Mėsa mintantys augalai, kaip ir gyvūnai, vadinami plėšrūnais arba tiesiog mėsėdžiais. Kai kurie augalai sugeba fotosintezės būdu patys pasigaminti maisto, tačiau kartu jie minta ir mėsa. Taip yra todėl, kad jie auga pelkėtose vietose, kur nėra pakankamai augalams būtinų mineralinių medžiagų.
Kaip mėsėdžiai augalai gaudo savo aukas?
Tokie augalai savo aukas į mirtinus spąstus privilioja spalva, aromatu arba žadamu maistu. Puikus pavyzdys - pelkėtose vietose auganti saulašarė. Saulašarės lapeliai turi čiuptuvėlius. Kiekvieno čiuptuvėlio viršūnėje esantys lipnūs lašeliai pagauna vabzdį. Jam stengiantis ištrūkti, čiuptuvėliai susiglaudžia ir tvirtai prilipdo jį prie lapo. Vabzdys pradedamas virškinti ir paverčiamas skysta tyrele (panašiai mes virškiname maistą savo skrandyje).
Žymiausi mėsėdžių augalų atstovai
Saulašarė (Drosera capensis)
Saulašarė (Drosera capensis) atrodytų labai gražus augalas, tačiau neapsigaukite. Šis Pietų Amerikoje augantis augalas irgi mėsėdis. Jis sulaiko savo grobį lipnia mase, kuri yra prie lapų.
Jautrusis musėkautas (Dionaea Muscipula)
Jautrusis musėkautas (Dionaea Muscipula) yra tikra vabzdžių gaudyklė. Jo lapai gali labai greitai užsidaryti sugavus auką. Tuomet jis apie 10 dienų ją virškina ir galiausiai atsidarę lapai vėl ieško naujos aukos. Paplitęs JAV: Pietų ir Šiaurės Karolinoje, Floridoje, Kalifornijoje. Auga pakrančių pievose.
Heliamfora (Heliamphora chimantensis)
Heliamfora (Heliamphora chimantensis) auga Venesueloje. Tai yra mėsėdis augalas, kuris lapuose sulaiko savo grobį, dažniausiai vabzdžius. Kadangi vietoves, kur auga augalai, aplanko vis daugiau turistų, atsirado didelė grėsmė šiems augalams išnykti.
Gigantiškasis amorfofalas (Amorphophallus titanium)
Gigantiškasis amorfofalas (Amorphophallus titanium), taip pat žinomas kaip lavono gėlė dėl to, kad tuomet, kai žydi, skleidžia kvapą, panašų į pūvančios mėsos. Tiesa, šis augalas žydi 3-4 kartus per savo 40 gyvenimo metų.
Vabzdžiaėdžiai augalai Lietuvoje
Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Pasak A., saulašarės auga Lietuvoje, mūsų krašte aptinkamos gan dažnai. Jos mėgsta augti aukštapelkėse - atvirose pelkėse su kiminais.
Tarp jų net trys saulašarių ir trys skendenių rūšys, LRT RADIJO laidoje „Sodai“ sako vabzdžiaėdžius augalus namuose auginanti biologė Gustina Leiputė. Taip pat auga trys skendenių rūšys, viena aldrūnės ir viena tuklės rūšis. Dažniausiai skendenis labiausiai patraukia visų dėmesį, kai jį paminiu, nes tai labai „paskenduoliškas“ pavadinimas.
Jei einate spanguoliauti, tikrai esate ją matę - saulašarę. Tai augalėliai mažyčiais lipniais lapeliais, kurie auga vidury pelkės. Jokios užuovėjos nuo saulės ten nėra. Tai tokia tipinė uogavietė, kur dirvožemyje mažai maisto medžiagų, daug saulės, minkštas vanduo.
Skendenis - vandens plėšrūnas
Tai iš tikrųjų yra vandens augalas, kuris auga uždumblėjusiuose, užpelkėjusiuose ežeriukuose. Visas jo gyvenimas vyksta po vandeniu, išskyrus žydėjimą. Būna, kad prieini prie kokio ežeriuko, o jo paviršiuje - maži geltoni žiedeliai per centimetrą ar penkis virš vandens pakelti.
Šis augalas turi nedideles 1-2 mm dydžio pūsleles, kuriose yra vakuumas. Kai koks nors vandens padarėlis - ciklopas, dafnija ar kitokia smulkmė - praplaukia pro šalį ir sujudina jautrųjį plaukelį, pūslelė staigia atsidaro. Kadangi joje yra vakuumas, į vidų įtraukiama viskas, kas yra aplinkui.
Saulašarės nauda ir apsauga
Saulašarės žmogui bijoti nereikėtų. Atvirkščiai, tai vaistinis augalas. Iš tikrųjų saulašarės yra vartojamos nuo kvėpavimo takų ligų. Ir ne tik liaudies medicinoje plačiai naudojami šie augalai. Saulašarės naudojamos ir mokslinėje medicinoje.
Vabzdžiaėdžiai augalai, ypatingai saulašarės, yra pelkių puošmena. Saulašarės netgi saugomos yra. Apskritai pelkė yra išskirtinė vieta. Jų nuolat mažėja, jos nyksta. Pati ekosistema, kurioje auga saulašarės, taip pat nyksta. Kartu su pelkėmis nyksta ir pačios saulašarės.
Vabzdžiaėdžių augalų auginimas namuose
Augalus galima maitinti, pavyzdžiui, sugaunant musę. Vasarą tai nėra sudėtinga. Užtenka atidaryti langą - vis tiek viena ar kita įskrenda. Jiems nereikia daug maisto - šerti galima kas dvi savaites. Kas augina akvariumines žuvytes, kurias šeria šaldytu maistu, uodo trūklio lervomis, gali duoti šiek tiek šio maisto.
Pagrindinė sąlyga - substratas turėtų būti netrąšus. Netinka kompostinė, daržo ar gėlėms skirta žemė. Dažniausiai jie auginami natūraliose ir šiek tiek rūgščiose durpėse. Netinka rododendrams skirtos durpės, nes jos paprastai būna su trąšomis.
Laistant vabzdžiaėdžius vandentiekio vandeniu, per metus ar dvejus vien dėl netinkamos vandens kokybės augalas gali sunykti.
Musėkautams, saracėnijoms, kai kurioms tuklių ar saulašarių rūšims reikalingas vėsus žiemojimas. Ąsoteniams ramybės periodas nereikalingas. Jie kilę iš tropikų, kur visus metus būna pastovi temperatūra, niekada nebūna minusinės temperatūros. Dėl to jiems nuolat reikia šiltesnės temperatūros. Kambario temperatūra jiems labiau tinkama.
Svarbu prisiminti, kad vabzdžiaėdžiai augalų nereikia jų tręšti, negalima to daryti. Jei gauna trąšų per šaknis, jie labai greitai sunyksta, nes nėra prie to prisitaikę.
Populiariausi vabzdžiaėdžiai augalai auginami namuose
Lietuvoje jautrusis musėkautas yra vienas populiariausių vabzdžiaėdžių augalų. Kitas pagal populiarumą ir tai, kaip dažnai galima atrasti prekybos centruose bei gėlių parduotuvėse, - ąsotenis. Jautriajam musėkautui reikia daug saulės, negalima pilti jokių trąšų ir reikalingas ramybės periodas. Ąsoteniui reikalinga tolygi temperatūra - kambario temperatūra jiems tikrai tinka.
Net nusiperkus mažą sprindžio dydžio augalėlį, per metus ar dvejus ąsotenis gali užaugti iki pusmetrio ar metro. Kadangi šis augalas liana, jis arba svyra, arba lipa.
Galimos problemos auginant ąsotenius
Kartais ant ąsotenių lapų atsiranda rudos dėmės. Tai kartais būna grybinis susirgimas. Kartais padeda didesnis vėdinimas, tolygesnis drėgmės palaikymas substrate. Šiaip jie nėra labai sergantys augalai. Natūraliai ąsotenių gaudyklės po kurio laiko numiršta, nunyksta. Musėkauto lapai taip pat kas kažkiek laiko apmiršta.
Geriausia, jei žiemos sezonu augalai laikomi vėsesnėje vietoje, vasarį ar kovą, kai pradeda daugėti saulės, juos ištraukti ir dėti ant palangių.
Augalų parazitų pavyzdžiai
Kiekvienam augalui, kad jis galėtų gyventi, reikalingos tvirtos, ilgos, ištvermingos šaknys ir gerai išsivystę žali lapai, kadangi visi augalai minta vienodai: lapai “gaudo” iš oro anglies dioksidą, o šaknys “pumpuoja” vandenį iš žemės ir indais varo jį aukštyn.
Štai krūminis kūpolis - dažnas Lietuvos, o ir visos Šiaurės pusrutulio vidutinio klimato juostos gyventojas. Joninių išvakarėse, paparčio žiedo ieškodami, dažnai su spalvinguoju kūpoliu susiduriame. O jis ne toks jau ir gerutis, kaip atrodo. Atsargiai iškasus iš žemės, pamatysime, kad augalo šaknelė balta, maža ir trapi. Bet ji, kaip erkė įsisiurbusi į galingą dobilo šaknį, ir iš jos vidaus nepailsdama siurbia vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis druskomis, dobilo paimtomis iš žemės. Taigi, augalas parazitas, maitinasi kito sąskaita.
Tačiau ne vienas pievose jis toks gudrus: kai kurie jo giminaičiai - barškutis, akišveitė ir glindė - elgiasi taip pat. Augalui šeimininkui, į kurio šaknis įsisiurbė veltėdis, tenka apsirūpinti vandeniu ne tiktai sau, bet ir neprašytam svečiui. Kadangi vandens neužtenka, žaliuose maitintojo lapuose susikaupia mažiau maisto medžiagų ir iš bado nespėjęs palikti palikuonių, šeimininkas žūva. Kartu nunyksta ir įsisiurbęs parazitas, bet jis iki tol jau išbarstė pavėjui savo sėkleles.
Pro žaliuojančio beržo lapiją matyti kažkokie susipynusių šakų raizginiai, tartum didelių paukščių lizdai. Tačiau tai visai ne lizdai, o apvalūs amalo krūmeliai. Amalas prisitaikė siurbti didelių medžių šakų sultis. Jis įsikuria aukštai, medžių viršūnėse, kad nepasiektų joks žolėdis gyvūnas. Žiemos baltame rūbe šis nuolat žaliuojantis kamuolys atrodo itin įspūdingai. Tarp jo lapelių išsibarstę baltos blizgančios, lyg perlai uogelės, sunokstančios tik žiemą ir stipriai besilaikančios ant krūmo. Tas uogeles labai mėgsta strazdai ir svirbeliai.
Paukštis palesė šių uogų, snapas pasidarė lipnus, todėl nutūpęs ant kito medžio sparnuotis pasivalė snapelį į ploną šakelę ir stipriai priklijavo prie jos amalo sėklą. Po kiek laiko, nuskridęs ant dar kito medžio paukštukas paliko išmatų ir per žarnyną sveika perėjusi sėklelė vėl įsitvirtino šakos įdubime. O pavasariop, saulei pakaitinus, toje vietoje sudygsta naujas amalo daigas ir savo plonomis bei aštriomis lyg adatos išaugomis - haustorijomis - išraizgo visą medžio šakos vidų. Ten, viduje slypėdamos, jos nuolat siurbia savo globėjo sultis ir išgyventi gali labai ilgai, kartais iki keturiasdešimt metų.
Kūpolis ir amalas vis tik turi lapus, kurie siurbia maisto medžiagas kaip eiliniai medžiai bei žolės, todėl jie abu vadinami pusparazičiais.
Kadaise netyčiomis į Europą iš Amerikos ir Afrikos ątogražų, kartu su kultūrinių augalų sėklomis, buvo atvežtas brantas. Šis parazitas neturi net lapų ir yra visai nereiklus. Jis greit įsiveisė didžiuliuose plotuose ir tapo vienu pačių pavojingiausių kenkėjų.
Brantą pamatyti sunku, nes jis itin mažas ir vyniojasi ant laukinių ir kultūrinių žolių stiebų savo plonyčiais rausvais siūleliais. Jų galuose turi smulkučius rožinius žiedų rutulėlius. Branto stiebelio apatinis galas kybo ore, nes neturi šaknų ir jam visai jų nereikia, kadangi ploni stiebeliai padengti nematomais danteliais - siurbtukais, kuriais įsikibęs į savo aukos stiebą, parazitas ištraukia viską ko jam reikia. O vėliau, rudenį, sunokinęs tūkstančius sėklelių, brantas jas paleidžia likimo valiai: vienas suėda gyvuliai ir sveikas palieka kitoje vietoje kartu su mėšlu, kitos keliauja su traktoriaus ratais, ar žmonių apavu ir taip laukia sau tinkamos sudygimui valandos.
Be to, kad atima iš naudingų augalų maisto medžiagas, brantas dar ir perneša nuo vieno augalo kitam užkrečiamas ligas, pvz., runkeliams - lapų garbanės virusą. Be to, brante yra nuodų, pavojingų gyvuliams.
Brantui prilygsta kitas bjaurus žemės ūkio parazitas - džioveklė. Augalas, kaip ir pavadinimas, ne iš gražiųjų: neaukštas stiebas storas, riebus, žvilgantis. Apačia išsipūtusi lyg bulvė ir padengta rudais žvynais. Stiebas baigiasi tankia stambių vamzdiškų žiedų keke. Šis augalas visiškai neturi žaliojo chlorofilo ir maitinasi tik savo maitintojo sąskaita, o dar ir išrankus be galo.
Anksti pavasarį lapuočių miškas dar nesužaliavęs, todėl šviesus ir saulėtas, o šalia gumbuotos liepos jau skverbiasi į viršų sulinkęs kaip kabliukas, mėsingas rausvai baltas stiebelis, panašus į riebų kirminą. Tai žvynašaknė. Praeis kelios dienos ir ji visa nuo pat žemės pasidengs tankia keke išsiskleidusių smulkių vamzdiškų avietinės spalvos žiedų. Stiebo žvynašaknė neturi, tik viršutinę žiedyno dalį, o apatinė dalis su neryškiais murzinais žiedais slypi žemėje. Tiems murziams šviesos ir nereikia - jie apsidulkina po žeme.