Ar pirmą kartą lankėtės Fidžyje? Teko girdėti, jog daug keliaujate po egzotinius kraštus? Ši kelionė, kelionė konkrečiai į Fidžį, buvo antra.

Kas privertė į jį sugrįžti? Žuvis. Daug ir didelės žuvies. Dėl to ir keliauju ir iš ten sugrįžtu, kad vėl važiuočiau. Sakyčiau, pasisekė visai neblogai.

Į tokias keliones važiuoji susikaut su didele žuvimi ir nugalėti, arba būti nugalėtu. Šios kelionės metu ir aš nugalėjau, ir mane net tris kartus nugalėjo. Taigi, tikrai pasisekė.

Todėl, kad tik tame pasaulio gale yra dar likę ką gaudyti. Visur kitur dauguma stambių žuvų yra gerokai nugaudytos.

O ten, Prancūzijos Polinezijoje, už Australijos, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Fidžyje, dar yra ką veikti. Ir dar keletą metų, matyt, bus.

Jei kalbėti apie rimtą kelionė į tropinius kraštus, reiktų skaičiuoti apie 3500-4000 eurų. Čia be lėktuvo bilietų, be įrankių ir masalų.

Tokios yra profesionalių gidų ir nakvynės, laivų kuro ir kt. kainos. Jeigu važiuoti tiesiog pažvejoti, galima nusisamdyti kokią vietinių irklinę valtelė už kelis šimtus, tačiau važiuoti tokį atstumą (vien kelionė ten trunka 2,5 paros), plaukti irkline valtele ir dar kažko tikėtis būtų tiesiog kvaila. Neverta laiko gaišti.

Šiais interneto laikais - ne. Jeigu žmogus rimtai dirba, norėdamas pasaulyje susirasti tokius klientus kaip aš, jis yra priverstas skelbtis.

Ieškant gidų svarbiausia yra žiūrėti, kokias laimikių nuotraukas jis deda į socialinius tinklus ar savo puslapį. Ar tie laimikiai įkeliami reguliariai, kas savaitę ar dažniau, ar dedamos kažkokios senesnės, kelių metų senumo nuotraukos. Jei taip - pas tokį gidą nėra ko ir važiuoti.

Tad viskas gana paprasta. Ieškai tokių, kurie gaudo ir pagauna nuolat.

Aš nemažai keliauju ir turiu nemažą tokių dėl GT ir kitų žuvų žūklės tropikuose pamišusių draugų socialiniuose tinkluose ratą. Seku, kur jie važiuoja, ką pagauna.

Jeigu matai, kad nuvažiavę kelia į socialinius tinklus gražias žuvis, kurios ir tau įdomios, vadinasi, toje šalyje tikrai yra ką veikti. Jeigu atsiliepimų ir žuvų nėra - nėra ko čia važiuoti.

Šioje vietoje nebūsi išradėju ir Kolumbu. Jau nebe. Viskas jau daugiau mažiau yra atrasta ir žinoma.

Pagrindinis mano tikslas tokiose kelionėse yra dvi žuvų rūšys - GT (angl. Giant Trevally), kuri lietuviškai lyg ir vadinama geltonpeleke karange ir dog tooth tuna - šuniadantis tunas. Profesionalių žvejų jie yra laikomi stipriausiomis (žinoma, pagal savo masę) pasaulio žuvimis.

Iš GT didžiausia, jei gerai pamenu, šioje kelionėje buvo apie 25 kg. O iš trijų kibusių šuniadančių tunų nesuvaldžiau nė vieno - nebuvo su kuo ir fotografuotis.

GT gal ir nėra pati didžiausia žuvis, bet jos jėga tikrai įspūdinga - įkirtęs turi 5-7, kartais 10, minučių nepaprastai sunkios kovos.

Palyginimui pasakysiu, kad 20 kilogramų sverianti žuvis gali 100 kg sveriantį suaugusį vyra priploti prie borto ir, jei jis techniškai nėra gerai pasiruošęs, lengvai nugalėti.

Dabar, kai važiuoju į savo 11 ar 12 tokią kelionę, tai pasiruošti užtenka poros dienų. Bet kai važiuoji pirmą sykį, nieko nežinai, tai trunka, galima sakyti, beveik mėnesiais.

Tokių kaip aš nedaug. Daugiau, kaip ir visuose tropikuose, ten atvažiuoja, pavadinkim, šeimyninio turizmo mėgėjų. Kurie išplaukia į vandenyną, užsimeta kelias velkiavimo meškeres ir geria alų. O gerdami ir plaukdami pasigauna kelias žuvis, kad su jomis nusifotografuotų. Ir dėl to visi laimingi. Tiek dalyviai, gerai praleidę laiką, tiek organizatoriai, kuriems nereikėjo daug vargti.

O su tokiais kaip aš yra sunku. Nes aš žinau, ko noriu. Žinau, ką jie turi man duoti. Ir jie turi dirbti. Dirbti po 11-12 valandų karštyje, bet kokiu oru, ir jiems tai yra pakankamai sunku.

Saulė 6 ryto teka, tad keliesi apie 6.30 ir eini į dušą. 7 val. yra pusryčiai, 7,30 jau būni laive. Grįžti apie 17-17,30. Vakarienė, į dušą ir eini gulti.

Paprasčiausia nebeturi jėgų dar kažką veikti. Ypač žinodamas, kad ir rytoj laukia tas pats.

Pirmosiose kelionėse būdavo labai sunku. Dabar jau viskas įprasta. Pritrūksta kartais gal ne tiek fizinių jėgų, o motyvacijos.

Jeigu nebūna kibimo vieną dieną, dvi - labai sunku save motyvuoti žvejoti toliau. Užmesti masalą ir vėl jį traukti - mušti poperį ar kelti džigą rite.

Iš kitos pusės, supranti, kad jei nemesi, nebandysi - tai ir negausi nieko. Juk kibimo tikimybė, kad ir mažiausia, čia visada yra.

Žinoma, kad pagauni. Tai yra taip vadinami „bonusai“. Nuotraukose jos atrodo gražiai - įvairiaspalvės, įspūdingo dydžio. Bet mums jų realiai nereikia.

Gaudai jas tik dėl nuotraukų, kad grįžus būtų ką parodyti. Nes karangė - GT - nuotraukose atrodo ne itin įspūdingai, kaip koks karšis. Ir tik tie, kurie patys yra ją pagavę, supranta, ką ši žuvis duoda ir kiek jėgų reikėjo ją nugalėti.

Yra dar žuvų, kurios pagautos „eina“ vakarienei dėl savo skonio, tokių kaip karališka ar ispaniška skumbrės, koraliniai upėtakiai. Kokią vieną kitą tokią žuvų pasiimi vakarienei - virėjai ją gražiai paruošia.

Gidai paprastai pasako, kokių žuvų negalima gaudyti. Laivuose, kaip taisyklė, būna lentelės su nupieštomis žuvimis ir jų dydžio limitais.

Tačiau iš kitos pusės, kadangi visada propaguojame principą pagavai - paleisk, tai mums jos mažai aktualios.

Kaip kur. Tie visi „čarteriniai“ laivai paprastai būna organizuojami baltųjų žmonių. O jie žino, kad tos paleistos žuvys grįš ir jos vėl atneš jiems pinigus. Už tai šiuo klausimu jie yra „prispaudę“ savo gidus (kurie yra iš vietinių, bet praėję kursus) ir jie yra priversti paleidinėti žuvį.

Na, o tie vietiniai, kurie aptarnauja vadinamuosius paprastus turistus, „pjauna“ visas žuvis, kurias pagauna.

Pati mažiausia pasaulyje žuvis buvo atrasta ne taip seniai, 1996 metais, Švedijos mokslininkų. Tai karpinių žuvų šeimos atstovė, kuri suaugusi yra vos 8 milimetrų dydžio.

Paedocypris progenetica aptikta Sumatroje (Indonezijai priklausančioje saloje). Šios žuvelės mėgsta nedidelius užpelkėjusius durpingus vandens telkinius, kuriuose vandens rūgštingumas yra itin didelis. Mokslininkams nuostabą kelia tai, kaip galvos smegenų apsauginio sluoksnio neturinčios žuvytės sugeba išgyventi tokiomis sąlygomis.

Mokslininkai išsiaiškino, kad viena mažiausių pasaulyje žuvų, atrasta vos prieš trejus metus, gali skleisti daugiau nei 140 decibelų garsus. Šį faktą paskelbė „Sky News“ televizija, remdamasi tyrimu, paskelbtu žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

Mažiausia pasaulyje žuvis, kuri yra permatoma, Danionella cerebrum yra tik 12 mm ilgio ir turi mažiausias smegenis iš visų žinomų stuburinių. Į šių žuvų skleidžiamą garsą pirmieji atkreipė dėmesį šią rūšį tyrinėjantys vokiečių mokslininkai, kai praėjo pro akvariumą.

Tada mokslininkai žuvų rezervuare įrengė didelės spartos kameras, kad sužinotų, kas tiksliai vyksta.

Informacija apie karšius

Karšis - bene dažniausiai gaudoma žuvis ir vienas geidžiamiausių plūdininkų, dugnininkų ir poledinės žūklės mėgėjų laimikių. Remiantis agentūra Factum, didžiausias karšis Lietuvoje sumeškeriotas Seirijo ežere Daliaus Baublio 2015 m. gegužės 31 d.

Panaršęs po internetą, radau informaciją, kad Pasaulio rekordas užfiksuotas Jungtinėje Karalystėje, kur Mark McKena 2009 m. žvyro karjere sumeškeriojo 10,39 kg karšį.

Karšio išvaizda išskirtinė, kadangi jo kūno aukštis siekia maždaug trečdalį kūno ilgio, galva smulki, gerklė palyginti nedidelė. Į mažus karšius panašūs plakiai, tačiau pastarųjų žvynai yra stambesni, pelekai rausvesni, apvalesni, akys didesnės.

Ši žuvis dažnai maitinasi palenkusi galvą žemyn, o tiksliau, pakėlusi visą savo kūną maždaug 45° kampu. Todėl, panėrus po vandeniu, smėlėtose stambių karšių maitimvietėse galima rasti netgi savotiškus nedidelius „kraterius“, t. y.

O dabar, kaip ir žadėjau, pavardysiu pagrindinius su karšių žūkle susijusius niuansus:

1. Karšiai kimba be pertraukos ištisus metus, suprantama, masalus čiumpa ir iš po ledo. Didžiausią aktyvumą jie pasiekia esant 15-20 °C vandens temperatūrai. Ypač ėdrūs karšiai būna pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje, pirmoje rudens pusėje.
2. Rezultatyviausia poledinė karšių žūklė būna praėjus porai savaičių po pirmojo ledo susidarymo, taip pat pavasarėjant.
3. Karšiai plauko būriais. Kuo smulkesnės yra šios rūšies žuvys - tuo gausesni jų tuntai. Kuo didesnis vandens telkinys - tuo skaitlingesni pulkai. Upėse karšių būriai ne tokie dideli, kaip stovinčiuose vandenyse, išimtis yra žemutinė Nemuno dalis. Maži karšiukai nesimaišo su didžiaisiais karšiais, jie veikiau sudaro mišrius pulkus su kuojomis, plakiais.
4. Vienas iš rodiklių, kad žūklavietėje galima laukti stambių karšių, yra ten esantys ir, deja, be perstojo kimbantys pūgžliai. Kaip taisyklė šios mažos dygliuotos žuvelės spėja anksčiau už karšius praryti ant kabliuko užkabintus sliekus, musės ar uodo trūklio lervas.
5. Karšiai mėgsta atviresnius plotus, kur dugno augalija reta arba yra laisvos aikštelės tarp vandenžolių. Žvejai neretai susidaro klaidingą nuomonę, kad šioms žuvims labiausiai patinka minkštas dumblėtas gruntas. Iš tiesų karšiai labiau linkę laikytis ten, kur molis, žvyras, smėlis, nors nevengia nuklysti į daug nuosėdų turinčius dugno plotus.
6. Karšių racionas, turiu omenyje masalus, yra itin įvairus, kadangi jie gali puikiai kibti tiek ant augalinės, tiek ant gyvūninės kilmės vilioklių.
7. Karšių pomėgiai vieniems ar kitiems masalams neretai priklauso ne tik nuo metų laiko ar vandens temperatūros, tačiau ir nuo konkretaus vandens telkinio.
8. Masalo dydis nebūtinai apsprendžia pagautų karšių gabaritus. Tai ypač pastebima vėlai rudenį ir anksti pavasarį, kuomet vieną dieną stambios šios rūšies žuvys labiau nori vos poros uodo trūklio lervų, o kitą dieną puikiai kimba ant didelių sliekų kuokštų arba naktinių sliekų.
9. Šios žuvys augalinės kilmės masalus neretai griebia ir žiemą iš po ledo. Tačiau tokiu atveju juos reikia įpratinti prie naudojamų vilioklių nuolat jaukinant.
10. Karšiai nemėgsta čiupti upėje pasroviui judančio masalo, jie labiau linkę praryti pristabdytą arba visai nejudriai dugne gulintį vilioklį.
11. Karšiai (išskyrus karpius) yra bene dažniausiai ir itin gausiai jaukinamos žuvys visais metų laikais. Jaukinimas padeda į žūklavietę sukviesti stambiausius to vandens telkinio egzempliorius.
12. Šios žuvys teigiamai reaguoja į įvairius atraktantus, todėl karšiams skirtų jaukų ir specializuotų kvapų galima rasti pačių įvairiausių, jų asortimentas itin gausus, pagardų ir prievilų įvairove karšius pralenkia tik karpiai.
13. Didelius karšius įmanoma sėkmingai vilioti dirbtinės kilmės masalais žuvaujant spiningu. Kimba jie ant mažų silikoninių vilioklių, griebia smulkias blizges, cikadas, kartais ir mažus voblerius. Kai kurie ultralight mėgėjai netgi specializuojasi karšių žūklėje.
14. Jei žiemą nėra ledo, karšius labai sėkmingai galima žvejoti poledinei žūklei skirta meškerėle iš valties. Taip jie meškeriojami ir kitais metų laikais.
15. Karšiai neprastai kimba tamsiuoju paros metu. Jų galima pagauti naktimis net ir žiemą iš po ledo.
16. Karštomis vasaros dienomis nerekomenduojama anksti palikti karšių žūklavietę, jei jie staiga nustojo domėtis masalais. Pats didžiausias tos dienos karšis gali užkibti būtent vidurdienyje.
17. Karšių kibimo maniera yra išskirtinė. Paprastai jie plūdę kelia į viršų, paguldo ant vandens ir po to traukia paviršiumi arba nardina. Žvejojant dugnine valas pirmiausiai atsipalaiduoja ir tik po to įsitempia, meškerės viršūnėlė į tai reaguoja irgi atitinkamai. Žieminės meškerės sargelį karšiai dažniausiai išsyk nelenkia žemyn, bet ištiesina, pakelia.
18. Jei pakirtimas buvo nevykęs, atspėti, kad kibo karšis, nesunku. Visų pirma, pagal jau nupasakotą kibimo manierą. Nors kai kuriais atvejais karšiai gali čiupti masalus ne sau būdingu stiliumi.
19. Negalima nuvertinti karšio kaip priešininko. Upiniai karšiai yra pakankamai stiprūs, nes kovodami su meškeriotoju geba išnaudoti savo platų kūną srovėje.
20. Traukiami į krantą ar valtį stambūs karšiai išbaido savo gentainius.

Veikiausiai galėčiau parašyti dar bent dešimt punktų, bet užteks. Daug kalbama apie didžiausias pasaulio žuvis. O apie mažąsias neretai nutylima.

---