1992 m. K. Zapkus, išmaišęs Europą ir JAV, atvyko dėstyti į Vilniaus dailės akademiją.
Tebuvo čia pusmetį, bet sukurta legenda gyva ligi šiol.
Jo vadovaujamame kurse buvo dailininkai Žilvinas Kempinas, Patricija Jurkšaitytė, Aidas Bareikis.
Šiandien visi jie - naujos Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų kartos herojai.
„Žvelgiant iš laiko perspektyvos - tai bene sėkmingiausias iš Akademijos išleistų kursų“, - rašė meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė.
Naujas mokymosi metodas
Dailininkas studentams pasiūlė visiškai kitokį mokymosi metodą.
Iš seno, dar mamos nupirkto lagamino jis ištraukė krūvą amerikietiškų meno žurnalų ir paprašė išsirinkti iš jų nustebinusius vaizdus, o tada - užrašyti savo gyvenimo istorijas.
Ne nupiešti, o užrašyti.
Tai buvo neregėtas požiūris į meno edukaciją.
„Mano idėja buvo sukurti naują lietuvišką tapybą - nesugadintą sovietizmo.
Tam pirmiausia reikėjo, kad studentai suprastų savo pamatus ir žiūrėtų į viso pasaulio kūrybą, atsirinktų, kas jiems įdomu, o tada perleistų pamatytus darbus per savo mąstymo sistemą.“
K. Zapkus siekė pakeisti sovietinį tapybos supratimą nuo pat grindų - tiesiogine šio žodžio prasme.
„Pamenu, vienos galerijos grindys buvo kaip šachmatų lenta.
Sienos - prastos, išvagotos radiatorių.
Tai buvo nepriklausoma Lietuva, bet palikimas - sovietinis.
Jis tiko kabinti Stalino portretui, bet ne šiuolaikiniam menui.“
Studentų darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Geros blogybės“.
Penki to kurso studentai vėliau atvyko gyventi į Niujorką.
„Nekviečiau jų, bet jie norėjo pamatyti pasaulį“, - mena K. Zapkus.
Juliaus Ludavičiaus čia įkurta galerija „SLA307“ tapo namais daugeliui lietuvių menininkų.
„Tai senas lietuvių pastatas, kurį atnaujino ir pavertė galerija.
J. Ludavičiaus kartos lietuviai menininkai jau mato ir Lietuvą, ir Niujorką kaip savo namus.
Šis miestas jiems nebeatrodo gąsdinantis.“
Pats K. Zapkus meno studijas baigė Čikagoje, ten jį kasdien pasitikdavo garsiausių pasaulio dailininkų darbai.
„Mokykla buvo rūsyje.
Kaskart eidamas į klasę turėdavau pereiti per muziejų, o ten - Georges’o Seurat, El Greco, Paulio Cézanne’o ir kitų didžiųjų tapyba.
Jei nori kavos, eini atgal per visus tuos šedevrus.
Man tai suveikė apskritai kaip tapybos ir meno įskiepijimas.
Menas many įsišaknijo taip giliai, kad niekas nebegali jo ištraukti.“
Dailininkui reikėjo kovoti su vis populiarėjančiu požiūriu, kad tapyba - tai praeities reikalas.
Kad viskas jau nutapyta.
Kad atėjo laikas fotografijai ir kinui.
K. Zapkaus akimis, gandai apie tapybos baigtį buvo gerokai perdėti.
„Aš tikiu, kad tapyba yra reikšmingas reikalas.
Ji, eidama per teptuką laikančią ranką, pereina per patį žmogaus mąstymą.
Per supratimą teisybės ir neteisybės.
Tai yra labai intymus procesas.
Žinoma, jeigu tapai ne kėdę.“
Paolo Veronese’ės paveikslo „Puota Levio namuose“ įtaka
K. Zapkaus studijoje, be paveikslų ir teptukų, akis kliūva už meninių knygų.
Jos dailininkui - tiesioginis inspiracijos šaltinis.
Daugelis menininko darbų įkvėpti jau esamų tapybos darbų, tik perleisti per paties Kes prizmę.
Pavyzdžiui, vienas jo paveikslas yra tiesioginė nuoroda į XVI a. italų dailininko Paolo Veronese’ės paveikslą „Puota Levio namuose“, o šis savo ruožtu atliepia „Paskutinę vakarienę“ su Jėzumi viduryje.
Ateistu save laikantis K. Zapkus analizuoja kiekvieną šiame milžiniškame darbe pavaizduotą personažą, tačiau jo paveiksle realūs žmonės virsta abstrakcija.