XIX amžiaus pabaiga Lietuvai buvo sudėtingas laikotarpis, paženklintas carinės Rusijos priespaudos, tautinio sąmoningumo augimo ir pasipriešinimo carinei valdžiai. Vienas iš ryškiausių šio laikotarpio įvykių - Kražių įvykiai, kurie atspindėjo ne tik religinį, bet ir politinį valstiečių pasipriešinimą.
Kražių įvykiai prasidėjo 1893 metais, kai caro valdžia nusprendė uždaryti Kražių bažnyčią ir perduoti jos inventorių parapijinei bažnyčiai. Šis sprendimas sukėlė didelį pasipiktinimą tarp vietos gyventojų, kurie bažnyčią laikė savo religinio ir kultūrinio gyvenimo centru. Valstiečiai pradėjo rinktis prie bažnyčios, siekdami užkirsti kelią jos uždarymui. Jų pasipriešinimas truko kelis mėnesius.
Gubernatorius Klingenbergas teisme teigė, kad kražiečiai pradėjo priešintis valdžiai jau seniau, paveikti separatinių lietuviškų laikraščių ir knygelių, plaukiančių iš Prūsų. Jis pabrėžė, kad žemaičiai visada buvo prisirišę prie dvarininkų lenkų ir kunigų, o šie juos pamokė, kaip pasipriešinti Rusijos valdininkams.
Rugsėjo 19 dieną dekanui Jastremskiui ir Kelmės klebonui Jaugeliui buvo pavesta atiduoti bažnyčios inventorių parapijos bažnyčiai. Apie tai žinojo visa apylinkė, siuntusi prašymus atšaukti valdžios įsakymą.
Gubernatorius Klingenbergas bandė įtikinti susirinkusius išsiskirstyti, pažadėdamas dovanoti visiems, tačiau minioje pasigirdo piktų balsų: „Parodyk caro parašą, tuomet išeisime“. Kilus sąmyšiui, keli įsiutę vyrai ir moterys pradėjo šaukti „Mušti maskolius“, „Duoti razbaininkams“ ir apmėtė valdininkus pagaliais bei akmenimis.
Gubernatorius įsakė šauti aukštyn, tačiau iš minios atskriejo trys šūviai. Minia puolė valdininkus, kurie pasislėpė bažnyčioje. Pasak Klingenbergo, įsiutusi minia įsiveržė į bažnyčią, šaukdama „Parodyk antspaudą, parodyk savo medalius ir caro įsakymą. Mes netikime, kad tu esi gubernatorius“ ir mėtė akmenis bei lazdas. Dekanas Jastremskis bandė raminti minią, tačiau buvo apšauktas išdaviku.
Gubernatorius Klingenbergas teisme pabrėžė, kad bažnyčioje žmonės keikė valdžią, ypač moterys. Tik išgirdę kazokus atjojant, jie nusigando.
Kražių įvykių metu suimti valstiečiai buvo teisiami. Teismo procesas atskleidė carinės valdžios brutalumą ir valstiečių ryžtą ginti savo teises bei religiją. Teismo sąstatą sudarė pirmininkas A. A., o kaltinamieji buvo ramūs ir susižvalgė, vienas kitam nusišypsojo.
Liudytojais buvo iššaukti gubernatorius Klingenbergas, isprauninkas Vichmanas, stražnikai, žandarai ir keletas kražiečių. Gubernatorius Klingenbergas teisme teigė, kad kražiečiai priešinosi Aukščiausiojo valiai ir kad juos sukurstė revoliuciniai raštai.
Iš liudytojų net 173 buvo iššaukta į teismo salę.
| Liudytojas | Pareigos | Parodymai |
|---|---|---|
| Klingenbergas | Gubernatorius | Teigė, kad kražiečiai priešinosi Aukščiausiojo valiai, paveikti separatinių leidinių. |
| Vichmanas | Isprauninkas | Patvirtino, kad žmonės reikalavo caro parašo ir ordinų. |
Po pertraukos gynėjai ėmėsi įrodyti, kad Klingenbergo parodymuose yra daug prieštaravimų, todėl jo parodymai nepatikimi.
Antrasis liudytojas, Petras Vichmanas, Raseinių apskrities isprauninkas, teigė, kad atvyko į Kražius gubernatoriaus įsakymu. Jis patvirtino, kad žmonės reikalavo caro parašo, ordinų ir medalių. Taip pat jis sakė, kad minia puolė valdininkus, kai stražnikas ištraukė kryžių ir atidavė kunigui.