Šis klausimas žmoniją glumino nuo pat senovės graikų iki šių dienų: kas atsirado pirmiau - višta, kiaušinis ar gaidys?
Jei šį klausimą suprastume tiesiogiai, atsakymas būtų paprastas. Kiaušinius dedantys gyvūnai - krokodilai ar vėžliai - mūsų visatoje gyvavo gerokai anksčiau nei atsirado višta, tad iš esmės pirmieji kiaušiniai atsirado kur kas anksčiau nei višta.
Tačiau jei kalbėtumėme konkrečiau ir klaustume, kas atsirado anksčiau - višta ar vištos kiaušinis, atsakymas būtų kiek sudėtingesnis...
Moksliniai tyrimai davė prielaidą, kad baltymas, reikalingas vištos kiaušinio susiformavimui (OV-17) aptinkamas tik vištų kiaušidėse, be jo kiaušinio lukštas tiesiog nesusiformuotų. Tad be vištos nebūtų ir vištos kiaušinio. Bet iš kur tuomet atsirado pirmasis vištos kiaušinis?
Atsakymas į šį klausimą slypi DNR grandinėje. Nedidelės mutacijos DNR grandinėje per tūkstančius kartų gali suformuoti šiek tiek kitokią gyvūnų rūšį.
Taigi paaiškinimas būtų toks: DNR mutacijas patyrusi pradinė višta padėjo kiaušinį, kuriame įvyko nedidelė ląstelių mutacija, ir jame užsimezgė šiek tiek pakitusią DNR struktūrą turinti višta. Būtent iš šio kiaušinio išsiritusi višta ir pradėjo dėti mums šiomis dienomis jau įprastus vištos kiaušinius.
Taigi, bendrąja prasme, pirmasis atsirado kiaušinis, iš kurio višta ir išsirito.
Kiaušinio simbolika ir reikšmės
Kiaušinis - vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simbolis. Jis simbolizuoja ir gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia. Jame esą kaupiasi deivių gimdytojų galia.
Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybinė energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį.
Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai:
- Kiaušinio lukšto nevertas (niekam tikęs);
- Kiaušinis moko vištą (apie tariamą jaunimo išprusimą);
- Ar kiaušinį įkepei?
Mitologiniai pasaulio atsiradimo vaizdiniai
Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu.
Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis.
Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą.
Kiaušiniai liaudies tradicijose ir magijoje
Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus.
Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų.
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas.
Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs.