiečius, sužinojau, kad šie garsėjo iš mureksų išgaudavę violetinę spalvą, kuri buvo vertingesnė už auksą.“ Taigi prireikė ilgų metų, kol taikydamas įvairius finikiečių metodus, M. G. Nouira pagamino savo pirmąjį dažą.

Šiandien M. G. Nouira savo pigmentus ir dažytus gaminius eksponuoja pasaulinėse parodose, pvz., Britų muziejuje, Bostono dailės muziejuje. Jis taipogi virto jūrinių sraigių kulinarijos žinovu. „Visada rekomenduoju aštrius Tuniso murekso makaronus ar keptą mureksą.“

Tiesa, dėl brangių gamybos sąnaudų kriauklių ekonomika nėra pelninga, tačiau M. G. Nouira nenustoja eksperimentuoti. Juk jis purpurą gamina toje pačioje vietoje, kur prieš kelis tūkstančius metų plytėjo Kartaginos miestas (dabar Tuniso priemiestis), metęs iššūkį Romos galybei.

Dėl klimato kaitos ir vandenynų taršos šiandien šioms sraigėms gresia išnykimas. Rausvą spalvą suteikianti Stramonita haemastoma jau išnyko rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tad purpuro spalvai ir vėl kyla grėsmė, sukelta žmonijos abejingumo gamtai.

Purpuro Dažų Gavimo Eiga

Etapas	Aprašymas
1	Jūrinių sraigių rinkimas
2	Gleivių ištraukimas iš sraigių
3	Liaukų sūdymas ir fermentavimas
4	Virimas skardiniuose ar švininiuose puoduose
5	Dažų išbandymas įmerkiant audinį
6	Dažus fiksuojančio tirpalo naudojimas

---